Mindaugas Briedis – filosofijos daktaras, docentas šalia darbo Vilniaus universitetuose, akademinių tekstų ir mokslinių išvykų į užsienį bei poezijos rašymo jau dešimtmetį plėtoja savaip suprastą bardo žanrą, gravituojantį nuo autorinės dainos, folkroko iki alternatyvios akustinės muzikos. Neseniai pasirodė ir naujausias M. Briedžio bei grupės dainų albumas „Laikas ir Maistas“ (albumą galima įsigyti „Muzikos Bomboje“ ir www.bestiariumas.lt) Šia proga skaitytojams siūlome pokalbį su M.Briedžiu, kurį kalbina Gediminas Kajėnas.
Internete Jūs jau esate pakrikštytas dainuojančiu filosofu ir, rodos, sekant Jūsų biografiją tai visiškai natūralu – esate filosofijos daktaras bei dėstytojas, jau daugiau ne dešimt metų kuriantis ir dainuojantis dainas. Kaip Jums dera filosofas ir bardas? Kuo vienas kitą praturtina ir papildo?
Pirk dramblį...
???
Dabar matote, kaip gyvenu, – tikrovė nuolat mane erzina, kartodama tik šitą ar panašias frazes... Tai ir aš susisukęs kaip tas klaustukas, o jūs man dar vieną... Turbūt nueita lengviausiu keliu – p. Briedis dėsto filosofija ir, žiūrėk, koncertuoja. Tuo tarpu aš tedarau viską (aš netikiu svarbiais žmonėmis, tik „funkcijomis“ – poezija ar filosofija), kad tik ji prakalbėtų. Ir žinokite, po daugelio metų į mano raudą ji štai ką pridūrė – „kad tu paklaustum...“
Tuomet supratau, kad visas triukas – lavintinas gebėjimas sugriebti „save“ kaip aktyvų tikrovės konstravimo polių – filosofiškai tai reiškia atkreipti radikalų dėmesį į begalinę, nuostabią sąmonės, kurioje įsisąmonintas ir kūnas (o ne atvirkščiai) žaismę, teologiškai – susiremti su prigimtine nuodėme savo galios užmarštyje, poetiškai – dokumentuoti ir plėsti atkariautus aktyvumo plotus.
Ar galima sakyti, kad filosofinis pažinimas – racionalus, o kūrybinis, poetinis – iracionalus ir čia veikia visiškai kiti dėsniai? Kur poetas sustoja, palieka pauzę, ten filosofas logiškai dėlioja savo mintis. Kur jie abu susitinka?
Gaila, kad ši racionalaus - iracionalaus skirtis vis dar egzistuoja. Matyt, ji paranki visuomenės palaikymui – pvz., darbo ir prisigėrimo dialektikai, juk ištisos institucijos, veiklos kryptys save tapatina pagal minėtos opozicijos amplitudę.
Tačiau, jei mes įsižiūrėtume į savo gyvenimo patirtį, tarkim, vaikystės baldų atmintis – ji juk ne „proto“, o „kūniška“... Maža to, ši grynoji, o ne suskaldyta į disciplinas patirtis suformavo visus mūsų tolesnius „prisilietimus“ (prasmes), visatą kaip namus ar tremtį ir panašiai. Poezija leidžia sugriebti tokius pirmapradžius prisilietimo kontekstus vienu ypu („Namai“, „Tremtis“, „Pirk dramblį“), tačiau filosofija įgalina tvarkingai išskleisti tokios patirties (prasminių tekinių kaip atmintis, vaizduotė) struktūrą, parodyti, kaip ji veikia, kuo, pavyzdžiui, atmintis skiriasi nuo iliuzijos, kad vėliau poetas jomis „konkrečiai“ pažaistų.
Žiūrint techniškai – tai skirtingos „kalbos“. Filosofija stengiasi suformuluoti išbaigtą mintį, bet ir neprideda nereikalingo, tuo tarpu poezijos kalbos juosta tarsi „sušaudyta“, joje nutylėjimai gali suduoti stipresnį prasminį smūgį nei kalbėjimas, kaip kad muzikoje pauzės. Pavyzdys: „paliko mergelė tėvų namus kaip pakilo lakštutė į dangaus mėlį...“ (LT poezija), tada išimam vieną narį: „paliko mergelė tėvų namus; pakilo lakštutė į dangaus mėlį...“ (Japonų tradicinės eilės). Dabar sukeiskime: „paliko lakštutė mergelės tėvus; pakilo namai į dangaus mėlį... (absurdo poezija) ir t.t. Kalba iššaudyta, suvarpyta paralelinių „tikrovių“ (vaizduotės) kulkų – gaudyti jas savo nuosavais dantimis tenka poetui.
Papasakokite, kaip apskritai Jūsų gyvenime atsirado muzika, kokie pirmieji muzikiniai potyriai, mėgstamiausios grupės ir autoriai įkvėpę ir patį į rankas paimti gitarą.
Nepamenu, kada atsirado idealizmas, kai manai, jog kažką gali. Matyt, tai buvo rokas – galingiausia po krikščionybės prasmių teikimo sistema, tuo pažangesnė, kad rimtai atsižvelgė į jauno žmogaus pasaulį.
Buvo muzikinių vardų daug, įdomu, kad nebūtinai daugiau klausiau tų, kurie labiau paveikė. Klausiau to, ką klausė visi, bet patį pažadino „The Cure“ (ypač tekstai). Dar dabar esu dėkingas klasiokei, kuri atšvietė jų tekstus - bomba paaugliškų malonumų konformisto pasaulyje. Vėliau „Dire Straits“ – gitara ir balsas, kuris nebūtinai dainuoja, bet daug reiškia. Vėliau kita draugė (apskritai merginos nešė į mano gyvenimą muziką, kaip ankstyvąją krikščionybę imperijos rūmuose skleidė tironų moterys. Tiesa, vyrai irgi daug gero siūlė) pasiūlė rusų roko – tai buvo techniškai paprasčiau, todėl kasdieniam muzikavimui turėjo didesnės įtakos
Buvo ir literatūrinės įtakos – Kamiu, bitnikų proza ir poezija ir pan., nors vis dar gailiuosi, kad skaičiau J. Londoną dar tada, kai jau galėjau sutikti K. Hamsuną.
Buvau svajingos, bet netalentingos prigimties. Todėl niekada nemaniau, kad muzika sukurta instrumentams parduoti. Tačiau ilgai nesupratau, kad jei groji liūdną dainą, turi verkti ne pats, o klausytojas.
Priežastys, kodėl groju, nuolat kitos, bet visuomet išliko bene stabiliausia struktūra, kaip masturbacija paauglystės laikotarpiu – pagunda net artimojo laidotuvėse... Grojau ir kai buvo gera, ir kai nelabai – nedaug tokių „palydovų“ gyvenime sutiksi. Pradžioje tai buvo „asmeniškiausia“ iš visų tėvų ir mokytojų siūlomų veiklų. Aišku, buvo daug pozos ir svajų... (nesijuokia), tačiau vėliau tai tapo pasaulio supratimo mechanizmu – aš realiai mokiausi suvokti, „kas vyksta“, klausydamas ir kurdamas bei dalindamasis – tai, mano galva (juokiasi), ir yra muzikos bei poezijos struktūra.
Taigi, scena man nėra kaip kai kurioms moterims vestuvinė suknelė – pastovėjai kartą ir gana. Nenoriu kūrybos ir gyvenimo kaip meilužės, kai ateina „laikas eiti“, noriu žmonos…
Kuo bardiška dainų atlikimo maniera, stilius Jums yra priimtinesnis už kitus? Kita vertus, o gal čia tik pas mus, Lietuvoje, pastaraisiais metais taip išsivystęs dainuojamosios poezijos atlikėjų judėjimas kaltas dėl to, kad dabar visus, kurie atlieka dainas pagal šiek tiek protingesnius, subtilesnius tekstus, imta vadinti bardais?
Tiesą sakant, bardas yra aklas kanklius, aklas socialinėms pagundoms ir kanklius mūsų „juodajai širdžiai“, kurioje dar tūno neišsipildžiusios godos: studentiškas „laiko dar yra“, beprotiškas „viskas gerai“, demoniškas „aš ne blogesnis už kitus“ ir t.t. Abejoju, ar tokių daug pas mus, greičiau knibžda „patriotinės“ kalbos konformistų, kiti gi supainiojo „laužo dainas“ ir „studentiškų „cementovkių“ roką“ su bardu (arba baru).
Norite pasakyti, kad ir bardas šiandien dažniausiai tampa tik pramogos, šou dalimi, tuo tarpu jo užduotis, misija – kalbėti atvirai apie save ir pasaulį, net jei už tai grėstų nulinčiavimas?
Toks skirstymas į „žinančius“ ir „siautėjančius“ taip pat nekuklus, todėl postmodernistiškai mąstant pats bardas turėtų atvirai pripažinti, kad nežino, ko siekia, nepripažįsta, kad jam blizga „nuodėmingų“ diskotekų neonai, kad abejoja, nepajėgdamas vartojimo galia prilygti „anoniminei masei“... Trumpai tariant, iš ko pats susidaro ir kuo nuo ko nors kito skiriasi. Bet būtent bardas gali liudyti tokį nežinojimą ir sutrikimą, kai jau esi nulinčiuotas pramogų kultūros, negalėdamas jos laikyti per smūgio atstumą, brangindamas mažas paslaptis, kurios nedarytų garbės „tikram bardui“. Tik šitaip puolus ant kelių kūryba išgano beaistrę sielą.
Tekstus savo dainoms dažniausiai kuriate pats. Esate net išleidęs eilėraščių knygą. Koks Jums turi būti tekstas, kurį norisi dainuoti. Kodėl vieni tekstai dainuojami, kiti – ne?
Vienas atsakymu jau buvo – galima ieškoti „iššaudyto“, ne tiek tobulo teksto ir muzika bei atlikimu suteikti jam savo tobulumo. Tačiau tokia poezija kaip, pavyzdžiui, Rilkes – ten jau viskas yra... Arba Biblija – kas būtų ją dainuojant (ne giedant) – noras pasišildyti? Mane Biblija moko daug dalykų, pvz., Jobo drama primena, kaip lengva išlikti žmogumi, kai sekasi, bet apie tai dainuosiu aš pats. Bet tam tikra prasme tokiu atveju aš jau dainuoju Bibliją, tik suprastą...
Dažnoje Jūsų dainoje šmėkšteli įvairiausių religinių simbolių, ženklų, nors daug ironijos, tačiau čia justi Dievo buvimas, net ir tuomet, kai jis „siunčia jėgų netikėt“, kaip dainuojate vienoje dainoje. Iš kur visa tai? Kodėl visa tai?
Tikėjimo fundamentalistai kol kas gali būti ramūs – ši ir panašios eilutės nieko neteigia ir neneigia – jos yra „iki“ šių dalykų, juk įsiskaitykite – tai tragiškai komiškos žmogaus situacijos dokumentacija, leidžianti atsispirti. Aš kaip filosofas ne teigiu ar neigiu, o klausiu, ką reiškia teigti (informaciją ar egzistavimą), tikėti, įsivaizduoti, kad kažkas egzistuoja. Ši akademinė aistra kartais kulminuoja poezijoje.
Antra, religija moko kuklumo, bet filosofiškai kuklumą suprantu būtent kaip tikrovės teigimo struktūrų sustabdymą, paties „teigimo“ arba „kuklumo“ prasmių analizę. Tuo požiūriu aš religingesnis už daugelį neofitų, nes nesiryžčiau ganyti Dievo savo kieme, net jei teologiškai teigiama, kad jis „esti visur“.
Trečia, nereikia monopolizuoti mirties – „nugalėjusi“ ją krikščionybė atima iš jos prasmę, tačiau ji iš žmogaus atima patį „smagumą“ (cinkas ir karstai). Mirtis yra žmogaus teisė ir pareiga, taigi, griežtai nemonopolizuotina erdvė, kurioje visais laikas gausiausiai žydėjo poetinių Stikso pakrantėse vešinčių tulpių.
Pagaliau tradiciškai religija teologijos pavidalu teikė „atsakymus“, tačiau žmogus kaip atsakymus gali atverti ir lytėjimo kontekstus – vaikystės namus, neberyjantį kūną, muzikos instrumentą, kito veidą, knygą – kuriuos nors iki vidurių glamonėk, nerasi branduolio... Taip ir slysti paviršiais nujausdamas, uosdamas gelmę... Taigi, mažiau iš atsakymų, daugiau iš lytėjimų susideda poetizuotas gyvenimas.
Viename interviu apie kūrybą sakėte: „Kūrėjo kalba nėra tik informacija, tai yra ir smūgis, kuris pažadina iš įpročio pasaulio.“ Prisiminiau ir grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo eilutę – „mano dainos – teroristinis aktas“. Kūryba – galimybė į viską pažvelgti kitaip, naujai, netikėtai?
BG interviu neskaitau... mano Dao kitas, menkai pavydžiu jam titaniškų pastangų lyginti muziką (‚Akvariumą“) su gyvenimo būdu ir nuolat „skaitytis“ su vynu ir prašalaičiais kaip „gyvenimo malonumais“. Jis yra sakęs (gerai, skaitau), kad girtas niekada nekuria, bet pagiringas – prašom... Bet juk svaigalai visiškai apibrėžia ir suformuoja specifinius sąmonės aktus (savigailą, saviplaką, „dieviškumą“, „kelionę“ ir t.t.). Tai didelė pagunda atiduoti savo gyvenimo atspindį Alutiniui ir Piziui. Tai lygiai taip pat, kaip mylėti miegančius vaikus, žmoną komandiruotėje ir mirusius tėvus...
Nereikia kurti jokio ypatingo gyvenimo – viskas duota, viskas yra kaip Prousto „laikas mumyse“. Nėra jokio ypatingo gyvenimo pavidalo, tik reklamuojami rojaus pažadai ekranuose... O juk galite be galo mėgautis arbatos piala, suglaustais skruostais, stygų metalu nepersikeliant į jokią skysčių nulemtą erdvę. Galima atšiauriai jaukiai išsitekti tarp socialinių pareigų ir negražaus žmogaus stebėjimo laisvės.
Naujausio albumo viršelyje cituojate Jeaną-Paulą Sartre\'ą: „Kam tos gražbylystės? Juk mano tikslas – ne kurti gražius sakinius, o išsiaiškinti kai kurias aplinkybes“. Ar kūryba – literatūra, dainos padeda bent sau paaiškinti, suprasti kažką?
Jau atsakiau, bet dar daugiau – supratimas yra būtis. Aišku, aš atliksiu kuo geriau visas socialines pareigas, nes man „žmogus“ yra žodis, duotas laikytis tam tikrų (tėvo, draugo, dėstytojo, mylimojo) pareigų, bet kaip nesocialinė būtybė arba grynasis nežmogis, aš jau turiu savo palėpę... Ir neįtarkite manęs nenuoširdumu, jei vis paliksiu grafičių teplionių apie tą palėpę – kas norės susiras, kiti gal sukurs savo. O gal ne palėpę, o loftą... Šiuo atžvilgiu kūryba yra tarp mistiko vizionieriaus pareigos pasipasakoti matytą ir metafizinių „aš“ slėpynių – taip sakant, jei užuovėja saugi, audra tampa intriguojanti... (nurausta).
Ką galvojate apie šiandienę Lietuvos bardų sceną? Tai mada, alternatyva pigiai ir negyvai popmuzikai, o gal tiesiog naujas kalbėjimo būdas, kuriam atėjo laikas?
Lietuvos bardus man apibūdina minėtas Sartre‘o reikalavimas... Apdainuojamos „žvakės“ ir „aušra“, tai ne tos žvakės ir aušra, prie kurių jie sėdėjo, kuriais jie buvo „apsivilkę“... Tai romantizuota industrija nuo pop pasaulio atskilusioms sieloms magnetizuotis čia.
Niekas nedainuoja apie tai, kas iš tiesų vyksta, kaip rišamės batus nemažą gyvenimo dalį, kaip nebejuntame durų rankenų, kurios kažkada, kai buvo mūsų akių lygyje, šį tą reiškė ir t.t.
Buvo jaunų, kuriuos tikėjausi vadinti bardais, bet jie greitai perpranta taisykles, juk magnetu būti vienas „gyvenimo malonumų“. Gal tik Alina Orlova atsinešė „savo“, bet tai jau ne bardas ir ne lietuviška...
Reikėtų tokio, kuris „prisitraukęs“ kaip chirurgas, bet atokus kaip dailininkas, kad ir su klaidomis, bet tatuiruoja šitos baltos „talentų kartos“ kultūros tekstūrą, tegul ir teplioja... Kuris jaučia gyvenimą kaip akimirką, kai jau privaloma padaryta, bet dar laukia premija – antindividualus jaudulys. O jei ne, tai vis dėlto gražu gyvenimu kaip pirma meile nusivilti ir apie tai pasipasakoti...
