„Metai“ (2006 m. gruodis)

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis, kūrendamas krosnį Užupyje („Laikas krosnis kūrenti“), mąsto apie malkas, aplinkos matymo pokyčius, popierių, laikraštieną, senojo kaimo žiemų grožį, miesto ugnies kaitros specifiką.

Tikriausiai niekas „Metų“ tvarkingai neskaito nuo pirmojo iki šimtas šešiasdešimtojo puslapio, tad peršokime prie žurnalo anketos. Į klausimus atsako Gintarė Adomaitytė, Vytautas V. Landsbergis ir Renata Šerelytė. Pasitinkant šventes, kada itin paklausios knygos mažiesiems, jie pasisako ir apie kūrybą vaikams. G. Adomaitytė: „Gera vaikų knyga yra ta, kuri džiugina tris kartas– senelius, tėvus ir vaikus“. V.V. Landsbergis: „Rašantysis vaikams turėtų stengtis likti tarsi dviejose pozicijose– ir savo skaitytojo bendraamžis, draugas, juokdarys, net chuliganas, ir kartu Mokytojas, gal net rytietišku požiūriu– kaip stipresnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų puoselėtojas“. R. Šerelytė: „(...) skaitaliena ir toliau užims svarbią nišą, bet turėtų išlikti ir alternatyvios – stilingos, geros, kultūringos– vaikų literatūros poreikis“.

Poetas Gintaras Grajauskas, kalbinamas literatūrologės Vitalijos Pilipauskaitės („Tarp subtilios poezijos ir prozos erezijos“), sako: „Kol gyvas– esu visoks. Niekam nepatinka būti kolekciniu drugeliu, tupdomu ant smeigtuko“. Na, kas ir kur ras tokį smeigtuką Sigitui Gedai (Rimantas Kmita. „Sigito Gedos lyrikos recepcija sovietmečiu“), šviesaus atminimo Gintarui Beresnevičiui (spausdinamas vienas paskutiniųjų jo straipsnių „Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte ketvirtame XX a. dešimtmetyje“) ar septintojo dešimtmečio kontrkultūros legendai Richardui Brautiganui („Upėtakių žvejyba Amerikoje“)?
Iš dešimties Roberto Keturakio eilėraščių bene šviesiai gražiausias pirmojo publikacijos eilėraščio „Vis tieka“ pirmasis posmas: „Iš balto gyvenimo eisiu/ iš balto kaip sniegas/ į tamsą iš balto gyvenimo/ ne todėl kad įskaudo akis/ ten šalta ten tyrai tyri/ ten niekad nelaukia niekas/ į tamsą iš balto gyvenimo eisiu/ verki?“ Inezos Juzefos Janonės nuostata– metas (adventiškai?) nuskaidrėti: „Atsistoti ir išstovėti dešimtis valandų iš eilės/ į tolumas žvilgsnį įsmeigus/ atsiribojus nuo savęs ir visų/ nepajudėti iš vietos vienatvėje (...)“. Dalia Tamašauskaitė parašė ciklą „Iš vabalų gyvenimo“, Modesta Liugaitė pristato tris vengrų poetus.

Prozos gerbėjams Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavų“ (romanas?) pradžia ir Adolfo Venckevičiaus novelės. Tik pasakotojas („Buvo tiltas“) pjausto ir skaldo malkas ne R. Tamošaičiui, o savo tetai... Du trumpi, epiškai sodrūs, kartais veik dokumentalūs kūrinėliai.

Rubrika „Tėvynės varpai“ pasikvietė Herkų Kunčių („Sezono metas“), kuris rimčiau negu įžvalgiai ironiškai kalba apie meno paveikumą, šnipus ir... Valstybės saugumo departamento Kauno skyrių.

Ramunė Dragenytė recenzuoja Saros Poisson poezijos knygą „Pasienis“, Eugenija Vaitkevičiūtė– Viktorijos Ivanovos prozą „Girgždantis žvirgždas“, Donata Mitaitė– Tomo Venclovos poezijos vertimus „Kitaip“, Nerijus Brazauskas – filosofo Tomo Kačerausko romaną „Arkada“.

Birutė Jonuškaitė pagal lenkų spaudą sulasiojo įdomų straipsnį „Wislava Szymborska – būties poezija“. Tad „Metų“ apžvalgėlę, žengdami į švenčių glėbį, užbaikime Nobelio premijos laureatės posmeliu iš populiaraus eilėraščio „Nieko du kartus“:

Besišypsantys, apsikabinę,
pamėginkime ieškoti sutarimo,
nors skirtingi esame labai
tarsi du skaidraus vandens lašai

(Vertė B. Jonuškaitė).