Nobelio premija – Haroldui Pinteriui

Praėjusį ketvirtadienį buvo paskelbta, kad 2005 m. literatūrinė Nobelio premija paskirta 75-erių metų britų dramaturgui Haroldui Pinteriui. Švedų akademija jį apdovanojo kaip autorių, „kuris savo dramose atskleidžia bedugnę, atsiveriančią po kasdieniniais plepalais, ir išverčia uždarytų prievartos kambarių duris“. Pinteris – vienuoliktas Nobelio premija apdovanotas dramaturgas.

Pinteris yra laikomas absurdo teatro atstovu (kaip Beckettas ir Ionesco), vadinamosios grėsmės komedijos (comedy of menace), „apnuoginančios bendravimo tarp žmonių iliuzoriškumą ir dramatišką žmogaus bejėgiškumą ir pasaulio, ir savo pasąmonės akivaizdoje“, kūrėju. Svarbiausios jo dramos yra „Stenlio gimtadienis“ (1957), „Sargas“ (1960), „Grįžimas namo“ (1965), „Niekieno žemė“ („No Man’s Land“, 1975). Jo sugebėjimas išnaudoti dramaturgines tylos, taupių dialogų galimybes bei specifiškas humoro jausmas (Pinteris mano, kad „nėra aiškios ribos tarp to, kas realu, ir to, kas nerealu“) anglosaksų kalbose pagimdė terminą „pinteriškas“. Neatsitiktinai mėgstama Pinterio remarka yra „tyla“ arba daugtaškis. 1958 m. jis rašė: „Viskas, ką reikia padaryti su menu, yra menas“. Apie savo personažus, kurie dažniausiai aiškinasi santykius ankštame kambaryje, jis yra pasakęs, kad „būtent tyloje jie man yra akivaizdūs“.

Pinteris gimė 1930 m spalio 10 d. Londone, iš Rytų Europos kilusio žydo siuvėjo šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo triskart evakuotas iš Londono. Vėliau Pinteris sakė: „Visada jaučiausi bombarduojamojo situacijoje“.

Mokydamasis mokykloje jis daugiausia skaitė Kafką ir Hemingway’ų ir vadino mokyklos teatre. Jis norėjo tapti aktoriumi. Dvejus metus Pinteris mokėsi Karališkoje dramos meno akademijoje, ją metęs įstojo į aktorių trupę „Anew MCMaster“. Pasivadinęs Davido Barono pseudonimu, jis 1954–1957 m. vaidino Anglijoje ir Airijoje. 1949 m. Pinteris atsisakė tarnauti armijoje, o tai grėsė kalėjimu. Į teismo posėdžius jis vaikščiojo pasiėmęs dantų šepetėlį. Viskas baigėsi 30 svarų bauda.

1950 m. jau kaip Haroldas Pinta jis išleido pirmąjį eilių rinkinį. Tada jis dirbo aktoriumi BBC ir studijavo Dramos mokykloje. 1957 m. Pinteris pats prodiusavo savo pirmąją dramą – vienaveiksmę pjesę „Kambarys“ („The Room“), parašytą Bristolio universiteto teatrui per keturias dienas. Šios pjesės publikaciją jis laiko tikruoju savo debiutu. Ankstyvosios Pinterio pjesės „Gimtadienio šventė“ („The Birthday Party“), „Kvailas padavėjas“ („The Dumb Waiter“) atkreipė dėmesį į originalų dramaturgą. Tačiau „Gimtadienio šventė“, iš pradžių vaidinta Bristolyje, o paskui Londone, sužlugo po savaitės. Recenzijos buvo žudančios. Kadaise Pinteris tai įvertino taip: „Man nereikia kritikos, kuri sakytų žiūrovams, ką jie turi galvoti“. 1960 m. pastatyta pjesė „Sargas“ („The Caretaker“) atnešė šlovę. Drama „Grįžimas namo“ („The Homecoming“, 1965) apie sūnų, kuris į tėvų namus atsiveža žmoną ir įsitikina, kad jam niekas nereikalingas, jau pelnė pasaulinį pripažinimą. Didelio pripažinimo sulaukė ir vėlesni jo kūriniai. Dramaturgas ne kartą yra pats perkėlęs į sceną savo pjeses.

Pinteris yra laikomas reprezentatyviausiu antrosios XX a. pusės britų dramaturgu. Jo kūrinių veiksmas dažniausia prasideda kasdienišku įvykiu, paskui atmosfera tirštėja, emocijos intensyvėja, o tikrovė transformuojasi į košmarą. Puikūs daugiaprasmiški dialogai skatina siaubo ir laukimo nuotaiką. Pinteris dozuoja įtampą meistriškai, nenusileisdamas kino įtampos meistrui Hitchcockui.

Pinteris puikiai užsirekomendavo ir kine. Jis rašė ir originalius scenarijus (Josepho Losey filmams „Tarnas“ („The Servant“, 1963) ir „Avarija“ („Accident“, 1967), ir svetimų kūrinių adaptacijas „Prancūzų leitenanto moteris“ („The French Lieutenant Women“, 1981), „Procesas“ (1992) ir kt. 1977 m. buvo išspausdintas jo neįgyvendintas Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ scenarijus, parašytas specialiai Josephui Losey. Pinteris atliko nedidelius vaidmenis 22 filmuose, vienas naujausių yra „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), sukurtas pagal J. Le Carré romaną.

1956–1980 Pinteris buvo vedęs aktorę Vivien Merchant. Ji vaidino ne vienoje Pinterio pjesėje, nors jis visada pabrėždavo, kad niekad nerašo konkrečiam aktoriui. Septintojo dešimtmečio pradžioje Pinteris turėjo romaną su žurnaliste Joan Bakewell. Apie savo meilės trikampį jis parašė filmo „Neištikimybė“ (1983) scenarijų. 1980 m. Pinteris vedė rašytoją Lady Antonią Fraser, kurios specializacija – biografiniai romanai. Pinterio sūnus iš pirmosios santuokos Danielis – populiarus literatas ir muzikas.

Pastaraisias metais Pinteris garsėja kontroversiškais politiniais pasisakymais. Politika jis susidomėjo, kai protestavo prieš Čilės prezidento Salvadoro Allende’s nuvertimą 1973 metais. Pinteris ne kartą kritikavo Margaret Thatcher ir Ronalda Reaganą. Jis pasisakė prieš NATO intervenciją į Kosovą 1999 m., prieš kurdų persekiojimą Turkijoje, amerikiečių buvimą Afganistane ir karą Irake. 2003 m. jis parašė ironišką eilėraštį „God Bless America“.

Karas Irake paskatino Pinterį reikalauti Tony Blaire’o, kurį, kaip ir Goerege’ą Bushą, Pinteris laiko „karo nusikaltėliu“, atsistatydinimo. Jis gynė Serbijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, bet tik todėl, kad „jo proceso kaltintojai yra nugalėtojai, procesas vykdomas už jų pinigus“. Politinių nuotaikų atspindžius galima rasti vėlyvosiose Pinterio dramose. Šių metų vasarį Pinteris grasinosi mesiąs dramaturgo karjerą ir užsiimsiąs vien tik politika: „Parašiau 29 pjeses. Negi to nepakanka?“ Tačiau savo 75-osioms gimimo metinėms jis specialiai BBC sukūrė radijo pjesę „Balsai“ („Voices“).

Pinteris – daugybės apdovanojimų, tarp jų ir Brodvėjaus „Tony“ (1967, už „Grįžimas namo“), Laurence’o Olivier premijos (1996), Pirandello, Moličre’o apdovanojimų laureatas. Tačiau jis nėra žiniasklaidos numylėtinis, laikosi atokiau nuo elito, o 1996 m. atsisakė priimti bajoro titulą, kurį jam siūlė premjeras Johnas Majoras. Pinterio aistra yra kriketas. 2002 m. jis gydėsi nuo vėžio.