Narnijos kronikos, arba Ar spintoje užteks vietos visiems

C. S. Lewisas (Liuisas) buvo puikus knygų vaikams ir ne tik jiems rašytojas, sugalvojęs slėpiningąjį Narnijos kraštą. Bet kam jis priklauso? Krikščionims ar nekrikščionims? Tai klausimas, dėl kurio dabar pešasi suaugusieji, - rašė gruodžio 12-ąją „New York Times“ Niujorko universiteto žurnalistikos dėstytoja ir JAV visuomeninio radijo kultūros komentatorė Jessica Siegel (Džesika Sygel).

Vaikai, žinoma, jau 50 metų per magiškąją spintą prasmukdavo į šią mistinę žemę be jokių ekspertų ar pamokslininkų pagalbos (nors faunai ir šnekantys barsukai - praversdavo). Tačiau Disnėjaus bendrovei ekranizavus pirmąją Narnijos kronikų knygą „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, suaugusieji staiga ėmėsi ją interpretuoti ir analizuoti.

Kaip rašė Siegel, „septynmetė, kuri sėdėjo šalia manęs per neseniai įvykusią filmo peržiūrą, tarė: ‚Čia tai tikrai baisu‘. Ir iš tiesų buvo baisu žiūrėti, kaip Baltoji ragana nužudė liūtą Aslaną, kuris miršta, kad išgelbėtų šlykštųjį Edmundą, prieš prisikeldamas, idant padėtų jam ir jo broliams įveikti blogį. Tačiau suaugusieji, perteikdami pasakojimą kaip vieną kurią mintį, yra dar baisesni: vieni numoja ranka į paslėptąją Jėzaus figūrą kaip nerimtą banalybę, kiti, priešingai, akis išvertę teigia, kad liūtas yra Jėzus, o pasakojimo tikslas yra žiūrovus atversti į krikščioniškąjį tikėjimą. Abu klysta.

Gerai, kad būdama maža, niekada ir nežinojau, jog Aslanas turėjo būti „Jėzumi“. Mano mama neseniai prasitarė: jeigu būtų žinojusi, jog tie pasakojimai – krikščioniški, niekada tų knygų man nebūtų davusi, o jos vis dėlto - tarp mano pačių brangiausių vaikystės prisiminimų. Šiandieniniai tėvai geriau suvoks religinę potekstę, atsižvelgdami į nuolatines aliuzijas žiniasklaidoje ir Disnėjaus bendrovės didžiulę reklamos kampaniją, primenančią į bažnyčią einantiems žmonėms apie filmo religines temas. Rinkodara tokia intensyvi, kad religinis portalas HollywoodJesus.com net susirūpino - gal negrabi propaganda nuo filmo atbaidys nekrikščionis?

Vis dėlto trumpas susipažinimas su kritikos pradžiamoksliu turėtų parodyti, kad spintoje apsčiai vietos visiems. Simbolizmą turime tada, kai vienas dalykas atstovauja kitam, bet nesutampa su juo. Psichoanalitikai, pvz., interpretavo pasaką apie „Ozo šalies burtininką“ kaip Dorotėjos pastangas įsigyti penį, t. y. susigrąžinti raganos šluotą. Tačiau ar šitas simbolizmas, jei juo patiki, reiškia, kad Dorotėja buvo iškrypėlė? Visai ne, kadangi jis paslėptas. Čia ir glūdi esmė. Atviras ir paslėptas tekstas gali egzistuoti nepriklausomai vienas nuo kito.

Nusiteikusieji finansiškai, o ne fališkai, labiau pritars teorijai, kad Franko Baumo Ozo pasakos yra populistinis manifestas, kur geltonų plytų kelias yra aukso standartas, Skardinis žmogus – susvetimėjęs darbininkas, Kaliausė – engiamas valstietis, ir taip toliau, ir taip toliau.

Be to, Jungo teorija apie kolektyvinę pasąmonę, ko gero, paaiškintų, kodėl ir Oze, ir Narnijoje gyvena keturi didvyriai veikėjai, kovojantys su pikta ragana.

Taip, tai alegorijų kraštas, kuriame simboliai surikiuojami prasmių klodams sukurti. Vienas ryžtingas mokslininkas net suskaičiavo, kad tokių klodų esama nuo dviejų iki septynių - tik nepaaiškino, kodėl ne aštuonių. Alegorija, seniausia naratyvinė technika, dažnai neapsieina be kalbančių gyvulių, o Ezopo lapė su vynuogėmis - vienas iš seniausių pavyzdžių.

Tik kuris klodas svarbesnis – paviršutinis ar gilesnis? Gilių mąstytojų specialybė – užslėptos prasmės (o tai, žinoma, kuria paklausą jų interpretaciniams įgūdžiams). Būdamas Oksfordo universiteto anglistikos profesoriumi, pats Lewisas savo mokslinėse knygose tyrinėjo gelmes. Bet jis taip pat gynė ir pažodinę reikšmę: pvz., savo esė „Apie pasakas“ jis skundėsi, kad modernioji kritika niekais paverčia malonumą, kurį suteikia normalus, geras pasakojimas – ir tai buvo prieš 50 metų.

Nors šiandieniai kritikai vadina „klaida“ tokią kūrinio interpretaciją, kuri apeliuoja į autoriaus „intencijas“ arba ketinimus, Lewisas mums paliko žemėlapį su specialiais nurodymais, kaip neerzinti vaikų. Savo esė „Kartais pasakos geriausiai pasako tai, ką pasakyti reikia“ jis pavadino „nesąmone“ idėją, kad Narnijos kronikas jis parašė tam, jog į tikėjimą atverstų vaikus. Liūtas Aslanas“ - rašė jis, - įslinko jam į vaizduotę iš jo asmeniškos, kaip krikščionio, patirties – žodžiu, visai natūraliai, kaip ir turėtų būti geros literatūros atveju. 

„Tegu paveikslai jums pasako savo moralą“, – patarė jis straipsnyje „Apie tris būdus rašyti vaikams“. – „Jeigu jie neparodo jums moralo, tokio nepridėkite“.

Laikydamosi šio patarimo, Narnijos kronikos nekerta lyg vėzdu per galvą. To nedaro ir jų ekranizacija. Jeigu kiekvienas laikysimės savo klodo – nuotykių mėgėjai - paviršiaus, tikintieji – gilumos, tai visi galėsime kartu džiaugtis filmu, nebent mums kortas sumaišytų reklamininkai“, - rašė žydė Jessica Siegel apie krikščionio rašytojo Cliveso Stapletono Lewiso „Narnijos kronikas“.

„Lietuvos radijas“