Poezijos pavasaris yra keliautojas, turistaujantis po atokiausius Lietuvos kampelius, stabtelėjantis valandėlei pabendrauti su miestelių, kaimelių bendruomenėmis ir keliaujantis toliau. Bene įdomiausias ir tolimiausias festivalio maršrutas yra į Mozūrus, pas brolius jotvingius. Niekados tame krašte nesu buvęs, tad nereikėjo ilgai ir įkalbinėti ten vykti. Pasiteiravau poetų, bent kartą ten keliavusių, ko galima tikėtis, ir man jie atsakė: „Ten yra gerai“. Kartais turistaujant atsitinka taip, kad ir maršrutas puikus, ir gražus oras, bet grupė, su kuria keliauji, niekam tikusi, ir tokia kelionė greitai apkarsta. Šįkart kompanija nuostabi: Meilė Kudarauskaitė, du mieli nemuniečiai Viktoras Rudžianskas ir Donaldas Kajokas, LRS vairuotojas Arvydas ir šio opuso autorius. Pirmoji stotelė – Lazdijai, vaikų biblioteka. Čia veikia literatų klubas „Jotvingis“, kuriam vadovauja poetas Kęstutis Sukackas. Klube apie penkiasdešimt literatų, tad, suprantama, kiekvienas turi ir ką paskaityti, o ir nori. Grybautoja Jadvyga Vailionienė – klubo pažiba – kuria prozą ir eilėraščius. Rašo tarmiškai ir šmaikščiai apie dzūkų mergas ir bernus: „Dzūkų bernai ne dundukai, / Jų dar netušči krapšukai. / Išpardavį visus grūdus, / Bernai pas mergas nusgrūdo./ Be mergų jiem nuobodu, / O ir mergos laukia jų.“ Tokios tad tokelės. Dar pasišnekame su Lazdijų meru Ramūnu Abromavičium apie kaimo turizmą, kuris čia tampa vienu iš pagrindinių verslų. Anksčiau, kol buvo Lietuvos–Lenkijos siena, čia pagrindinis verslas buvęs kontrabanda. Bizniukas baigėsi. Ir iš tikro, siena sakytum kiaura. Nei automobilio bagažinės tikrina, nei klausia, ką veži. Pažiūri pareigūnas į pasą, ir keliauk sau sveikas. Tiek čia ir to kelio iki Punsko – penkiolika minučių. O Punske jau mūsų nekantraudamas laukia poetas, fotografas ir didis kultūrininkas Sigitas Birgelis. Sako – prieš vakaronę važiuosim į vieną vietą pas tokį jotvingį Petrą. Atvažiuojam pas Petrą, o Petras iš akmenų stato jotvingių pilį. Petras turi nusibraižęs keturių bokštų pilies maketą, patvirtintą istorikų, gausybę akmenų, kuriuos mūrija. Sakytum, šventas pamišimas, labai primenantis Orvydus. Ir Petras tampa vienu iš kelionės po Jotvos kraštą simbolių, liudijančių genties atsparumą, užsispyrimą, įsipareigojimą lietuvybei.

Vakaronė čia irgi kitokia nei, tarkim, kuriame nors Didžiosios Lietuvos rajono centre ar miestelyje. Sklando visai kita nuotaika, kai matai būrį jaunimo, kuriam ne vis vien gimtoji kalba, krašto istorija. Čia pajunti, kad esama ir kitokio auklėjimo, turinčio tvirtą vertybinį pamatą. Jau trečią mūsų kelionės dieną šią pajautą dar labiau sustiprina mūsų viešnagė Krasnagrudos pradžios mokykloje. Nelinksmai nuteikia žinia, kad mokyklėlę šiemet uždarys. Vaikus čia auklėja mokytoja Janina Aleksaitė, parengusi su jais nuostabią dainų, šokių ir eilėraščių programą. Mažiukai susikaupę vaidina, šoka, dainuoja, deklamuoja Martyną Vainilaitį, Janiną Degutytę, Anzelmą Matutį. Tai ir bus antrasis simbolis, skaudžiai užgavęs sielos stygas. Mes suprantame, kad šiame krašte daugiau gauname, nei valiojame duoti.

Visas tris dienas mus lydi Sigitas Birgelis. Antroji diena – nepakartojama kelionė po Mozūrus. Didieji ežerai, siauri grįsti keliukai, skęstantys alėjų žalumoje, prūsų architektūra, vietovės, menančios Antaną Smetoną, Ievą Simonaitytę, nuostabaus grožio Liepynės bažnyčia ir vienuolynas, bunkeris, kuriame Hitleriui gyvybę išgelbėjo ąžuolinio stalo koja, ir jau sutemus iš tamsos išnyrantis arkinis raudonų plytų geležinkelio tiltas. Fantastika.

Per visus skaitymus mus labiausiai gelbėjo Meilė Kudarauskaitė, mat kaip dėstytoja geriausiai jautė adresatą ir valdė auditoriją. Su jaunimu kartu uždainuodavo savo „Raskilą“, skanduodavo su vaikais kaip ta auklė iš filmo „Muzikos garsai“.

Kas be ko, negalima nepaminėti ir jotvingių vaišingumo, tiesiog puotų, kurių baigiamoji buvo Seinų lietuvių namuose. Puikūs žmonės tie jotvingiai.

Liudvikas Jakimavičius

„Literatūra ir Menas“