„Panevėžio literatūrinė žiema“: horizontalios ir vertikalios kelionės

Kas pirmąkart atvažiavo į įvairiais mitais apaugusią „Panevėžio literatūrinę žiemą“, nustebo. Šįsyk ji buvo surimtėjusi, griežtoka, visą dėmesį sukoncentravusi į poeziją (ir šiek tiek į prozą). Be didelių improvizacijų, be džiazavimo. Dėl to gal šiek tiek praradusi, bet kartu ir atradusi. Tiesiog kitokia.

Šios „Panevėžio literatūrinės žiemos“ svarbiausios J. Lindės-Dobilo premijos laureatas Kęstutis Navakas šmaikštavo, kad J. Lindė-Dobilas paleido į pasaulį žodį „blūdas“ ir daug kas mano, kad „blūdas“ tai, kas vyksta „Literatūrinės žiemos“ metu, tačiau šioji buvo preciziškai, su užmoju organizuota.

Pakalbinau kelis renginio svečius. Senbuvius ir naujokus. Poetas, rašytojas K. Navakas „Panevėžio literatūrinę žiemą“ gali paanalizuoti „istoriniu požiūriu“. Mat joje dalyvauja nuo pat pradžių, o ryšys su Panevėžiu atsiradęs dar anksčiau tokia linija: Taujėnai (jo gimtinė, tik 50 kilometrų nuo Panevėžio) – Ukmergė - Panevėžys.

„Panevėžyje kaip autorius turiu laimę dalyvauti nuo pat pirmo renginio. Pirmasis buvo grynas nuotykis, kai niekas nežinojo, kur važiuoja, ir man prilygo žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Mes čia šokinėjome ir jautėmės šešiskart lengvesni nei Vilniuje ar Kaune, nes čia gravitacija buvo visai kitokia.

Per visą laiką šis renginys kraipėsi į visokias puses. Kartais būta ir nereikalingo siautulio, niekur nevedančio. Šių metų renginys buvo puikiai organizuotas, kryptingai, kūrybingai, prilygstantis geriausiems užsieniniams pavyzdžiams“, - kalbėjo K. Navakas.

Praėjusios „Panevėžio literatūrinės žiemos“ J. Lindės-Dobilo premijos laureatė, poetė Dovilė Zelčiūtė pasakojo, kad Panevėžys jai yra mistiškas miestas, nes pernykštis atvažiavimas į renginį išjudinęs didelius vidinius dalykus, padaręs tam tikrą lūžį jos kūryboje formos, ieškojimų požiūriu.

Pirmąkart „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ dalyvavusi rašytoja Birutė Jonušaitė sakė, kad buvo girdėjusi labai daug nuomonių apie „Literatūrinę žiemą“ ir maniusi, jog tai jau tam tikra legenda.

„Labai rūpėjo čia atvažiuoti ir savo akimis viską pamatyti. Kiek suprantu, patekau į netipišką renginį. Šiemet ypač gražiai viskas sustyguota, gal šiek tiek improvizacijos buvo dėl skaitymo tvarkos, iki paskutinės akimirkos nežinojai, ar tave pakvies, ar ne. Gal toks skaitymas ekspromtu ir gerai“, - kalbėjo rašytoja.

„Čia labai gera atmosfera. Demokratiška aplinka: kas nori ateina, pasiklauso, išeina, pasiilgsta poezijos ir vėl ateina. Man atrodo, kad čia yra gal dar J. Miltinio suformuota klausytojo ir skaitytojo aura, požiūris į kūrėjus", - manė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

Poetai nebūtų poetai, jei kiek nepašėliotų „paraštėse“. Tam, kad vėl čia sugrįžtų, jie nuo pėsčiųjų tilto į Nevėžį mėtė centus, o kai kurie buvo pasirengę ir kreditines banko korteles tam tikslui paaukoti.

Improvizacijų meistras, poetas ir fotografas Ričardas Šileika solidžius poezijos vakarus pagyvino humoristiniais reklaminiais intarpais, o šalia knygų dar pardavinėjo smėlio maišelius iš H. Ch. Anderseno tėviškės. Ir tik už 50 centų. Tiesa, dėl didelės paklausos kaina vėliau padvigubėjo.

Šiemetinėje „žiemoje“ savo kūrybą pristatė ryškios literatūrinio pasaulio asmenybės: Vidmantė Jasukaitytė, Dovilė Zelčiūtė, Kęstutis Navakas, Birutė Jonuškaitė, Rimvydas Stankevičius, Rasa Čergelienė, kiti daugiau ar mažiau žinomi poetai, suvažiavę iš įvairių miestų, didžiulis būrys rašančio jaunimo.

Renginio organizatorė, režisierė Elvyra Pažemeckaitė, iš anksto sudėliojusi visus svarbiausius akcentus, šįkart nusprendė renginių, iš kurių kaip mozaika susidėliojo visa „Literatūrinė žiema“, vedimą atiduoti į pačių svečių rankas.

Diskusiją apie kelionę provokavo poetė D. Zelčiūtė. Rašančias moteris į vieną ložę subūrė rašytoja V. Jasukaitytė. Humoro žiežirbas laidė K. Navakas, pristatydamas autorius J. Masiulio knygyne, o literatūros kritikui Virginijui Gasiliūnui teko „diriguoti“ net keliems renginiams.

Daugelis „žiemos“ dalyvių prisipažino, kad masalas atvažiuoti į Panevėžį buvęs siaurukas. Kelionė siaurojo geležinkelio traukinuku ne vienam buvo pirmąkart išbandyta atrakcija, sukėlusi neįtikėtinų pojūčių ir linksmybės protrūkių. Siauruko ratams dundant, gitaras brazdino ir dainas traukė ne vien moksleiviai, bet ir solidūs rašytojai. Norinčiųjų siauruku vykti į Troškūnų vienuolyną buvo tiek daug, kad pradžioje bijota, kad visi nesutilps, bet traukinio vagonai pasirodė esą neįtikėtinai talpūs.

Nors griežtas kontrolierius R. Šileika įnirtingai ieškojo „zuikių“, reikalaudamas pateikti ne tik bilietus, bet ir asmens dokumentus, pakely nė vienas nebuvo išlaipintas.

Traukinio palydovė (aktorė Olita Dautartaitė) rūpinosi, kad nė vienas pakeleivis nemirtų badu, o iš miesto bendruomenių rūmų atsiųstas „daktarių“ desantas visiems pamatavo temperatūrą ir pagirdė kvapnia, karšta čiobrelių arbata.

Pirmąkart siauruku keliavęs K. Navakas tvirtino, kad jis yra „platus kaip metafora, kurioje labai erdvu“, todėl siaurukas jam tapo „platuku“.

Išlipę iš traukinuko Troškūnų stotyje, poetai kiekvienas patyrė vis kitų pojūčių. D.Zelčiūtė sakė pasijutusi tarsi kokioje sniego dykumoje ar nepažįstamoje planetoje.

„Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ direktorius Gintaras Kerbedis ne tik padovanojo egzotišką kelionę „Panevėžio literatūrinės žiemos“ dalyviams, bet ir pasirūpino, kad jie pasijustų jaukiai nuo pat pirmų žingsnių.

Žvakelėmis nužymėjo kelią nuo stoties iki pat autobuso, kad koks poetas, neduok Dieve, nenuklystų į tyrus laukus, pakūreno židinius vienuolyne ir sudarė visas sąlygas, kad poetai galėtų laikytis Š. Bodlero priesako: „svaiginkimės poezija, vynu ir dorybe“.

Į poeziją įsiterpė muzikiniai inkliuzai - Remigijaus Audiejaičio balso ir fleitos improvizacijos bei jauno talento Jono Kublicko atliekama klasikinės gitaros muzika.

Vienuolynui svečiai paliko savo žodžius, palinkėjimus, surašytus ant didžiulio lapo. Jiems patiems ši kelionė paliko vidinių impresijų, kurios vėliau galbūt transformuosis į poeziją.

Jauni poetai Aistė Motiejūnaitė ir Tomas Petrulis duetu kūrė poeziją pačios kelionės metu. Anot Tomo, išėjo „pievos, metafizinės, bet pievos“.

Kelionė, viena dažniausių poezijos metaforų, buvo visos „Panevėžio literatūrinės žiemos“ leitmotyvas. Ji buvo išeksploatuota visomis plotmėmis: realiai, kūrybiškai, dvasiškai.

„Gal vieniems reikia horizontalių kelionių, kad rastų vertikalę. Kitiems reikia kontempliatyvių kelionių. Manau, kad kūryba yra vertikalė“, - diskusijoje kelionės tema kalbėjo B. Jonuškaitė.

Daugelis poetų prisipažino labiau mėgstantys gulėti horizontalia poza ir mintimis keliauti vertikale, nei kažkur trenktis realybėje. Kelionės metafora tokia talpi, kad kiekvieną minties, sielos krustelėjimą jau galima įvardyti tuo žodžiu.

Todėl be realių didesnių ar mažesnių kelionių „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“, kurios  iš centrinės būstinės - miesto bendruomenių rūmų - įvairiais keliais šakojosi į kitas miesto erdves bei Troškūnų vienuolyną, daugiau keliauta per renginiuose dalyvavusių autorių kūrybą. Savo kūrinius čia skaitė ir poezijos grandai, ir provincijos poetai, ir pradedantis jaunimas.

Dažname „Panevėžio literatūrinės žiemos“ renginyje skambėjo netikėtai ir tragiškai iš gyvenimo išėjusios panevėžietės poetės Elenos Mezginaitės vardas. Nebuvo jokių oficialumų, tylos minučių, ko, anot kolegų, pati Elena tikrai nebūtų norėjusi.

Įstabiai gražia kelione į praeitį ir susirinkusiųjų sielas tapo parodos, skirtos E. Mezginaitei, atidarymas miesto bendruomenių rūmuose. Poetė žvelgė iš ant sienų kabančių fotografijų, sukurtų panevėžiečių fotomenininkų Algimanto Aleksandravičiaus, Marijos Čičirkienės, Irenos Giedraitienės, Gintaro Lukoševičiaus ir Arūno Švelnos.

Simboliška, kad iš ekrano E. Mezginaitė kalbėjo apie prieš ketverius metus rengtą poetų šventę Panevėžyje.

Parodos atidarymo kulminacija tapo pasaulinio garso smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio atliekami kūriniai, skirti poetei. Anot E. Pažemeckaitės, tai žmogus, kurio smuikas galįs susikalbėti su Anapilin išėjusiaisiais.

Pirmąkart „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ buvo skirta E. Mezginaitės literatūrinė premija, kurią įsteigė Panevėžio apskrities viršininko administracija. Šios premijos laureatu tapo Valdas Kukulas už knygą „Judas taipogi danguj“. Pats poetas renginyje nedalyvavo, todėl premiją jam perduos kolegos.

Pati svariausia - J. Lindės-Dobilo premija, įsteigta Panevėžio miesto savivaldybės, paskirta K. Navakui už jo knygą „Gero gyvenimo kronikos“.

Tris premijas jauniesiems talentams skyrė A. Gizo ir E. Žvybo paramos ir labdaros fondas. Šiomis premijomis, neišskiriant vietų, apdovanoti Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos moksleivis Tomas Petrulis, J. Balčikonio gimnazijos gimnazistė Ineta Platonaitė, Biržų „Saulės“ gimnazijos gimnazistė Aušra Kaziliūnaitė.

Asmeninį prizą poetė D. Zelčiūtė skyrė V. Žemkalnio gimnazijos gimnazistei Aistei Motiejūnaitei.

„Panevėžio literatūrinė žiema“ įrodė, kad mieste ir visoje apskrityje daugėja jaunų žmonių, kuriančių poeziją. Tiesa, ji labai nelygi. Nuo brandžių eilių iki tokių, kurias verčiau pasilikti tik sau.

„Pamačiau, kad Panevėžyje kuriantis jaunimas yra labai stiprus, labai atviras, ieškantis savęs, be abejo, turintis gerų literatūros mokytojų. Jie neturi štampų, klišių, to salomėjiškų, maironiškų nutrintų iki skausmo įvaizdžių, gal daugiau pasitaiko internetinės mados dalykų“, - apie jaunuosius talentus kalbėjo poetė D. Zelčiūtė.

Sužavėta jaunimo kūrybingumo ir aktyvumo, poetė pasiūlė Panevėžyje steigti jaunųjų poetų draugiją ir pažadėjo pati, kartu su literatūros kritiku Virginijumi Gasiliūnu, kartkartėmis atvažiuoti čia aptarti jų kūrybą, pakonsultuoti.

Tiesa, šįkart jaunųjų poetų renginiuose buvo mažoka juos palaikančių draugų ir pačių mokytojų. Tik J. Balčikonio gimnazijos, dar vadinamos Panevėžio mažuoju universitetu, lituanistės suskubo į visus renginius, kuriuose poeziją skaitė ir jų išugdyti talentai.

Kai kurie „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ naujai susiformavę ar dar besiformuojantys dariniai žada tapti tradicija ir toliau gyvuoti būsimuose renginiuose.

Išskirtinį savą renginį turėjo ir rašančios moterys. „Rašančių moterų ložei“ vadovavusi rašytoja V. Jasukaitytė sakė, kad rašančių moterų ložėje vyrauja demokratiška dvasia.

„Jei tai taptų tradicija, būtų puiku, nes į Panevėžį rašančios moterys važiuotų jau vien tam, kad dalyvautų ložėje. Niekas nemato kuriančių moterų padėties krizės, nes paprastai žiūri ir vertina vyrai. Iš tiesų tai yra drama. Vyrai bendrauja arba užsiima rimta kūryba, arba imituoja, simuliuoja tą kūrybą. O moterys su visa savo atsakomybe užsidariusios savo gyvenimuose. Beveik nė viena moteris negali atsidėti vien kūrybai. Ir jos išnyksta neprasiskleidusios, jos uždūsta, o yra labai stiprių kuriančių moterų“, - kalbėjo V. Jasukaitytė.

Savo drąsiomis mintimis ir ekspresyvia poezija vienus šokiravusi, kitus sužavėjusi Rasa Čergelienė, prisistatanti Saros Poisson pseudonimu, sakė „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ gavusi didžiulę palaikymo dozę, kuri labai reikalinga kuriančiam žmogui.

„Rašant trūksta patikimos savivokos, kur tu esi. Geografiškai esu apleistoje zonoje - Mažeikiuose, bet virtualiai su daugeliu bendrauju. Nesijaučiu apleista kaip rašantis žmogus, bet kartais trūksta to supratimo, ar esi reikalinga kitiems, ar tik man pačiai įdomu“, - sakė R. Čergelienė.

Kolegos negailėjo R.Čergelienės - S. Poisson kūrybai gerų žodžių, o poetė Edita Misevičiūtė įvardijo ją „lietuviškąja Šimborska“.

Šiemetėje „žiemoje“ buvo ir netradicinių premijų. Kaunietis fotografas, tapytojas, poetas Vytautas Tamoliūnas yra įsteigęs savo „Vieno euro“ premiją, kurią įteikė „Literatūrinės žiemos“ projekto autorei, poetei E. Pažemeckaitei.

Patys „bastūniškiausi“ tekstai, kuriems buvo skirtos premijos, pateisino pavadinimą. Mat teks skelbti jų autorių, neužrašiusių pavardės ar užsišifravusių kodais, paiešką.

Tiesa, atrodo, jog viena jų jau paaiškėjo. Tai Vilma Pajuodienė, kuriai skirtą prizą pažadėjo perduoti jos vyras, skulptorius A. Pajuodis. Jis itin dėmesingai išklausė „Rašančių moterų ložėje“ skaitytą poeziją ir reziumavo, kad „šiek tiek feministiška, bet stipru“.