Nadija, sąveikų barai

Nadija Neporožnia. Žmogus, nuosekliausiai per daugiau kaip tris pastarus dešimtmečius sekęs, tyręs, straipsniais, recenzijomis, apžvalgomis, vertimų publikacijas lydėdavusiais žodžiais viešai rodęs lietuvių literatūrą, kitus menus, apskritai kultūrą savo tautiečiams ukrainams (ne vien jiems: ir rusams, ir kroatams, ir serbams, ir baltarusiams, ir...). Taip pat atvirkščiai – mums ukrainų (ir kroatų, ir serbų, ir baltarusių, ir...). Fiksavęs mūsų literatūrų, kitų menų, apskritai kultūrų ryšius, pats tuos ryšius be paliovos mezgęs, gyvinęs, rasdavęs bendras istorines tautų, jų raštijos, kultūros šaknis, gilias, plačiai ir įvairiai išsklidusias, susipynusias. Nadijai sava buvo ne vien įvairiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų bei šiandieninių jų palikuonių kultūra, jos raidos vingiai ir peripetijos. Kroatų bei serbų kalbų ir literatūrų studijos (be ukrainų bei čekų Kijeve ir lietuvių Vilniuje), pagaliau mokslų kandidato (dabar būtų daktaro) disertacija apie šiuolaikinį serbų ir kroatų romaną, apginta Maskvoje 1977-aisiais, Nadijos mokslinius bei kultūrinius interesus išplėtė beveik per visą slavų ir baltų, o ir ne vien jų, pasaulį. Šiandieninės kalbos ir jomis kalbantys, praeityje kalbėję žmonės, taigi kalbų istorija. Ir – žmonių istorija. Literatūros ir jų istorija, ir bendras tų literatūrų kontekstas dabar ir praeityje. Vėl istorija. Bent jau plataus slavų ir baltų arealo kultūros istorija, jos veikėjai, spalvos, jungtys. Einančios į aktualiausią šiandieną. Tokie Nadijos interesai lėmė jos darbų kompleksiškumą, entuziastingo užmojo jos charakteris – kartais gal ir šiokį tokį komplikuotumą ar net eklektiškumą. Bet čia prisimenu vienos kolegės žodžius, jog nieko nėr eklektiškiau nei pats gyvenimas, o Nadija siekė rėpti – kaip tik gyvenimą, visas jo apraiškas, visas jo raiškas, kartais netikėčiausiai besisiejančias.

Ukrainams pirmąja lituanistine publikacija 1970-aisiais pristatytas mūsų Poezijos pavasaris ir ukrainų eilėraščių vertimai jo almanache (prie šventės, prie jos almanacho bus ne kartą grįžta), vėliau – kruopščios, tikslios poezijos vertimų apžvalgos, įžangos žodis „Lietuvių patarlių ir priežodžių“ ukrainiškam leidimui, jos sudarytam ir išverstam (1975). Mąstyta (1986) apie ukrainiškus bei rusiškus Alfonso Maldonio poezijos rinkinius, kalbėta apie reikšmingiausią savo vertimą – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (1985). Rusų publikai pristatyta (1988) Vytautė Žilinskaitė.

Įdomi detalė. Nadijos mokslo bei populiaresnių darbų sąrašas pradedamas lietuviškomis publikacijomis. Ketvirtajame 1970 m. „Kultūros barų“ numeryje skelbiama Nadijos recenzija „Senasis Ukrainos portretas“ – pristatoma prieš metus išėjusi P. Bileckio knyga „Ukrainų portretinė tapyba XVII–XVIII a.“, vienuoliktajame numery recenzuojama „Ukrainos meno istorija“. Po metų tame pat žurnale rašoma apie sovietmečiu persekioto ukrainų skulptoriaus Ivano Gončaro kūrybą, unikalią jo etnografinę kolekciją. „Literatūroje ir mene“ paminimas ukrainų rašytojo Vasilio Stefaniko šimtmetis – skelbiamas Birutės Baltrušaitytės verstas jo apsakymas „Akmeninis kryžius“, autorių pristato Nadija Neporožnia. Panašių pristatymų Nadija parašys nemažai, kadangi dažnai kaip tik ji ir bus tų publikacijų iniciatorė... Ir visada jai aiškiai bus sunku įsitekti į tas, tarkim, keliolika ar keliasdešimt skirtų eilučių. Iki pat išspausdinimo dienos ji nerims, tikslins, taisys, ieškos naujų faktų, ir publikacijos pristatymas jau peraugs pačią publikaciją, jau panėšės veikiau į studiją. Ir koks sutrikęs savaitraščio, žurnalo ar almanacho redaktorius nebeišmanys, kaip čia ir tradicinės leidinio sandaros nesugriauti, ir smarkios autorės neįskaudint. Įtariu, kad ne vienas Nadijos rašinys periodikoj buvęs išspausdintas ne ką teapkarpytas – dėl šventos redaktorių ramybės. Tik ta ramybė vis tiek tebūdavo neilga. Nadija – linksma, paslaugi, geranoriška, spindinti – netrukdavo ir vėl pasirodyti kupina naujų minčių bei pasiūlymų, nespėdavai nė sumirksėti, kai susivokdavai, kad tas jos pasiūlymas – jau ir tavo įsipareigojimas...

Bergždžia būtų kruopščiai fiksuoti, vardyti kuo daugiau Nadijos darbų, paminėjau tik pirmuosius, kaip ir ištakinius. Pati Nadija iki pernai gegužės jų užfiksavusi netoli pusantro šimto (be, tarkim, metodinių ar dešimčių straipsnelių lietuvių bei ukrainų enciklopedijoms). O dar mūsų prozos vertimai, išleisti atskiromis knygomis: Rimanto Budrio, Vytauto Bubnio, Vytautės Žilinskaitės, Alberto Laurinčiuko, Romualdo Granausko, Leonido Jacinevičiaus; ar antologijose: Antano Vienuolio, Juozo Grušo, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Algirdo Pociaus, Jono Avyžiaus, Eugenijaus Ignatavičiaus, Romualdo Baltušniko, Broniaus Bušmos, Petro Venclovos, Kazio Jonušo ir kitų. Per tuos daugiau kaip tris intensyvius dešimtmečius, Nadijos gyventus Ukrainoje ir – nuo 1991-ųjų – Lietuvoje, tų darbų, pačių įvairiausių, ne vien grynai literatūrinių, ne vien mokslinių, bet gal net pirmiausia organizacinių, taigi kaip ir nepaliekančių darbininko pėdsakų, – marios. Rūpinimasis Taraso Ševčenkos atminimo įtvirtinimu Lietuvoje, nuolatinis Lesios Ukrainkos, Roksolanos priminimas. Daugelis ukrainistikos renginių, akcijų, sumanymų, vis telkiantis ne tik Lietuvos ukrainų bendruomenes, bet ir lietuvius. Mokant juos nepastebimai įtraukti, įpareigoti, bet – be krislo savanaudiškumo. Atvirkščiai – nė vieno lietuvio ukrainistinio krustelėjimo nepamirštant, juos fiksuojant, kaupiant, juos vis primenant viešai, o svarbiausia – asmeniškai vis gaubiant, gebant gaubti dėkingumo šiluma. Nuolat prisimindavo Birutės Baltrušaitytės-Masionienės, Eugenijaus Matuzevičiaus, Algimanto Baltakio, Mykolo Karčiausko, Vytauto P. Bložės, Aldonos Elenos Puišytės, kitų ukrainistikai nusipelniusių žmonių darbus, ypač pastarais metais nepamiršdavo pasididžiuoti Jono Strielkūno, Vlado Šimkaus ukrainų poezijos vertimais, džiaugdavosi įkalbinusi imtis vertimų kitus poetus: Tautvydą Marcinkevičiūtę, Gintarą Patacką, Tomą Arūną Rudoką...

Ir tai toli gražu ne viskas. Lietuviško savo curriculum vitae skyrely apie užsienio kalbas Nadija rašo: „Ukrainiečių, rusų, serbų, kroatų (laisvai), vokiečių, čekų, lenkų ir kt. slavų – skaitau, galiu susikalbėti“. Lietuvių, taigi suprantama, būtų irgi laisvai. Rašo kukliai, nes, tarkim, ukrainų bei čekų, taip pat lietuvių (po dvejų metų stažuotės Vilniaus universitete) kalbos ir literatūros yra įrašytos Nadijos Kijevo universiteto diploman (1971). Paskui – kroatų ir serbų filologijos seminarai tose šalyse (tada – toje šalyje, Jugoslavijoje), minėta disertacija. Bene svarbiausia, šios kalbos Nadijai – ne vien priemonė susišnekėti, bet pirmiausia – priemonė pažinti istorinius kalbų ir visuomenių kitimus, įvairiopus ryšius, panašumus ir skirtumus. Tarkim, Nadijos įkalbėtam yra tekę versti senosios herbinės LDK poezijos (Damiano Nalivaikos, Meletijaus Smotrickio, nežinomų autorių) pavyzdžių, ir suvokiau, kad be Nadijos išmanymo čia būčiau buvęs kaip be rankų, nebūčiau įstengęs nė įvardyti – iš kokios čia kalbos verčiu... Visai nejuokinga, nes ta specifinė slavų kalba, nuo seno vartota mūsų valstybės gyvenime, besirėmusi bažnytine slavų kalba, yra, pasirodo, įvairiopai kitusi slavų kalboms viena nuo kitos atitolstant, skaidantis, be to, poetinė kalba patyrusi įvairių įtakų, buvusi veikiama įvairių istorinių aplinkybių bei realijų, ir jas, kad ir smulkiausias istorines realijas, privalu pažinti... Kokios atskiros slavų kalbos žodynu čia neišsiversi, ir matau, kad pati Nadija – gyvas tų kalbų istorinis žodynas. Kokio žodžio ar bent numanomos jo šaknies atitikmenį Nadija, žiūriu, traukia tai iš dabartinės bulgarų ar ukrainų, baltarusių ar lenkų, čekų ar dar kokių kalbų. Galiausiai suformulavo, jog mano versta – iš „XVI a. ukrainiečių-rusėnų kalbos“, ir čia nesiginčysiu.

Platus Nadijos darbo baras buvo kroatistika. Jame – kroatų literatūra. Ne tik yra prišnekinusi, tarkim, lietuvius – versti kroatų poetus. Pati apie lietuvius kroatams, apie kroatus lietuviams yra ne kartą rašiusi. Net kroatų poetus – Antę Stamaćių, Borisą Biletićių – yra vertusi... į lietuvių kalbą. Su pirmuoju, Kroatijos rašytojų sąjungos pirmininku, mūsų Rašytojų sąjungos tuometinis (1998) pirmininkas Valentinas Sventickas pasirašė abiejų organizacijų bendradarbiavimo sutartį. Jos pirmas brandesnis vaisius buvo kroatų literatūros žurnalo „Nova istra“ numeris, beveik ištisai skirtas Lietuvai ir lietuviams. Borisas Biletićius viešėjo mūsų Poezijos pavasary. Niekur čia, žinoma, neapsieita be atkaklios Nadijos diplomatijos, be jos neišmatuojamo triūso.

Panašiai daug kur. Nadijos polėkiai buvo neaprėpiami. Veržliai dirbo iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. Dukra Jaroslava Poliuchovič pasakojo, kad jau paskutinįkart gulėdama ligoninėje Nadija vis tiek keldavosi iš lovos prie telefono, nebegalėdama pati, liepdavo paskambinti vienam ar kitam žmogui: vis darbų, nebaigtų ar planuojamų, vis kokių sumanymų reikalais. Tų žmonių nestigo. Nadija Neporožnia buvo Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvių PEN centro narė, Pasaulio ukrainistų asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkė. Dar svarbu – Švenčiausiosios Trejybės (graikų apeigų katalikų) bažnyčios Vilniuje parapijietė, ir čia mes tik nujaučiam, čia daugiau galėtų papasakoti Nadijos tautiečiai Lietuvos ukrainai. Tai jie surinko dalį Nadijos straipsnių, konferencijų pranešimų ir kitų ne vienos šalies periodikoje išbarstytų ar rankraščiais likusių rašinių, sudėjo į knygą. Tikėkim jų bei spaustuvininkų sparta ir tikėkimės, jog šioji knyga bus pristatyta Nadijos atminimo vakare lapkričio 25 d. 18 val. Rašytojų klube Vilniuje.