Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Paulina Pukytė: netikras zuikis ir netikra lapė

2006-03-19
Vasario 24 d. Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatyta Paulinos Eglės Pukytės – dailininkės, videomenininkės, fotografės, rašytojos – knyga Jų papročiai (Tyto alba, 2005). Knyga sudaryta iš tekstų, 2003–2005 m. publikuotų portalo omni.lt skiltyje „Paulina Pukytė Londone“. Vakaro vedėja Aušra Karsokienė iš literatūrologo Virginijaus Gasiliūno ir menotyrininkų Laimos Kreivytės bei Ernesto Parulskio žaismingai pareikalavo akademiškumo ir griežtumo. Susirinkusiųjų džiaugsmui, šmaikščios akademinės įžvalgos suteikė vakarui pikantišką prieskonį.

A. Karsokienė atkreipė auditorijos dėmesį į tai, kad knygos autorė pirmą kartą „gyvai“ susitinka su skaitytojais. Vilniuje ir Londone gyvenanti bei dirbanti Paulina šia proga turėjo atsisakyti svarbaus renginio Londone. Renginio pavadinimas „Netikras zuikis ir netikra lapė“ gimė iš netikėto dviejų kultūrų sugretinimo – tikri kailiai Didžiojoje Britanijoje, atkakliai kovojančioje už gyvūnų teises, laikomi blogu tonu, o nepaaiškinamų sentimentų sukeliantis „netikras zuikis“ yra tvirtai įaugęs į lietuvių papročius.

P. Pukytė kalbą pradėjo aptardama savo pačios pieštą knygos viršelį. Ji sakė, kad sukurti viršelio, kuris yra knygos „vizitinė kortelė“, nebūtų patikėjusi jokiam dizaineriui. Pirmasis viršelis yra madų žurnalų parodija, į ketvirtąjį autorė įdėjo ne pripažintų kritikų pagyras knygai, o priekaištaujančio skaitytojo elektroninį laišką. P. Pukytė patvirtino gavusi daugybę laiškų, kuriuose jai priekaištaujama dėl tariamos neapykantos britams, dėl nepagarbos Lietuvai ir lietuviams ar dėl to, kad turi savo požiūrį. Rašytoją stebina tokios prieštaringos nuomonės, nes knygoje nėra nieko kontroversiško. Viena pagrindinių nesupratimo priežasčių tikriausiai yra ta, kad skaitytojas autorę tapatina su pagrindine veikėja, tačiau visos istorijos, aprašytos knygoje, yra kūrybiškai transformuota tiesa. P. Pukytė neigė kaltinimus, kad knygos veikėja yra arogantiška. Anot Paulinos, jos veikėja yra saviironiška ir dažniausiai aprašomose istorijose pralaimi, nes yra „lūzerė“.

E. Parulskis – portalo omni.lt administratorius ir P. Pukytės knygos „krikštatėvis“ – pasidžiaugė, kad geri tekstai nepradingo interneto duomenų bazėse ir įgavo labiau apčiuopiamą knygos pavidalą. Jis padėkojo Paulinai, kad jos dėka pavyko išpildyti vaikystės svajonę – tapti literatūros agentu. Šitas darbas yra sunkus, nepelningas, bet malonus ir įdomus, tad į tą pačią upę bristų dar kartą.

V. Gasiliūnas, elegantiškai pažaidęs su žodžio „literatūrologas“ sukeliamomis asociacijomis („stomatologas“, „odontologas“, žodžiu – „daktaras“), atkreipė dėmesį, kad vargu ar rastume rašytojų, dar neišleidusių nė vienos knygos (tik pavienius tekstus), kurie galėtų pasigirti ne šiaip sau laiškais, o laišku, parašytu literatūrologės daktarės ir prasidedančiu tokiais žodžiais: „Laba diena, esu Jūsų kūrybos gerbėja...“ Laiško autorė Solveiga Daugirdaitė, anot kritiko, tiksliausiai recenzavo Paulinos knygą (7 meno dienos, 2006 sausio 21). Save V. Gasiliūnas pavadino ne tokiu drąsiu, bet tikrai nuoširdžiu rašytojos gerbėju, „išleidusiu“ Paulinos knygą daug anksčiau, nei tai padarė leidykla, ir parodė susegtus A4 formato lapus.

V. Gasiliūnas suabejojo, ar motyvuotai P. Pukytės kūryba priskiriama esė žanrui. Jo manymu, autoironiški, tikrus faktus atspindintys, bet kupini meninės išmonės tekstai labiau panašūs į feljetonus. Paulinos tekstamas giminingos knygos – Konstantino Jasiukaičio Kitažemio laiškai iš Rusijos, Liūnės Janušytės Ant ko ir pasirašau... Tinkamai įvardijus žanrą, greičiausiai nebeliktų tokių skirtingų nuomonių. Svarstydamas, ar Paulinai verta save vadinti rašytoja, V. Gasiliūnas prisiminė žodį „filmininkas“ (taip norėjo būti vadinamas Jonas Mekas) ir išsyk transformavo jį į P. Pukytei tinkamą –  „tekstininkė“, ypač dėmesinga detalėms.

L. Kreivytė, prisimindama kadaise Paulinos vykdytus projektus, žavėjosi jos gebėjimu atidžiai stebėti realybę ir teigė tą vizualinį jautrumą, aštrų pastabumą atrandanti jos tekstuose. Menotyrininkė pritarė V. Gasiliūno minčiai, kad P. Pukytė ir J. Mekas yra artimi savo kūrybos poetika, tačiau P. Pukytės tekstas (vaizdas) labiau dienoraštinės prigimties. Ji geba atidžiai stebėti aplinką ir perteikti vaizdus paprastu stiliumi. Beje, pati autorė renginio pradžioje prisipažino rašydama dažnai prisimenanti Jorge’o Luiso Borgeso mintį, kad visai nebūtina rašyti ilgas knygas, nes tą patį galima pasakyti per kelias minutes. Svarbiausia P. Pukytei – trumpumas: kuo mažiau, bet kuo tikslesnių žodžių. Sugebėjimas pasakyti lakoniškai ir paprastai, žaisti kontekstualumu, pseudomoksliškumu ir autoironija. Visiškai kasdienišką, buitišką detalę ar situaciją „ištraukti“ iš konteksto ir parodyti ją kaip nepaprastai įdomią. L. Kreivytė sakė, kad Paulina savo tekstais sugeba padaryti tą patį, ką daro ir vizualiniais menais.

Vieną šilčiausių knygų mugės renginių pabaigė pati P. Pukytė, pasiūliusi įsigyti realybės, aprašytos knygoje, „gabalėlių“ (įrėmintų užuolaidų atraižų: „Bitutės, lipančios į viršų“ ir „Bitutės, lipančios į apačią“).

Tikėtina, kad abejojusieji knyga po tokio įtaigaus pristatymo pakeitė savo nuomonę.


Gitana Gugevičiūtė
 

Rašytojai

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą