Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje

2003 m. UNESCO lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetį įtraukė į 2004 – 2005 m. UNESCO minimų datų sąrašą, paskelbdama šią sukaktį pasaulio kultūros ir švietimo istorijai reikšminga data. Šia proga nuo spalio 18 d. Paryžiuje, UNESCO būstinėje, dešimt dienų veikė paroda „Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje“. Per parodos atidarymą Lietuvos kultūros ministrė Roma Žakaitienė pabrėžė lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. ir išsaugant vieną seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kaip neatsiejamą visos žmonijos nematerialaus paveldo dalį.

UNESCO būstinėje veikusioje parodoje nušviestas spaudos draudimo laikotarpis, trumpai supažindinta su Lietuvos istorija bei kultūra. Parodą surengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, bendradarbiaudamos su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos nacionaliniu muziejumi, kitais muziejais, bibliotekomis, archyvais ir organizacijomis.

Architektas ir dailininkas Saulius Valius bei jo ekspozicijų rengimo grupė sukūrė turtingą, turiningą ir grakščią ekspoziciją. Iš persišviečiančių teminių plakatų su paaiškinamais tekstais sklido lietuviška muzika arba poezija. Tarsi ant varveklių pritvirtintos plazdančios iliustracijos savotiškai jungė ir skaidė ekspozicijos erdvę, atrodė, kad paroda gyva, judanti. Įspūdinga S. Valiaus meninė instaliacija „Atvira pažinimui“, vaizduojanti knygą, iš tolo priminė paukštį. Įtaigus menininkės Dianos Radavičiūtės darbas „Mano žodžio žemė“, – ant didelio formato veltinio lakštų spaustos fotografijos, kuriose užfiksuoti šokančio vaiko judesiai, tarytum simbolizuojantys lietuviškas raides ir gimtosios kalbos kertinius žodžius. Parodos grakštumas žavėjo, nes tai sukurti pavyko tarp ganėtinai šaltų UNESCO būstinės mūrų.

Mintimis apie šią parodą su Valdu Papieviu dalijasi Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Ina Marčiulionytė.

Kokiais kriterijais remiantis vienai ar kitai valstybei svarbios sukaktys įtraukiamos į UNESCO minimų datų sąrašą?

UNESCO vienija 190 valstybių, tad teikiant panašius pasiūlymus konkurencija didelė. Vertindama pasiūlymus UNESCO taiko griežtus kriterijus. Negali būti siūlomos minėti valstybių įkūrimo, nepriklausomybės paskelbimo, karo įvykių ar panašios datos. UNESCO mini tik datas, reikšmingas ne vienai šaliai, bet pasauliui ar bent regionui. Svarbu, kad toji sukaktis ar jubiliejus būtų plačiai minimas pačioje valstybėje. Jei tai – asmenybės gimimo ar mirties metinių jubiliejus, tas žmogus turi būti daug nusipelnęs pasaulio kultūrai, švietimui ar mokslui. 2004 – 2005 m. UNESCO minimomis datomis taip pat paskelbtos I. Kanto 200 - osios mirties metinės, W. Gombrowicziaus 100 - osios gimimo metinės, G. Sand 200 - osios gimimo metinės ir kitos.

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis – ketvirtoji Lietuvos data, UNESCO įtraukta į minimų datų sąrašą. Kartu su UNESCO Lietuva minėjo Martyno Mažvydo katekizmo 450 metų sukaktį, Adomo Mickevičiaus 200 - ąsias gimimo metines, Ignoto Domeikos 200 - ąsias gimimo metines.

Kuo UNESCO pasirodė reikšmingas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis?

UNESCO rūpinasi švietimu, mokslu ir kultūra. Raštui bei raštingumui, spaudai čia skiriama daug dėmesio. Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimas – unikalus, ne tik Lietuvai svarbus dalykas, ypač jei prisiminsime, kad jo buvo pasiekta taikiomis priemonėmis. Spaudos draudimu buvo stengiamasi mus atkirsti nuo Vakarų Europos kultūros. Tad šios datos simbolinė reikšmė didelė ypač šiemet, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Kaip į sumanymą surengti spaudos atgavimo šimtmečiui skirtą parodą UNESCO žiūrėjo Lietuvos institucijos?

Pirmiausia sumanymą palankiai įvertino Kultūros ministerija. Ir visos institucijos, susijusios su švietimu bei kultūra, suprato, jog tai – aktuali paroda. Mums talkino svarbiausi Lietuvos muziejai, bibliotekos ir archyvai. Konsultavomės su istorikais, archyvinės medžiagos specialistais. Dėkojame visiems, kurie padėjo. Be jų pagalbos tokios parodos nebūtume galėję surengti.

Kaip jūs vertinate šią parodą?

Paroda yra stipri ir konceptualumo, ir vizualumo atžvilgiu. Čia plačiai pristatomas spaudos draudimo laikotarpis, nušviečiamos svarbiausios šio laikotarpio istorinės ir kultūrinės aplinkybės, faktai, parodomos ryškiausios asmenybės. Ekspozicija padeda suprasti, kas Lietuvoje dėjosi, kokia ji buvo spaudos draudimo metu, kas vyko prieš tai, kodėl spauda buvo uždrausta, kaip ji buvo atgauta. Parodoje buvo galima rasti daug tekstinės istorinės medžiagos, iliustracijų, pamatyti autentiškų eksponatų, spaudos draudimo laikotarpio leidinių, pavartyti kai kurių leidinių faksimiles. Lankytojas trumpai supažindinamas su Lietuvos istorija, lietuvių kalba, Lietuvos kultūros ir rašto plėtra iki minimo laikotarpio. Tai gerai apgalvotas konceptas. Mums dažnai atrodo, kad nebūtina, tarsi nepatogu kartoti elementarius dalykus, bet daug žmonių užsienyje mažai arba nieko nežino apie Lietuvą. Kad lietuviai kalba lietuviškai, o ne rusiškai, kad tradiciškai vartoja lotynišką abėcėlę, o ne kirilicą, kad 1990 - aisiais atkūrėme nepriklausomybę ne pirmą kartą, kad galime didžiuotis sena valstybingumo tradicija, – visa tai jiems atradimas ir naujiena. Daugeliui lankytojų paroda buvo pirma pažintis su mūsų valstybe.

Džiaugiuosi, kad ekspoziciją gyrė mano kolegos, kitų šalių ambasadoriai ir nuolatiniai atstovai prie UNESCO. Šios organizacijos darbuotojams padarė didelį įspūdį parodos rengėjų profesionalumas. Nedėkingoje erdvėje jie sukūrė nuostabią ekspoziciją. Prancūzai, kitų tautybių UNESCO dirbantys žmonės skiria, kur yra originalus darbas, o kur standartiniai šablonai. Jei dėl lėšų stokos negalime surengti tokių parodų dažniau, privalome tai padaryti labai profesionaliai, kad apie tai būtų kalbama ilgai, kad renginys plačiai nuskambėtų. Mums pavyko. Visi atsiliepimai apie parodą – teigiami. Visus sužavėjo S. Valiaus instaliacija. UNESCO paprašė palikti šį kūrinį ekspozicijoje keletą metų. Tai bus lyg ir „neilgalaikė“ (nes popierinė…) Lietuvos dovana UNESCO.

Teko girdėti, kad Lietuvoje buvo abejojančių, ar verta rengti šią parodą, sakančių, kad UNESCO – uždara organizacija. Buvo ir nusivylusių, kad į ją prancūzai neplūdo miniomis, kad apie ją nebuvo atgarsių prancūzų žiniasklaidoje.

Valstybės pristatymas tarptautinėse organizacijose skiriasi nuo pristatymo vienoje ar kitoje šalyje. Paroda, surengta Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, nėra skirta amerikiečiams. Jei parodą rengiame UNESCO, Paryžiuje, tai nereiškia, kad ji skirta prancūzams. Ateina ir prancūzų, mes juos kviečiame. Yra paryžiečių, kurie domisi UNESCO veikla ir nuolat vaikšto į čia vykstančius renginius. Bet prancūzams mūsų šalį pristato Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Šiuos dalykus reikia skirti. UNESCO – daugiašalė institucija, todėl, pristatydami Lietuvą, negalime orientuotis tik į prancūzus. Jie – auditorijos mažuma. Mūsų auditorija – 190 valstybių. Kiek yra tokių vietų, kur galėtume susipažinti su šitiek šalių? Per laiką, kol veikia paroda, ją pamato ne tik UNESCO dirbantys žmones, diplomatai, šios organizacijos svečiai. Į UNESCO atvažiuoja ekspertų iš įvairių pasaulio šalių, čia vyksta posėdžiai, konferencijos, valstybių vadovų susitikimai. Visi tie žmonės aplanko UNESCO rūmuose esančias parodas. Libija, Mauritanija, Papua ir Naujoji Gvinėja – mums tokie pat egzotiški kraštai, kaip ir mes jiems, todėl dažnai tik per UNESCO gali pasiekti šias valstybes. Apsilankę parodoje šių šalių atstovai parsiveža katalogus, pasakoja įspūdžius, kartais tai inspiruoja ir naujus projektus.

Į parodos atidarymą atėjo žmonių iš visų žemynų. Jie domėjosi, klausinėjo. Sakė, kad apie tai nebuvo girdėję, nežinojo, kad mūsų šalyje buvo uždrausta rašyba lotyniškais rašmenimis, kad buvome verčiami vartoti kitą raidyną, kad šitaip buvo diskriminuojamas tikėjimas ir lietuvių kalba. Tokį domėjimąsi sunku pervertinti.

Klausimai, ar reikėjo tokios parodos, yra keisti, nes apie spaudos atgavimą galėsime tarptautiniu mastu kalbėti tik po penkiasdešimties metų. Keista yra klausti, kiek apie tai rašė prancūzų spauda. UNESCO – ne Prancūzija, o tarptautinė organizacija. Paryžiuje vyksta daug puikių renginių, apie kuriuos prancūzai nė neužsimena. Jie rašo tik apie didžiausius renginius, ir tai kartais jiems skiria tik vieną kitą pastraipą. Mūsiškė paroda gali atsispindėti tik UNESCO spaudoje, per kurią informacija pateikiama ir žurnalistams, dirbantiems UNESCO ar su UNESCO.

Beje, kitiems metams UNESCO salės jau užsakytos, nors patalpų nuoma kainuoja ir daug pinigų (apie tūkstantį eurų už parą). Mums patalpos buvo skirtos nemokamai.

Tarptautinės organizacijos atveria daugybę galimybių. Tai yra starto aikštelė projektams rengti ir įgyvendinti. Pavyzdžiui, šią parodą galima dar ir kitur rodyti, kad ir vėliau. Ji to verta, į ją tiek darbo įdėta.

Kaip kitos šalys rūpinasi savo kultūros pristatymu UNESCO?

Nors UNESCO patalpų nuoma brangiai kainuoja, jos niekada tuščios nebūna – parodos keičia parodas. Neseniai albanai buvo surengę parodą, kuri veikė tik kelias dienas. Bet ją pamatė nemažai žmonių. Albanai neklausia, ar apsimoka rengti tokią parodą, ar apsimoka leisti pinigus patalpų nuomai. Jie supranta savo šalies pristatymo UNESCO svarbą.

Kaip ir kroatai. Jie šiemet surengė tris parodas: supažindino su moderniu menu, su įtrauktomis į Pasaulio paveldo sąrašą vietovėmis, su savo tekstile ir skulptūra. Šioms parodoms lėšų jiems davė Kultūros ministerija. Savo šalies propaganda kroatai itin suinteresuoti. „Intercontinental“ viešbutyje šiemet jie dvi savaites pristatinėjo savo virtuvę. Kroatai rūpinasi turizmo plėtra. Šiuo atžvilgiu jie veikia agresyviai, užtat apie juos daug sužino ne tik prancūzai, bet ir visas pasaulis.