Rašyk
Eilės (74930)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10612)
Vaikams (2539)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 0 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Literatūra yra klaida

2003-10-06
Riikka Ala-Harja gimė 1967 m. Kangasaloje, Suomijoje. 1994 m. baigė teatro studijas Aukštojoje dramos mokykloje ir gavo magistro laipsnį. Dirbo žurnaliste, prodiusere, meno galerijos kuratore. Ji kuria komiksus, scenarijus filmams, rašo ir inscenizuoja pjeses ir jas režisuoja, dėsto rašymo meną. 1990 m. apdovanota J. H. Erkko premija. 1998 m. išleido pirmąjį savo romaną "Tomai Tomai Tomai", tais pačiais metais kūrinys buvo nominuotas Suomijos literatūros premijai gauti.

Ištraukos skaitytos tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume "Šiaurės vasara. Eurospąstai?" rugpjūčio 22–24 d. Jurbarke.

Herojaus gyvenimas


Kertu properšą lede ir šliuožiu į rytus. Ten rusai, o kai atsisuku namų link, priešais būtų švedai. Apie kaimynus aš turiu savo nuomonę.

2002 metų kovas, plieskia saulė. Šliuožiu Suomijos įlanka ir mąstau apie komikso scenarijų, rašytoją Sylvi Kekkonen. Ir aš, ir kiti ją įsivaizduojame savaip. Komikso Sylvi sėdi namie ir per dieną išgeria šimtą puodelių arbatos. Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas žvelgia nuo savo paties dovanoto arbatos puodelio ir kalbasi su Sylvi. Slidinėdamas ties Taminiemiu, prezidentas Urho Kekkonenas iš visų jėgų spaudžia į rytus ir grįžta į vakarus.

Kuriu herojus būsimajam komiksų dailininko Matti Hagelbergo albumui apie Kekkoneną. Ten bus ne vienas Kekkonenas.

Sylvi ir Urho Kekkonenas 1975 metais rengia UKK slidžių maratoną, kad tauta susidarytų šaunesnį įspūdį apie Urho. UKK siekia kuo didingesnio savo įvaizdžio, ir žmona rašytoja čia gelbsti.

Su Leonidu ant arbatos puodelio fiktyvi pora gyvena maždaug penkis puslapius. Juk jie herojai, ne realūs žmonės. Ne tokie žmonės kaip aš – nors ir plušame prie tų pačių dalykų, – jie – pramanas ir gyvena savų dėsnių valdomame savame pasaulyje.

Šliuožiu taip, kad išmuša devintas prakaitas.

Jeigu kas atšliuožia man priešais, tai iš tolo mato ne mane, bet brangius slidininko reikmenis, kurie sudaro atsidėjusio sportui įspūdį. Kostiumas ir slidės iš mano tėvo spintos.

Aprašydamas tėvo paliktą turtą, 2002 metų kovą notaras paklausė, kas iš velionio asmeninės nuosavybės yra vertingiausia.

Sesuo atsakė, kad sporto inventorius.

Notarui mes iš tėvo sukūrėme herojų. Aistringą slidininką, net auksinio laikrodžio neturintį pastorių.

Viena iš mano pirmojo romano "Tomai Tomai Tomai" (1998) temų buvo dukters ir tėvo santykis. Skaitytojai klausė, ar knyga apie mane ir mano tėvą. Neigiau: esu fikcijos rašytoja. Aš kuriu herojus, kurie, kai knyga jau sukurta, gyvena savų dėsnių valdomame pasaulyje, o ne šioje tikrovėje, kurioje gyvename aš ir skaitytojai.

Nekuriu žmonių. Kuriu herojus.

Man nusibodo reikalavimas sužmoginti, keista neišvengiamybė kurti "įtikinamą, evoliucionuojančio žmogaus paveikslą".

Argi viskas literatūroje turi priminti tą gyvenimą, kurį gyvename savo realiame pasaulyje, su tais pačiais dėsningumais?

Kekkonenai ir romano "Tomai Tomai Tomai" šeima yra pramanas, ir tokių fikcijų kūrimas yra mano amatas. Rašau apie herojus, kurie veikia išgalvotose erdvėse. Kartais žemėje, kuri yra tarp Rusijos ir Švedijos, bet taip pat ir jūros dugne ar adatos skylutėje.

Tai, kas sukurta, yra herojai.

Žmonių, taigi autorių ir suvokėjų, samprata apie žmogų ir žmogiškumą gali praturtėti tik tuomet, jei mene sutiktam herojui leidžiama likti herojumi, teigia teatralas Juha Pekka Hotinenas.

Savo straipsnyje, išspausdintame laikraštyje "Teatro aukštoji" (2001), Hotinenas samprotauja: jei herojų visada pripildome žmogiškųjų savybių ir pažįstamybės, negalime meno kūrinio herojams sukurti absoliutaus svetimumo ir jo paslapties – tų matmenų, kurių daugelis siekia savo menui ir iš meno nori. Pasak Hotineno, tai, kas nepažįstama ir neįmanoma, gali būti matoma tik tada, jei nesistengiame herojuje įžvelgti žmogaus.

Herojus yra rašytojo priemonė, jam nereikia būti "įtikinamam" ar "žmogiškumo atstovui". Mene randame tik herojus, per kuriuos neprimetama jokių išvadų apie realiame pasaulyje gyvenančius žmones. Žmogaus, tokio kaip mes, lūkestis slegia ir varžo rašytoją, bet visai taip pat suvaržo ir skaitytoją.

Herojus gali būti H2O, paklydimas, dešimt minučių, unitazas, ant kurio sėdi. Herojus gali būti bet kas, tačiau skaitytojas ir rašytojas tuo niekada negali būti.

Grožiniam kūriniui reikalinga kalba, o ne žmogus – žmogaus jam reikia tik tam, kad būtų autorius ir skaitytojas.

[...]

Romano rašytojo gyvenimas


1998 metų kovą Katajanokos tramvajaus stotelėje atplėšiu dienos paštą. Leidėjas rašo norįs išspausdinti pirmąjį mano romaną. Dramaturgei Ala-Harjai tai didžiulis įvykis. Pirmąjį kartą pas leidėją eini nuolankiai ir su dėkingumu. Kopi į visus aukštus. Ant leidyklos sienų kabo dideli tapyti rašytojų portretai. Aliejiniai dažai nenuėjo perniek, rašytojai atrodo kaip valstybės veikėjai.

Po kelių apsilankymų dėkingumas išgaruoja. Pas leidėją lankausi kuo rečiau. Įsmunku į redaktoriaus kabinetą, nes nenoriu susidurti su vadybininkais, sekretorėmis, kompiuterininkais, vadovais – tais, kurie už knygų leidimą kas mėnesį gauna atlyginimą.

Nes leidykloje yra ir tokių, kurie algos negauna. Jie pavaizduoti drobėse. Aš esu viena iš jų, dvimatė figūra.

Rašytojas leidyklai yra fiktyvus asmuo, o ne žmogus kaip kiti leidyklos darbuotojai, nes žmonėms už darbą mokamas normalus atlyginimas. Fiktyviems asmenims jo mokėti nereikia.

Mėnesinį atlyginimą gaunantys platinimo skyriaus žmonės, keliskart pareklamavę, per rudenį parduoda asmens knygą, ir viskas. Fikcija yra fikcija, ji baigiasi tada, kai nusprendžiama.

Leidyklos vadovybei svarbu parduoti egzemplioriai. Nebuvo perkama, neinvestuosime ir ateinantį kartą. Suomių rašytojas žino – apie sentimentus šiuo atveju nėra ko kalbėti – esąs leidyklai išlaidų eilutė, į kurią neverta investuoti.

Dėl rašytojo valandinio atlyginimo reikėtų kelti bylą teisme. Vienintelė bėda yra ta, kad fiktyvus asmuo negali to padaryti.

Rašytojas leidyklai yra statistinis praeivis, įsibrovėlis į redaktoriaus leidėjo kabinetą.

Iš portreto apie rašytojo poreikius nieko nenuspėsi, o leidyklos vadovybė jam gali prigalvoti minčių, kokių pati nori. Fiktyvus asmuo pakreipiamas tinkama poza.

Ir ant knygos aplanko leidėjas išspausdina rašytojo nuotrauką.

Rašytojas Markku Lahtela pateko net ant viršelio. Jis žvelgia nuo romano "Cirkas" (1978/1999), kurį Suomių literatūros draugija išleido kaip retropublikaciją. Ši knyga seniai guli mano bute, o nuo jos viršelio didelis, rausvas ir apiblukęs Lahtela įdėmiai mane stebi.

Pasiimu tiršto tušo ir mėlynai užtepu veidą. Nebėra stebeilijimo, nebėra ir leidėjo į paviršių iškapstyto asmens.

[...]

Mūsų visuomenė turi stiprų poreikį kurti veidus.

Žiniasklaidos priemonės parenka ir pleškindamos kepte kepa naujus veidus. Tvirtinama, kad nauji asmenys – realūs žmonės. Sukuriamas asmens kultas ir leidžiama suprasti, kad kalbama apie realų žmogų.

Slidininkas Juha Mieto komentuodamas savo kolegos Mikos Myllylä nuotraukas, iš kurių matyti, kaip pragariškai sunku šliuožti pelke, pasakė, kad iš šių kankynės nuotraukų daugiau išlošė fotografas, bet ne slidininko rezultatai. Kelios treniruočių nuotraukos sportininką nuovargio nualintu veidu pavertė superžmogumi, o fotografas gavo premiją.

Nuotrauką panaudojo ir mano tėvas, priklijavo ją prie šaldytuvo durelių, nes juk tai įžymios kovos nuotrauka. Ne žmogaus, o įžymaus herojaus kova.

Kūryboje įprasta herojų padaryti tokį, kad jame būtų kabliukas, ant kurio užkimbama. Perkamumo kabliukas, jis visada prisimenamas. Reikia veido, savito bruožo ir jo evoliucijos.

Jaunas vyras pasiaukojamai treniruojasi, todėl yra nepralenkiamas slidininkas ir laimi aukso medalius. Aukštas nuplikęs prezidentas slidinėja, medžioja ir turi visas moteris.

Čia tai gyvenimo kreivė ir raida.

Pajacas dar paskambina aukso puodą: vienas iš jų pasirodo esąs apkriošęs seniokas, kitas – dopingo vartotojas.

Jėzaus legenda evoliucionuoja, kai sukuriamos Turino įkapių marškos, ant kurių išryškėja siauras šviesus Jėzaus veidas. Išpuoselėta europietiška legenda apie jo išvaizdą pasitvirtina.

Nematomos Urho Kekkoneno įkapės yra žvejyba ir medžioklė bei daugialypiai ryšiai su Maskva. Mikos Myllylä įkapės yra aukso medaliai, kurie žvilga dieviškoje saulėje taip ryškiai kaip ir anksčiau.

Evoliucijos reikalavimas iš žiniasklaidos nusidriekia ir į suomių literatūrą.

Ar herojaus dvasinę raidą vaizduojantis romanas nėra tik vienas žanro tipas?

Dramaturgė, eseistė Outi Nyytäjä savo straipsnyje žurnale "Teatras" (2002) stebisi, negi visi Suomijos literatūros kritikai ir kultūros programų sudarytojai lankė amerikiečių televizijos ir kino dramaturgijos kursus, jei visi kaip vienas be perstojo reikalauja evoliucionuojančio herojaus ir grožinės literatūros kūriniuose.

Ar iš televizijos plūsta tiek daug amerikietiško arba jį pamėgdžiojančio muilo, kad jis ir literatūroje verčia mus reikalauti herojaus raidos kreivės?


Matti Hagelbergas – šiuolaikinis suomių komiksų dailininkas.

Katajanokka – Helsinkio dalis, įsikūrusi vaizdingame Suomijos įlankos iškyšulyje, kuriame yra keleivinis uostas.

Sylvi Kekkonen (1900–1974) – rašytoja. Jos romanas "Amalija" išverstas ir į kitas kalbas. Suomijos prezidento Urho Kekkoneno žmona.

Urho Kaleva Kekkonenas (1900–1986) – Suomijos prezidentas 1956–1982 m. (perrinktas šešis kartus). Jaunystėje buvo žinomas kaip aktyvus sportininkas, prezidentavimo laikais pagarsėjo gebėjimu palaikyti gerus santykius su Tarybų Sąjunga.

UKK – prezidento Urho Kaleva Kekkoneno vardo santrumpa, labai dažnai vartojama suomių spaudoje.

Juha Pekka Hotinenas – režisierius, Helsinkio aukštosios teatro mokyklos (TEAK) dėstytojas.

Markku Lahtela (1936–1980) – suomių rašytojas, savo romanais pelnęs drąsaus eksperimentatoriaus šlovę. Ankstyvieji romanai "Dievas butelyje" (1964), "Tai" (1966), vėliau sukurti kūriniai "Procesas" (1968), "Cirkas" (1978) ir po mirties pasirodęs "Valdovas" (1980).

Juha Mieto (g. 1949) – suomių slidininkas, olimpinių ir pasaulio čempionatų medalių laimėtojas.

Mika Myllylä (g. 1969) – suomių slidininkas, olimpinių ir pasaulio čempionatų medalių laimėtojas 50, 30 ir 10 km rungtyse.

Outi Nyytäjä – rašytoja, dramaturgė ir publicistė. Dėsto Helsinkio aukštojoje teatro mokykloje.


Rikaa Ala-Harja
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą