Liūtas Mockūnas (1934-09-30 – 2007-02-13)

Vasario 13 d. mirė Liūtas Mockūnas, sulaukęs 72 metų amžiaus. Mirė Čikagoje, kur buvo trumpam nuvykęs tvarkyti asmeninių dokumentų.

Iš profesijos inžinierius, Mockūnas dirbo lietuvišką darbą išeivijoje, pasižymėjo kultūrine publicistika, veikla „Šviesos-Santaros“ judėjime, buvo ilgametis „Akiračių“ redaktorius, sudarė keletą literatūrinės ir istorinės tematikos knygų. Prieš porą metų persikėlęs gyventi į Vilnių, jis įsiliejo į Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, palaikė glaudų ryšį su Vilniaus ir Kauno intelektualais.

Velionis gimė 1934 m. rugsėjo 30 d. Kaune. Traukdamiesi nuo grįžtančios Raudonosios armijos, 1944 m. tėvai jį išsivežė į Vokietiją. Po karo mokėsi Kempteno išeivių stovyklos gimnazijoje. Į JAV atvyko 1949 m., inžinerijos mokslus baigė Drexelio universitete, Filadelfijos mieste. Persikėlęs į Čikagą, pajutęs didesnę trauką prie humanitarinių mokslų negu prie technologijos, vakarais jis lankė literatūros paskaitas, nors formalaus mokslinio laipsnio ir nesiekė. Pradėjęs bendradarbiauti „Margučio“ žurnale, vėliau Mockūnas rašė įžvalgias recenzijas ir literatūros kritikos straipsnius kitoj išeivijos periodikoj. Nors jis buvo geriausias iš to laikotarpio „neakademinių“ literatūros kritikų, platesnio pripažinimo nesulaukė. Nuo 1969 m. pradėjo dirbti „Akiračių“ redakcijoje. Ilgainiui jo publicistinis dėmesys krypo nuo literatūros į naujųjų laikų Lietuvos istoriją. „Santaros-Šviesos“ gretose jis aktyviai dalyvavo „Veidu į Lietuvą“ programoje, gabendamas išeivijos knygas ir periodiką okupuotos Lietuvos šviesuomenei.

L. Mockūno veikalas apie rezistentą J. Deksnį („Pavargęs herojus“, 1997 m.) sulaukė plataus dėmesio ir kontroversijos. Be šios knygos, jis dar redagavo ir sudarė R. Šilbajorio kritikos rinktinę „Žodžiai ir prasmė“ (1982), A. Škėmos „Raštų“ III tomą (1985), išeivių kritikos antologiją „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989), istoriko V. Trumpos veikalą „Lietuva XIX amžiuje“ (1989), straipsnių rinkinį „Pokalbių akiračiai“ (1991).

Nuolat oponuodamas visoms valdžioms ir visuomeninėms struktūroms, publicistikoj Mockūnas nevengė aštresnių pasisakymų ir dažnai laikydavosi visuomenėj nepopuliarių pozicijų. Pastaruoju metu jis talkino istorikams, abejojantiems 1941 m. sukilimo reikšme ir Lietuvių fronto nuopelnais laikinojoje vyriausybėje.

Ketinama Liūto Mockūno palaikus laidoti Kaune.