Palangos viešojoje bibliotekoje Interneto skaitykloje šiuo metu vyksta nuotraukų paroda, turintį patrauklų, intriguojantį pavadinimą – „Trauka vandeniui ir praeičiai“. Jūratis Liachovičius maloniai sutiko apie ją papasakot.
Kaip gimė mintis tyrinėti vandenį? Nuo ko viskas prasidėjo?
Čia be galo sena istorija. Augau Palangoj, prie jūros. Labai traukė vanduo. Turėjau svajonę dirbti gelbėtoju. Vėliau buvo išleista Ž. Kusto knyga „Tylos pasaulis“. Tai buvo nepažintas dalykas, parašytas labai įtaigiai ir patraukliai, su visais povandeniniais nuotykiais, su nuskendusiais laivais ir pan. Knygos pasirodymas tapo labai dideliu postūmiu ta kryptimi. Tokia buvo pradžia. Vėliau atsirado noras daugiau pažint, daugiau sužinot, taigi išmokom nardyt, naudotis akvalangu...
Kaip atsirado mintis surengti parodą?
Gimė mintis įkurti Povandeninių tyrimų centrą. Atsirado šioks toks finansavimas. Jis, aišku, buvo nepakankamas, tačiau buvo nemažai entuziastų. Kadangi Povandeninio tyrimo centrui jau 10 metų, kilo noras kažką parodyt. Atradom 1986 metų juostelę, kurioje buvo užfiksuoti tyrinėjimai Plateliuose. Ji pasirodė gana įdomi. Aišku, vėliau pridėjom ir kitokių dalykų. Taip ir gimė šita paroda.
Kadangi palangiškiams jūra ir vanduo nėra svetimi dalykai, pamaniau, kad tokią parodą galima būtų atvežti į Palangą. Kęstas Rudys maloniai priėmė mus bibliotekoje. Taip ir atsirado, mano akimis žiūrint, šauni paroda. Per atidarymą dalyvavo maždaug 20–30 žmonių. Manau, tai yra neblogai. Šios parodos iniciatorius buvo Palangos kurorto muziejus. Turėjom du pagalbininkus: Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą ir biblioteką.
Papasakokit šiek tiek apie radinius.
Pastaruoju metu povandeniniai tyrimai labai vystosi. Atradom 40 dabar jau registruotų nuskendusių laivų. Kasmet randam 2, 3, kartais 4 nuskendusius laivus. Seniausi rasti laivai priklauso 17 a. pabaigai.
Manau, labai didelę reikšmę turi universiteto bendradarbiavimas su jūros laivynų administracija. Jie užfiksuoja nuskendusius laivus ir žiūri, kad laivai nebūtų per daug pakilę, o mes gaunam duomenis.
Per stebėjimus užfiksuojam įvairius dalykus, kurių iškart net nepavyksta identifikuoti. Tam reikia nerti po vandeniu. Pavyzdžiui, Juodkrantės rajone pastebėjom tankų kažkokių objektų išsidėstymą. Po kurio laiko išsiaiškinom labai įdomų dalyką. Narai pastebėjo nutrūkusį tralą, kuris buvo užsikabinęs už kelmo. O kelmo šaknys buvo įėjusios į žemę. Kadangi tos šaknys buvo 25–30 m gylyje, pasidarė aišku, kad kažkada čia buvo miškas. Kilo klausimas, kada tai buvo. Mūsų narai nupjovė gabalą medžio ir vėlesni tyrimai parodė, kad medis augo prieš 10,5 tūkstančių metų atgal. Žinoma, paskui tie tyrimai plėtėsi. Buvo kitokių radinių, kurie parodė Baltijos jūros gylio svyravimo skalę.
Parodos pavadinimas gana įdomus ir intriguojantis – „Trauka vandeniui ir praeičiai“. Kodėl būtent taip nuspręsta pavadinti parodą?
Tie, kurie dalyvauja tokiuose renginiuose negali gyventi be vandens. Be to, praeitis yra tyrinėjimo objektas.
Ką, Jūsų manymu, eilinis žmogus turėtų pamatyti, gauti iš tokios parodos? Koks apskritai yra parodos tikslas?
Manau, tokia paroda yra šviečiamoji. Juk tik vienetai žino apie minėtus tyrimus. Be to, tai galėtų būti įdomu jaunimui. Tikėtina, kad ateity kas nors norėtų sudalyvauti. Juk visai Lietuvai jūra yra pliažas.
O tokių žmonių, kurie tą pliažą matė iš jūros pusės, yra labai nedaug. Jeigu į pliažą pasižiūri iš jūros pusės, pasaulis atrodo kitoks.
Ką jūra įnešė į Jūsų gyvenimą? Ar ji kaip nors pakeitė Jūsų požiūrį į vandenį?
Eiliniam žmogui jūra yra tiesiog graži. Man vanduo (jūra) nėra šiaip sau įprastas dalykas. Į jį reikia žiūrėti labai pagarbiai. Vanduo galėtų asocijuotis su grėsme. Vandens niekada nepavyks nugalėti, galima būtų prie jo tik prisitaikyti.
Pagal kokius kriterijus išsirinkot nuotraukas šitai parodai?
Pagal du dalykus. Pirmiausiai nuotraukos turėjo atspindėti mūsų darbus, pradedant nuo pirmųjų dienų.
Ir dar paroda turėjo suteikti informacijos tiems, kurie nieko nežino apie mūsų darbus. Taigi parodoj galima pamatyti įvairių nuotraukų.
Ačiū už pokalbį.
