Panevėžio literatūrinė žiema. Kelionės ritmai

„Kelias, kelionė žodyje (ir ne tik)“ – toks moto lydėjo šiųmetę literatūrinę fiestą Panevėžyje. Jaudina, kad Panevėžio bendruomenių rūmai, miesto savivaldybė, apskritis, gimnazijos ir vidurinės mokyklos, Vaikų biblioteka ir Masiulio knygynas, miesto skulptoriai ir fotografai, kietas jaunimas, netgi Nevėžio senvagė yra t o k i e atviri kultūros versmei, poezijos gaivalui, ūžtelėjusiam per miestą paskutinįjį sausio savaitgalį.

Taigi sausio 27-28 d. šiek tiek paskubomis rašytas Kelionės dienoraštis...


Penktadienis, 9 val.

Vytauto (tapytojo ir fotografo) žinutė mobiliajame: „Vėluosiu 10 min.“ Netenku žado. Kuris iš mudviejų supainiojo išvykimo laiką? Apsirikimas! Išvyksime 10.30, Vytautas nuramintas. Vilniaus gatvės kieme prie transformatorinės iš Vytauto automobilio iššokęs Navakas per sekundę prašampa. Grįžta su dviem jaunom poetėm (turbūt žino, kad Panevėžyje paruoštas šlovės vainikas!). Pajudame iš Kauno: Vytautas Tamoliūnas, aš (taip sėdėjome automobilyje), Indrė Valentinaitė, Vaiva Grainytė ir Kęstutis Navakas.

Kelionės metu nervinuosi, kad tik nereiktų vesti diskusijos „Kelias žodyje (ir ne tik)“. Viliuosi, kad Valdemaras K. atvažiuos, o jei ne, tai ši pareiga teks Navakui. Kęstutis ima muistytis, kad ir taip turįs „Žiemoje“ pareigų.

12 val. 10 min. Įvažiuojame į Panevėžį. Visur „plytos“. Sukam nesibaigiančius ratus po centrą, kol galiausiai pataikome į Kranto gatvę. Bendruomenių rūmai. Pasitinka šventės organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Tiesiai į kavinę. Pietūs. Kavinukė sklidina brolių ir sesių: sveikinamės su Aliu Balbierium, Birute Jonušaite, Rimvydu Stankevičium, Mariumi Buroku, Rasa Čergeliene, Luku Miknevičium. Šypsosi Ričardas Šileika, moja Vidmantė Jasukaitytė, labinamės su Virgiu Gasiliūnu. Siaubas, Kukulo nėra, kas ves diskusiją? Lyg ir sutinka Gasiliūnas, tačiau neužtikrintai.

13 val. Panevėžio literatūrinės žiemos atidarymas ant „Literatūrinio tilto“. Senvagė. Šalta ir ima džiugus juokas. Minia žurnalistų ir fotografų. Po tiltu – keli žvejai, upė, sustabdyta ledo. Raudonplaukė talentingoji Aistė ir jos muzikantų komanda dainuoja pritariant gitarai ir mušamiesiems. Balsas perskrodžia šaltį. Stulbina Aistės vokalo stiprumas ir grupės entuziazmas. Elvyra paragina mesti į upę pinigą, kad sugrįžtume. Byra monetos...

13 val. 45 min. – diskusija. Kaip be sąmonės nuplaukiu prie tribūnos. Diskusija įsisiūbuoja. Prie mikrofono eina V. Gasiliūnas, V. Jasukaitytė, B. Jonuškaitė, A. Balbierius, R. Čergelienė, skulptorius iš Panevėžio Alfredas Pajuodis. Ričardas perskaito trumpą pranešimą, – dabar jį ir „prikabinu“.

Argi ne kelionė – stebėti debesų lėtapėdystę rugpjūčio dangaus stadione?


Ričardas Šileika

Kelionės tema yra viską apimanti ir totali (nokautuojanti). Ne tik literatūroje, menuose, tačiau ir filosofijose, religijose, istorijose, geografijose, chemijose ir metafizikose. Tą sakydamas kelionę teigiu, įteisinu, įtikiu, tikiu kaip tam tikrą trans-formaciją. O kiekvienas, net, regis, nepastebimas krustelėjimas reiškia kaitą ar bent jau savikaitą. Netgi absoliutus nekrustelėjimas reiškia judėjimą. Kadangi traukinukas mus kiekvieną transportuoja ne iš taško A į tašką B, bet iš taško X į tašką Y. Nors iš tikrųjų nėra jokių taškų, yra viso labo kelionės (kelionių) nuotaikos ir būsenos. Ir bendrakeleiviai, kurių veidus mes įsimename sapnuodami. Žinia, kad kelionė nėra tik vietos, peizažo ar klimato kaita. Tai bręstančio ir senstančio kūno kvapas, kalno virtimo lyguma nuolankumas, kito skausmo pasisavinimas ir pripratimas prie netekčių, kito liežuvio tavo burnoj skonis.

Noriu tikėti, nors neturiu patirties netikėti, tai yra turiu baimę tikėti, kad kelionė yra ir mirtis. Čia išsyk prisiminiau Donaldą Kajoką: „Tiesiog dabar toks kelio tarpas, kai keliaujama stovint“.

Taip, mums šiuosyk aktuali pašnekesiui yra literatūrinių kriterijų prifarširuota kelionės tema. O tai platūs ir palaidi (klaidingi) laukai kalbai, kuri vėlgi yra neaprėpiama kelionė. Ne tik nuo veiksnio iki tarinio, nuo tarinio iki pažyminio. Žinia, yra gausybių gausybė įterpinių, jaustukų ir ištiktukų.

Kelionė yra pats natūraliausias visokiausią gyvybę palaikantis ir negyvybę platinantis procesas, saviveiksmis ir savitikslis. Ir pats žiauriausias, nes jo sustabdyti neįmanoma. Kaip neįmanoma sulaikyti spermatozoidų srūsmo išsvajotosios kiaušialąstės link. Kaip minties virptelėjimo ar nago augimo.

Pats svarbiausias ir dieviškiausias kelionės dėmuo yra pauzė. Pauzė – jau nepretenzinga pretenzija į pilnatvės pajautą. Pauzė – sąlyga skausmui, tai sąlyga ramybei. Jeigu tikėtume reinkarnacija, tai pauzė yra naujo kūno žvalgytuvės. Kiekvieno mūsų mintis ir mūsų mintys yra virtualūs transportai. Eilėraštis ar novelė yra įžodinta kelionės prisiminimų mistifikacija.


Diskusiją baigiam. Elvyra išsiveda visus į Vaikų biblioteką. Patiriu kultūrinį šoką: visa bibliotekos patalpa nutūpta tikrai ne varu suvaryto, o savo noru atėjusio į bendraamžių skaitymus jaunimo. Ir eilės vis dažniau supulsuoja netikėtumu, gyvybe. Vaikai skambina gitara, dainuoja. Šiokia tokia maišatis. Popietė skirta dviem miesto jauniesiems poetams – Danguolei Bardauskaitei ir Tomui Petruliui. Jie, gražiai vienas kitą papildydami ir kontrastuodami (poetas – ekscentriškas, ekspresyvus, poetė – lyriška, pabrėžtinai rami, daininga), geroką laiko gabalą skaito savuosius tekstus. Tačiau akivaizdus nerimas atsispindi kai kurių klausančiųjų akyse. Pastebiu ant daugelio čionai atėjusiųjų kelių padėtus puslapius su eilėraščiais. Tomas su Danguole „atleidžia“ šį organizacinį nesusipratimą ir savąjį skaitymo laiką dosniai užleidžia dar kokiai dešimčiai poetų iš miesto ir apskrities. Vis daugiau nustebimo: yra akivaizdžių talentų. Paliekame tebeskaitančiuosius ir pasukame į J. Masiulio knygyną Respublikos gatvėje.

16 val. 40 min. knygyne pilna klausytojų. Su visais – malonioji ponia Karolina Masiulis. Ji taria įžangos žodį. K. Navakas žaismingai kviečia poetus vieną po kito prie mikrofono. Atmosfera – kaip geriausiais „Septynių vienatvių“ laikais. Vėliau Kęstutis prisipažins, kad šioje Panevėžio J. Masiulio knygyno erdvėje, kur yra tekę organizuoti ne vieną vakarą, jam tarsi išauga sparnai. Balansuodamas tarp aštrumo ir elegancijos pristato poetus. Išgirstu ir bendrakeleives iš Kauno – I. Valentinaitę su V. Grainyte. Žinoma, kad visiškai skirtingos poetės, tačiau ryškios, be to, dar ir panašios spinduliuojančiu grožiu.

Grįžtame į Bendruomenių rūmus. Vėl skaitymai. Juose būname drauge su panevėžiečiais ir apskrities literatais, jų šįmet daug.

Neberašysiu daugiau tų valandų! Viskas susipynė. Po skaitymų turime važiuoti siauruku į Troškūnus. Mums paskirti du vagonai. Garvežys jau iš tolo baltuoja dūmais. Šioks toks susistumdymas, kad tik tilptume. Po lygiai – panevėžiečių, apskrities poetų ir vilniečių-kauniečių. Nemirtingoji Aistė raudonplaukė su komanda įsitaiso vagono gale ir pusantros valandos nesulaikomai dainuoja. Neištvėrusi prisijungiu. Kitame vagone – gitaristas traukia dainą apie princą. Šileika tikrina „bilietus“, manąjį atstoja poezijos knyga, kurios puslapį Ričardas pramuša skylmuša. Olita Dautartaitė iš stiklinio bato pilsto velnio gėrimą. Yra ir arbatos, ir siauruko bandelių su lašinukais. Peršalusiems Panevėžio ekipa matuoja temperatūrą. Važiuojame trisdešimt kilometrų per valandą greičiu. Kas nori patekti į gretimą vagoną, turi pereiti „atvirą kosmosą“ – tarp vagonų tik šalta sausio naktis. Išlipę tartum sapne patenkame į žvakių kelią. Nieko nesuprantu, kur esame. Iš tamsos – į šviesą, ir atvirkščiai. Prie vienuolyno pasitinka liepsnojantys deglai. Pats vidurnaktis. Mistika.

Nuostabiai sutvarkytas Troškūnų vienuolynas. Šiluma, meilė, dėmesys, mielos, saikingos vaišės. Ir užima žadą, kai vakaro pradžią paskelbia sūnus ir tėvas: mokyklinukas sūnus kuo profesionaliausiai skambina klasikine gitara, o tėvas skaito Vytauto Mačernio eiles.

Vėliau skaitome ir mes. Jau ne visada atidūs (o ar dar įmanoma?), kaip ir ne visiems geranoriški. Virgis apie tai garsiai pasako, ką galvoja, viskas aprimsta. Pilna jaunų žmonių. Žavingai skaito ir Aistė dainininkė, pasirodo, labai įdomi poetė. Su džiaugsmu klausausi Aušros Kaziliūnaitės. Gera poezija ir vidurnakčio nuovargį nupučia.

Kažkaip pargrįžtame į Panevėžį. Vėlei siauruku. Vagone – egzistencinės kalbos. Nebešalta.


Šeštadienis.

Vytauto V. Landsbergio dainos ir eilės. Atviras bendravimas... Aukštos prabos jaunųjų kūrybos rytmetis. Septyniolika (ar devyniolika?) jaunųjų poetų ir keli prozininkai skaito tokius tekstus, kurių klausantis nereikia kęsti nuobodžio kančių. Įdomu, stipru, atvira, talentinga. Prizų bus aiškiai per mažai. Esu pritrenkta. Nutariu siūlyti steigti jaunųjų rašytojų bendriją. (Vėliau tą ir padarau, vicemeras kaipmat pasisiūlo apmokėti kelionės į Panevėžį bilietus.)

Kas dar? Moterų ložė, skaitymai, kuriuos imasi kuruoti V. Jasukaitytė. Nepaprasta tyla, gerą valandą smuikuojant Martynui Švėgždai von Bekkeriui prie Elenai Mezginaitei skirtos fotografijų parodos. Filmas apie Mezginaitę. Visų rami, nedramatiška, šviesi sutelktis.

Paskutiniai pasitarimai, kam bus skirtos premijos.

Baigiamasis vakaras. Su Pažemeckaite ir Gasiliūnu skelbiame laureatų pavardes.

Tris premijas jauniesiems talentams skyrė A. Gizo ir E. Žvybo paramos ir labdaros fondas. Šiomis premijomis, neskiriant vietų, apdovanoti Biržų „Saulės“ gimnazijos gimnazistė Aušra Kaziliūnaitė, Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos moksleivis Tomas Petrulis, J. Balčikonio gimnazijos gimnazistė Ineta Platonaitė.

Asmeninį prizą – „Nemuno“ prenumeratą trims mėnesiams nutariu skirti V. Žemkalnio gimnazijos gimnazistei Aistei Motiejūnaitei. Už kūrybos autentiškumą poezijos knygomis apdovanota jaunoji Panevėžio poetė iš J. Miltinio vidurinės mokyklos Gintarė Čičiulkaitė.

Šiais metais įsteigta Elenos Mezginaitės premija paskirta V. Kukului už praėjusiais metais išleistą knygą „Judas taipogi danguj“.

Pagrindinė – J. Lindės-Dobilo premija įteikta K. Navakui už esė knygą „Gero gyvenimo kronika“.

Kaunietis tapytojas, fotografas V. Tamoliūnas vieno euro premiją už „gražiausią poezijos knygą“ – Panevėžio literatūrinę žiemą įteikia jos organizatorei ir poetei E. Pažemeckaitei.

Anoniminio bastūniškiausio eilėraščio laureate skelbiama panevėžietė Vilma Pajuodienė. Antrasis laureatas (ar laureatė) kol kas lieka nežinomas.


Atsibučiuota, atsikalbėta, prisižadėta. Sniegui drebiant tiesiai į mašinos priekinį langą, bet grakščiai ir atsargiu tempu grįžtame į namus. Toks buvo Kelias.