Keisti tie Mažosios Lietuvos žmonės, vadinami „lietuvininkais“, „rytprūsiais“, „šišioniškiais“ ar tiesiog „mažlietuviais“. Tačiau kam dabar rūpi etninių grupių istorija, kai žvelgiame tik į europietišką ateitį? Pasak Domo Kauno, Mažoji Lietuva kelia įvairių asociacijų. Sunku dardėti Karaliaučiaus srities keliais – autobusas bet kada gali subyrėti, o vaizdas pro langą nė kiek nepakitęs nuo pokario metų: laukai ir senų bažnyčių, siekiančių XVI a., griuvėsiai primena laikinai pastatytas filmo dekoracijas. Panašūs vaizdai kyla ir skaitant Astridos Petraitytės romaną Šaktarpio metas (2005). Matyt, ne atsitiktinai knyga Rašytojų klube birželio 16 d. buvo pristatyta ne literatūros kritikų, bet knygotyrininko, Mažosios Lietuvos tyrinėtojo profesoriaus Domo Kauno. Romanas parašytas lietuvininkų kalba – jame apstu germanizmų ir kitų svetimybių. Tačiau D. Kaunui ši kalba puikiai pažįstama, skaitant jam neprireikė žodynėlio, pateikto knygos gale.

Profesorius, pats kilęs iš Žemaitijos, „didžlietuviams“ aiškino, ką reiškia šaktarpis (tai atšalimas polaidžio metu, kai upės ledu neįmanoma nei važiuoti rogėmis, nei plaukti valtimi – tokia reikšmė pateikiama ir knygos žodynėlyje). Pasak D. Kauno, apie šaktarpio, arba potvynio, laikotarpį geriausiai gali papasakoti šilutiškiai, kurie kasmet skęsta ir niekaip nenuskęsta. A. Petraitytės romane šaktarpis turi ir simbolinę reikšmę – tai laukimo ir apsisprendimo metas. Knygoje vaizduojama XX a. pradžios situacija, kai reikėjo apsispręsti, kurioje pusėje likti – šlietis prie kultūringos Vokietijos ar prie Didžiosios Lietuvos, kuri romano herojų buvo traktuojama kaip nevalyvas, tamsus kraštas. A. Petraitytės knyga (tiksliau, pirmoji didesnio sumanymo dalis „Mažoji Martukė“) pavadinta fragmentų romanu ir yra skirta Mažosios Lietuvos tematikai. Joje aprašomas dramatiškas to krašto žmonėms laikotarpis, 1908–1924 metai, minimi iš tiesų egzistavę asmenys, įvykiai. Sukeliamas autentiško liudijimo įspūdis, nors tai viso labo tik autorės vaizduotė, apie kurios meninę vertę vakaro metu taip ir nebuvo kalbėta.

Romanas pasakojamas pirmuoju asmeniu – pagrindinė herojė yra mažoji Martukė, pamažu tampanti suaugusia moterimi. Ji stebi aplinkos žmonių kasdieninę buitį, tautines laikysenas. Bręstančiai mergaitei svarbūs asmeniniai išgyvenimai, meilės potyriai, bet dar svarbesnis yra krašto likimas ir gentainių kova už lietuvybę. D. Kauno teigimu, veikėjų pokalbiai knygoje gyvi, tačiau dažnai jie vyksta tarsi scenoje. A. Petraitytė aiškino, kad toks teatrališkumas būdingas pačiai lietuvininkų prigimčiai, jų buitis buvusi labai „ori“, persmelkta liuteroniškojo bendravimo su Dievu tradicijos. Šitai liudija, pavyzdžiui, įvykis, apie kurį autorė perskaitė laikraštyje ir paminėjo romane: viena šeimyna nesiliovė giedojusi net ir tada, kai į namus įsiveržė kazokai. Kazokai „pamindžikavo ir išsinešdino lauk“.

Knygą išleido „Versus aureus“ leidykla. Leidykla prieš keletą metų publikuodavo vien mokslinę medžiagą, o dabar sėkmingai leidžia ir grožinę literatūrą. A. Petraitytės rankraštis kaip tik buvo vienas pirmųjų išbandymų. Leidyklos atstovė M. Dautartienė sakė esanti pasiilgusi Ievos Simonaitytės kūrybos tąsos. Kukliai išleistą knyga parėmė Kultūros ministerija ir Mažosios Lietuvos fondas.

A. Petraitytė gimė Šilutėje (1952), yra išleidusi apsakymų rinkinį Apsimeskim, kad neskauda (1982), Mano memuarai (1990), parengusi keletą pokalbių knygų apie filosofus ir rašytojus. Susidomėti Mažosios Lietuvos istorija rašytoją paskatino genai, šaknų paieška, kraštietės dailininkės Evos Labutytės skatinimas, galbūt ir atminimas – knygos viršelis iliustruotas šios menininkės paveikslu „Vakarų žemėj“.

Prozininkės šaknys glūdi Mažojoje Lietuvoje. Senelis, tarmiškai vadinamas „opapa“, dalyvavo 1923 m. sukilime, kovojo už lietuvybę. A. Petraitytė sekė savo senelio pėdomis, skaitė ano meto laikraščius, ieškojo biografinių faktų, kuriuos įkomponavo į romano siužetą. Autorė net kiek gailisi, kad nerašė atskiros biografinės apybraižos. Knyga iliustruota ano meto nuotraukomis, laikraščių ištraukomis, kuriomis ypač džiaugėsi D. Kaunas ir vadino jas „gotiškojo raidyno kultūra“. Pasak knygotyrininko, iliustracijos gražiai papildo tekstus, paliudija įvykius ir sustiprina pasakojimo tikroviškumą. Knygos pratarmėje autorė įtaigiai rašo apie vienos apgriuvusios sodybos palėpėje aptiktą skrynią ir joje rastus XVIII a. gotiškais rašmenimis parašytus protestantiškus religinius raštus, laikraščius ir į drobę įvyniotus sąsiuvinius, išmargintus smulkia moteriška rašysena. Šių sąsiuvinių tekstas, minimaliai redaguotas, neva ir pateikiamas skaitytojams... Vis dėlto D. Kaunui knygos atradimas skrynioje pasirodė labai jau neoriginalus. Autorei teks pasukti galvą, kur „ieškoti“ kito rankraščio – antrosios knygos dalies, kuriai medžiaga jau irgi beveik surinkta.

Romano interpretavimas priklausys nuo skaitytojų, tiksliau, nuo jų amžiaus. Vyresnei kartai – tai prisiminimų romanas, jaunimui – pažintinė Klaipėdos krašto istorijos knyga. Pačiai autorei šis romanas svarbus kaip skolos grąžinimas savam kraštui.

Ištraukas iš knygos skaitė ir lietuvininkų kalbėseną bandė perteikti Violeta Mickevičiūtė. Klaipėdos krašto dainas iš Liudviko Rėzos dainų rinkinio pritariant kanklėms atliko Daiva ir Evaldas Vyčinai. Abu dainininkai yra aukštaičiai, Mažosios Lietuvos dainomis jie susidomėjo prieš keliolika metų. Tuomet nuvykę į šį kraštą užrašyti dainų, buvo nustebinti gyventojų uždarumo ir nekalbumo. Pasak E. Vyčino, tik viešint Indijoje pavyko perprasti L. Rėzos užrašytas dainas, kurios kartais net vingresnės už dzūkiškąsias.

Ramutė Dragenytė

Literatura.lt