Lapkričio 7 d. Maskvoje eidamas septyniasdešimt pirmuosius metus mirė Michailas Gasparovas.

Svarbiausios M. Gasparovo mokslinių tyrinėjimų sritys – teorinė eilėdara ir antikinė kultūra, Vakarų Europos ir rusų poezija. Jis parašė apie tris šimtus darbų. Minėtina monografija „Antikinė literatūrinė pasakėčia“ (1971), trilogija: „Šiuolaikinė rusų eilėdara“ (1974), „Rusų eilėdaros istorijos apybraiža“ (1984), „Europos eilėdaros istorijos apybraiža“ (1989). Ši trilogija – vienas fundamentaliausių darbų XX a. literatūros moksle. M. Gasparovo straipsniai formavo rusų „sidabro amžiaus“, O. Mandelštamo, M. Cvetajevos, B. Pasternako ir kitų kūrybos suvokimą. Jis vertino tiksliuosius tyrinėjimo metodus, teigdamas, kad „daug harmoniją sudarančių smulkmenų glūdi žemiau sąmonės lygmens ir tiesiogiai klausa nėra pajuntamos; tu jas pastebi tik tada, kai apčiuopi skaičiavimais“. Daugelyje veikalų tiksliuosius tyrimo metodus M. Gasparovas derino su tradicine filologija. Talentingo rašytojo plunksna jis parašė knygas „Įdomioji Graikija“ (1995; lietuviškai autoriaus pavadinta „Su skydu ir už skydo“ ir išleista 2004) bei „Užrašai ir išrašai“ (2000). Pirmoji iš jų – patrauklus pasakojimas apie senovės Graikijos kultūrą. Antrosios knygos žanras sunkiai apibūdinamas. Knygoje tarsi aiškinamojo žodyno forma pateikta daugybė sąmojingų, ironiškų ir autoironiškų, išmintingų ir paradoksalių išrašų iš įvairių šaltinių bei paties autoriaus minčių. Atrodytų, sausas eruditas, suskaičiavęs visos Europos poezijos pėdas, jis buvo ir atidus pašnekovas, šiltas ir sąmojingas žmogus. M. Gasparovas daug vertė, ypač iš senosios graikų ir lotynų kalbų, ir, beje, rašė: „Kai manęs klausia: „Kur išdėstyta jūsiškė vertimo tikslumo metodika?“, aš atsakau: „V. Nastopkienės straipsnyje Vilniuje leidžiamame žurnale „Literatūra“, 1981“. Straipsnio autorė buvo didžiai vertinta jo aspirantė.

M. Gasparovas dažnai kartodavo: „Filologija – supratimo mokslas“, „ji sunki ne todėl, kad reikalauja suprasti svetimas vertybių sistemas, bet todėl, kad verčia mus kuriam laikui atidėti į šalį savąją“. Saviraiška turi užsiimti rašytojas, o filologą pati jo disciplina verčia užmiršti dvasinį egocentrizmą. Būtent dėl egocentrizmo M. Gasparovas poststruktūralizmą, dekonstrukciją vadino narcisistine filologija: „Jų prielaida: jei aš skaitau šitą eilėraštį, vadinasi, jis parašytas man. Iš tiesų man nieko neparašyta, nebent eilėraštukas šios dienos laikraštyje. Tam, kad suprastum Horacijų, reikia išmokti jo poetinę kalbą“. Jis griežtai skyrė kritiką, kuri sako „patinka“, „nepatinka“, „gerai“, „blogai“, ir literatūros mokslą, kuris siekia suprasti, o ne rašo pažymius. M. Gasparovas domėjosi ne tik klasikine, bet ir šiuolaikine kultūra, neniekindamas ir masinės kultūros, teigdamas, jog masinis nekultūringumas kur kas blogiau už masinę kultūrą. Nuodugnus žmonijos kultūros pažinimas leido jam blaiviai vertinti šią dieną. Štai ką jis yra sakęs apie rusų kultūros situaciją, ko gero, tai tinka ir lietuviškajai: „Pirmiausia kultūra tebesiplečia į plotį – į neraštingus ir pusiau raštingus gyventojų sluoksnius, natūraliai kai ką tame kelyje prarasdama, antra, vyksta eilinis šuolis, siekiant pavyti Europos literatūrą, irgi šį bei tą prarandant, ariergardui atsiliekant nuo avangardo ir taip toliau. Aš nelinkęs žavėtis šiandiena, bet ir pesimizmui priežasčių yra ne daugiau negu kurioje kitoje epochoje“.

Romanas Leibovas (Tartu universitetas) atkreipė dėmesį į tokį sutapimą: „Michail Leonovič Gasparov – vardas skamba kaip penkiapėdis chorėjas“. Tai prasmingas sutapimas, nes M. Gasparovas daug rašė apie metro semantiką, vadinamąją „semantinę metro aureolę“. Jis nustatė, kad rusų poezijoje, pradedant M. Lermontovu, baigiant B. Pasternaku, penkiapėdis chorėjas atsiranda tuose eilėraščiuose, kuriuose dominuoja kelio tema, ir ne tiek ėjimo keliu, kiek gyvenimo kelio tema.

Kartais M. Gasparovas pilietinę poziciją išreikšdavo atvirai ir garsiai: bene paskutinį kartą – protestuodamas prieš neteisingą M. Chodorkovskio suėmimą. Jis dalyvavo viešajame gyvenime, sakytume, pačiu savo buvimu, visada ir visur besąlygiškai moralia pozicija. Jo mirtis – skaudus praradimas ne tik filologams.

Donata Mitaitė

„Literatūra ir Menas“