Rašyk
Eilės (71108)
Fantastika (2143)
Esė (1678)
Proza (10252)
Vaikams (2467)
Slam (55)
English (1077)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





"Nesakykit, kad buvau nesusitaikęs su pasauliu ir savimi"

2003-12-15
L.Švedo eilėraštis "Curriculum vitae"

1997 metais rašydamas paskutinį poetinį curriculum vitae, Leonas Švedas mėgino sudėti kertinius savo gyvenimo ir kūrybos taškus, kartu atmesdamas Vytauto Kubiliaus siūlomą jo, kaip "poeto, nesusitaikiusio nei su pasauliu, nei su savimi", apibūdinimą. Tad kaipgi pavadinti šį poetą, nepailstantį maištininką prieš visokį blogį ir neteisybę, kurioje lietuvių literatūros lentynoje jo vieta? Mažai žinomas Lietuvoje, tendencingai neįtrauktas į daugelį lietuvių išeivių poezijos antologijų (išskyrus 1992 m. parengtą A.T.Antanaičio), nepritapęs prie vadinamųjų žemininkų, nors ir priklausė jų kartai, Švedas taip ir liko kažkur lietuvių ir lenkų literatūrų paribyje, išdidžiai deklaruodamas savo nepriklausomybę nuo visokių doktrinų ar srovių.

Poezija man buvo tiesos troškimas,
sąžinės konfesionalas
ir dvasios paguoda sunkiais laikais.


Šių metų birželio 8 dieną netekome šio dvikalbio rašytojo ir vertėjo. Beveik šešis gyvenimo dešimtmečius praleidęs Vroclave, po ilgos ir sunkios ligos jis ten ir atgulė Šv. Lauryno kapinėse. Straipsnio autorė gali pasidžiaugti, jog pavasarį Švedas dar spėjo pamatyti atskira knygele išleistą "Darbų ir dienų" atspaudą "Nepritapęs ir nepritampantis", skirtą jo gyvenimui ir dvikalbei kūrybai. Knygą labai papuošė iš jo antrosios žmonos Irenos Gałuszko prašyte išprašytos Lietuvoje dar nematytos poeto nuotraukos. Pasak ponios Irenos, išvydęs knygą, Švedas labai apsidžiaugė ir susijaudino, matyt, nesitikėjo, kad jo kūryba yra domimasi Lietuvoje. Kalbėjimas apie Leoną Švedą dabar, kai jo jau nebėra, yra ne tik mėginimas prisiminti šią neeilinę, kompromisų nepripažinusią asmenybę, bet ir raginimas dar sykį perskaityti ir įvertinti jo įdomią lietuvišką poeziją, kuri mūsų literatūroje vis dar tebeklaidžioja, ieškodama savo skaitytojo.

Revoliucijos scena Smolenske –
tai debiutas mano Stratforde.
Aukštaitija – tai mano observacijos
bokštas
ir pirmoji TV antena.


O štai žiupsnelis nepoetinių biografijos faktų. Leonas Švedas gimė 1918 m. sausio 1 d. Smolenske, pulkininko Wilhelmo Schwanto šeimoje. Po metų šeima grįžo į Lietuvą, o 1935-aisiais pasikeitė pavardę į Švedų. Leonas su broliais Aleksandru, Jurgiu ir Jonu augo daugiakalbėje atmosferoje: namuose buvo kalbama lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai. 1939 metais jis baigė Kauno "Aušros" gimnaziją ir 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos, bet 1943 m., vokiečiams uždarius universitetą, studijų taip ir nebaigė. 1941-aisiais vedęs lenkaitę Reginą Skrzypkowską, Leonas ėmė mokytis lenkų kalbos, vėliau tapusios jo antrąja ir pagrindine kūrybos kalba.
Antrojo pasaulinio karo metais jaunas gabus poetas Švedas aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime, parengė du eilėraščių rinkinius, o kritikų buvo priskiriamas vadinamajai trečiojo dešimtmečio poetų kartai kartu su V.Mačerniu, H.Nagiu, A.Nyka-Niliūnu. Po karo jis liko Lietuvoje, tikėdamasis toliau dirbti kūrybinį darbą, tačiau veikiai suprato skaudžiai klydęs. Nusivylęs socialistine santvarka ir bijodamas persekiojimo, su broliu ir žmona emigravo į Lenkiją. Ten sėkmingai įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą: 1948-1958 m. dainavo Vroclavo lenkų radijo chore, 1948 m. pradėjo dirbti Vroclavo radijo redaktoriumi, o 1959 m. ėmė spausdinti kūrybą lenkiškuose žurnaluose.

Eidamas per mūšių laukus
ant dviejų imperijų griuvėsių
su poezijos knyga kaip karo trofėjum...


Švedas rašė daug. Jei palygintume lietuviškąjį ir lenkiškąjį jo kūrybos palikimą, pastebėtume, jog lenkiškasis yra gerokai gausesnis. Lietuvių kalba, neskaitant mašinraštinių karo metų rinkinių "Šauksmas. Lyrika" ir "Likimo sonetai", yra išleistos tik dvi jo poezijos knygos: "Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą" (1963 m., JAV), "Poezija. 1946-1982"(1995, Lietuva). Tuo tarpu lenkiškai išėjo net septynios poezijos ir trys prozos knygos: poezijos rinkiniai "Ogród spadających masek", 1960, "Horyzonty barbarzyńskie", 1965, "Eksplozje i wyznania", 1965, "Wysokie oko", 1970, "Głosy ze źródła", 1973, "Przemiany i znaki", 1975, "Sonety KKK", 1994, apsakymų rinkiniai "Na razie nigdy", 1966, "Kody", 1975, romanas "Punkt zerowy", 1973, taip pat knygelė vaikams "Żółw listonosz" bei didelė poezijos antologija " Poezja XX wieku: Austria, NRD, RFN, Szwajcarja", kuriai Švedas parašė įvadą ir išvertė didžiąją dalį eilėraščių iš vokiečių į lenkų kalbą. O kur dar gausybė straipsnių, kūrinių bei vertimų, spausdintų įvairiuose lenkiškuose žurnaluose! Vis dėlto reikia pripažinti, kad Lenkijoje Švedo kūryba nėra gerai žinoma ir populiari, ją labiau vertina avangardistinio sparno kritikai dėl įdomios poetinės išraiškos.
Tad kokios galėtų būti priežastys, dėl kurių Švedo kūryba neįsitvirtino nei vienoje, nei kitoje literatūroje? Pagrindiniai lietuviškos Švedo poezijos atžvilgiu išsakomi kritikų priekaištai - pernelyg atviras, nepoetizuotas idėjų dėstymas, politinis angažuotumas, bjaurumo nevengianti poetika ir šiurkštus kalbėjimas. Tačiau visi šie elementai Švedo kūryboje sudaro darnią visumą: žiaurios tikrovės vaizdavimas reikalauja ekspresyvios, nenudailintos išraiškos, o filosofinis diskursas, būties problematika priartina poetinį kalbėjimą prie prozos. Bet apie viską iš eilės. Kalbą apie Švedo poeziją derėtų pradėti nuo filosofijos, ir tuojau pamatysime, kodėl.

Tai mano viso gyvenimo klausimas:
"kodėl yra kas nors, o ne niekas?"
ir viso gyvenimo atsakymas,
kad esam tamsūs, kaip tamsus sliekas.


Įsiskaitęs į F.Nietzsche’s, egzistencialistų M.Heideggerio, K.Jasperso, J.P.Sartre’o veikalus, Švedas suvokė save kaip kūrėją filosofą. Grėsmės, nebūties akivaizdoje išgyvendamas autentišką būtį, nepaslėptą po iliuzijų ir melo kaukėmis, poetas jautė atsakomybę už save bei kitus ir nepailsdamas demaskavo jį supantį blogį: komunizmo žiaurumą, bedvasę techninę civilizaciją, jos sąlygotą susvetimėjimą, žmogaus žvėriškumą. Ne taip, kaip kitiems jo kartos lietuvių poetams, Švedui gimtoji žemė ir namai nebebuvo būties atrama susvetimėjusiame pasaulyje.

Plekšne, sesute. Tos žvairos akys
žuvies supras, ką žmogus pasakė.
Tas pats likimas. Raudonas smėlis.
Kas išmetė mus į pasaulio krantą?


"Su žuvimi kentėti"

Ieškoti atsakymų į būties klausimus Švedui padėjo ne vien egzistencializmo filosofija, bet ir psichoanalizė. Savitai jungdamas šias filosofines sistemas, naudodamasis jų sąvokomis ir metodais, Švedas mėgino apnuoginti žmogaus pasąmonėje slypinčius žvėries instinktus, atverti jo tikrąją prigimtį. Ciniškai interpretuojami papročiai ir religija, drąsios sekso scenos ypač papiktino senesniosios kartos lietuvių išeivių kritikus I.Gražytę ir A.Vaičiulaitį. Ir nenuostabu, nes įžūlus ironiško demaskuotojo vaidmuo mūsų literatūroje buvo neregėtas dar nuo prieškario avangardizmo laikų.
Švedo noras drėbti tiesą į akis, sukrėsti tingų, mėgstantį dailias eiles skaitytoją, sutrikdyti jo apgaulingą ramybę vertė rinktis tam tikslui labai tinkamą avangardistinę poetiką ir politiškai angažuoto kūrėjo maištininko poziciją. Eilėraštyje kuriamo pasaulio deformacijos, netikėtos metaforos, vulgarybės atspindi harmonijos nebuvimą ir absurdo viešpatavimą pasaulyje, skausmingai jaučiamą kūrėjo egzistencialisto, o kartu šokiruoja skaitytoją. Tad nieko nuostabaus, kad toks tiesos sakymas nepatiko ne tik daugeliui skaitytojų, bet ir daliai kritikų, kurie buvo linkę "pamiršti" ir net neminėti "piktojo Švedo", gyvenančio kaži kur Lenkijoje.
Švedo ironiškumas ir kandumas išliko iki paskutiniųjų jo rinkinių, nors juose kalbama ramesniu tonu. Vėlyvojoje kūryboje gvildenami dėl subjekto ir objekto nevientisumo kylantys prieštaravimai – subjekto savivokos, reliatyvaus laiko ir erdvės suvokimo problemos, atskleidžiamas kalbos, kaip medžiagos, bejėgiškumas išreikšti mintį ir jausmą. Tokie apmąstymai būdingi jau postmodernios epochos kūrėjui.

... jausmai, skrendą nuo žodžių
kalbiniu geležinkeliu į begalybę.


"Rudens paralelė"

Kalbant apie Švedą, negalima apeiti jo dvikalbiškumo. Nesunku pastebėti, jog lenkiškoji ir lietuviškoji Švedo kūryba sudaro vieną visumą tematikos ir formos požiūriu. Nemaža eilėraščių dalis turi lenkišką ir lietuvišką variantą. Švedas neįsipareigojo vienai kalbai, rašė abiem, vertė iš vienos kalbos į kitą, nenurodydamas, kuris eilėraštis originalus, o kuris verstas, nes tai jam, ko gero, neturėjo didesnės reikšmės. Sakysim, nabokoviška kūrėjo išeivio situacija? Galbūt.
Kaip ir daugelis emigrantų, Leonas Švedas taip ir negrįžo į Lietuvą, teisindamasis, esą jau per vėlu, esą jis per senas. Grįžo tik jo kūryba, savo tiesiu, šiurkščiu kalbėjimu, maištingumu ir avangardizmo poetika artima J.Kėkšto poezijai. Atvirumas nebūčiai, minorinė gaida, "neornamentuota" kalba leidžia gretinti Švedą su "bežemiu" poetu A.Mackumi. Taigi Švedas pritampa prie nedaugelio lietuvių pokario avangardistų. Jo poezija – minties, idėjos poezija, ne visada vertinga kai kalbėjimas pasidaro pernelyg tiesmukas ir agitatoriškas. Tačiau aistra, su kuria dėstomos mintys, taiklus, aštrus, ironiškas ir labai įtaigus stilius, neįprastos metaforos ir vaizdai yra šios poezijos stiprybė. Tokia poezija prikelia iš snaudulio, skatina pažvelgti į pasaulį kitaip, žavi savo netikėtumu. Ją skaityti – visada nuotykis. Nesibaigiantis nuotykis, nes kūryba lieka ir tada, kai išeina kūrėjas.

Kodėl nemyli miežio,
kai vikrus vėjas driežo kojom
išraižo jo veide raukšles,
ir sniego gedulinga drobulė
jo ateitį užkloja
ir tykoja tavęs.


"Su miežiais kalbėti"


Vaiva Narušienė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą