Lietuvai meno kūrėjai nereikalingi

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus rašytojas prilygintas veltėdžiui. Valstybė alkstantį rašytoją įvertino 40-čia litų.



Valstybei rašytojai nereikalingi. Susidariau tokią nuomonę, susipažinęs su šių meno kūrėjų socialinėmis garantijomis ir susiklosčiusia praktika. Rodos, spaudoje skelbiama daug kultūros programų, konkursų valstybinėms stipedijoms gauti, galų gale valstybė skiria įvairaus lygio valstybines pensijas. Tik akį užmetus į jų sarašus (žr. 2002–2006. „Literatūros gyvenimo kronika. Bibliografija“, LRS leidykla, 2007), nesunku pastebėti, kad tai daugiausia tie patys nuolatiniai “vunderkindai“. Štai, žiūrėk, anas turi gerai apmokamą darbą, gauna I laipsnio valstybinę pensiją, apdovanojimus, laureatų vardus, premijas ir beveik kasmet valstybinę stipendiją. Ir suprask tada, žmogau, kada jam lieka laiko pamiegoti...

Tačiau šių mano samprotavimų tikslas – ne šie padejavimai. Pamenu, kai tapau LRS nariu, vienas pavyduolis prasitarė: „Tau gerai, nors valstybės lėšomis palaidos...“ Nesupratau tada šio posakio prasmės, tačiau kad valstybei rašytojai nereikalingi, pajutau tik neseniai. O ar laidos, jei gyvi nesame reikalingi?

Vieno susitikimo metu V. Sventickas, pristatydamas Lietuvoje žinomo autoriaus kūrybą, prasitarė, kad dabar poetui sunku išleisti knygą, nes tik dėl Justino Marcinkevičiaus kūrybos leidimo yra konkurencija. Suprantam ir leidyklas: kai poezijos tomelis leidžiamas 300 egz. tiražu, – nuostolinga. O valstybės parama – konkursinė, tad laimėti varžybas gali daug pasiekę ar turintys šiokių tokių pažinčių autoriai. Žinomos leidyklos, žinomi žmonės, bet jie ir įsileidžia dažnai tik žinomus autorius.

Daugelis iš kelių šimtų LRS narių turi pragyvenimo šaltinį, tik nedaugelis pragyvena iš autorinių atlyginimų. Kūrėjui, norinčiam atsidėti vien kūrybiniam darbui, reikia ne tik talento, bet ir drąsos. Apie savo pražūtingą pasirinkimą tik kurti jis gali sužinoti tik vėliau, kai norės gauti senatvės pensiją. Ir nusivils.

Štai internetiniame mūsų puslapyje (www.rasytojai.lt) V. Martinkus interviu, pavadintame „Nusikalėme kardą savo pačių galvoms kapoti“, įdomiai lygina Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatyme įtvirtintas jaunojo ir patyrusio rašytojo galimybes: „Mūsų tikslas buvo tas, kad literatūros vertybių sistema nebūtų atiduota laukinei rinkai. Įstatymas turėjo padėti rašytojui gyventi geriau – turėti teisę į socialinį draudimą, pensiją. Be to, siekėme parodyti, kad meninė kūryba turi savus dėsnius. Sunkiausia buvo įrodyti valdininkams, kad mes neieškome ypatingų privilegijų. Negalima pamiršti, kad šis įstatymas vis dėlto duoda šansą kai kuriems rašytojams – dalis jų jau gali naudotis gydytojų paslaugomis, už dirbtuves gali nemokėti nekilnojamojo turto mokesčio.“ Nežinau, nebet jis pensininkas ar invalidas...

Deja, šiame įstatyme kalbama tik apie vieną kūrėjo paramos būdą – valstybės stipendijas. Štai kaip apie tas garantijas byloja įstatymo 10 straipsnis: „Meno kūrėjo kūrybinei veiklai skatinti skiriamos valstybės stipendijos, premijos. Valstybės stipendijų ir premijų meno kūrėjams skyrimo tvarką nustato Vyriausybė (...) Kitas meno kūrėjo teises į valstybės paramą ir socialines garantijas nustato kiti įstatymai ir teisės aktai.“ Valstybė paprastai remia tik juridinius asmenis, t. y. leidyklas, kūrybines sąjungas, tad prasibrauti iki jų paprastam kūrėjui – neįmanoma.

Nekalbėkime apie mistines stipendijas ir premijas. Imkim vidutinį rašytoją, išleidžiantį, tarkim, vieną dvi knygas per metus, gaunantį už jas ir kitus darbus vidutiniškai po kelis šimtus litų per mėnesį. Panagrinėkime, kokias jis turi garantijas gauti senatvės pensiją, t. y. kad už jo kūrybos laikotarpį būtų skaičiuojamas darbo stažas. Ir čia susidursime su tokiais kazusais, kurių mano galva neperpranta.

Pats pirmasis LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005-07-01 redakcija) straipsnis tvirtina, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi tie nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Valstybė savo lėšomis draudžia tik privalomos karinės tarnybos karius, asmenis, atliekančius alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nedirbančius iki 3 metų vaiko tėvus ar globėjus, tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkus ir vienuolyne dirbančius vienuolius, neįgalaus asmens slaugytojus, neįgaliuosius. Ir, atrodo, viskas. Įstatymo rengėjas vartoja terminą „narystės stažas“. Deja, turėti galvoje ne kūrybinių sąjungų nariai, o į valdžią išrinkti valdininkai. Tiesa, nagrinėjamo įstatymo 54 straipsnis sako, kad Rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių, Kinematografininkų sąjungų narių bei kitų kūrybinių darbuotojų, kurie net nebuvo šių kūrybinių sąjungų nariai, bet kuriuos jungė šių kūrybinių sąjungų profesiniai komitetai, kūrybinės veiklos laikas įskaitomas, neatsižvelgiant į socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Žmogiškai kalbant, visiems rašytojams, rašiusiems sovietiniais laikais, stažas iki 1991-01-01 įskaitomas, mokėjai kam nors mokesčius ar tik lakštingala suokei, o jau po Nepriklausomybės atgavimo – tik tiems, kurie moka „Sodrai“, net ir nieko neuždirbdami. Pirmiausia rašytojas, kad ir per mėnesį vidutiniškai uždirbantis, tarkim, 300 Lt, privalo teritorinėje mokesčių inspekcijoje užregistruoti individualią veiklą (kad geriau tai atliktum, reikia samdyti konsultacinę firmą), mokėti valstybei 15 proc. gautų pajamų (šiuo atveju 45 Lt iš 300 uždirbtų) ir dar 93 Lt „Sodrai“, iš viso atiduoti valstybei 138 sunkiai uždirbtus litus, arba pusę gautos sumos. Šiuo atveju valstybė tau, kaip meno kūrėjui, sumažins 40 Lt „Sodros“ įmokų. Ir viskas, nė cento daugiau. O jei jau tavo vidutinis mėnesinis atlyginimas bus 600 Lt per mėnesį, valstybė iš tavęs išsunks 233 Lt. Tik šiuo atveju tų 40 Lt lengvatos jau negausi. Turėsi rašyti kasmet mokesčių inspekcijai ataskaitas, ir, neduok Dieve, jei būsi užmiršęs kokį litą gauto honoraro... Aš nekaltinu „Sodros“, įstatymus kuria valstybė. O ji mano, kad 600 Lt susielgetaudamas rašytojas yra pasiturintis žmogus, jo paremti jau nereikia.

Kas dabar prieštaraus man, kad valstybei meno kūrėjai nereikalingi? Juk neapmokestinamą minimumą gaunantis pilietis nuo pajamų mokesčio valstybės atleidžiamas, o rašytojas turi mokėti nuo pat pirmojo gauto cento. Mokesčių žinovas sakys, kad ir rašytojas, individualią veiklą įregistravęs pilietis, pajamų mokestį gali mokėti nuo pelno, tai yra iš pajamų atėmus išlaidas. Bet juk rašytojo išlaidos – tai maistas, kompiuteris, rašiklis, popierius, vaistai – kas kaip gyvena. Ir norint jam taip mokesčius skaičiuoti, reiks dar ir buhalterį samdyti. Tik vargu ar mokestis sumažės…

Gali kai kas paprieštarauti, kad eiliniam literatui reikia turėti pastovų darbą ar kitą pragyvenimo šaltinį ir taip užsidirbti pensiją. Bet juk iš pradžių visi būname eiliniai. Pašmaikštausiu: laikantis tokio principo, reikia kurti senatvėje, jau tapus pensininku, bet kaip tada paklausyti protingo žmogaus Donaldo Kajoko patarimo, kad eiles reikia rašyti iki... 50 metų?

Pasaulyje yra gerbiama lobisto sąvoka. Tai kur mūsų lobistai, gyvenimą ir teisę išmanantys valdžios vyrai, jei mokestine sąvoka rašytoją valstybė prilygino veltėdžiui? O juk meno kūrėjas – tai žmogus, kuriantis išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Kuriantis, deginantis savo gyvenimą už centus, kurių pusę ta pati valstybė ir pasisavina. Pagaliau man nesvarbu, kas konkretaus rašytojo, kaip meno kūrėjo, statusą parašu patvirtins – ministras ar tik kūrybinė organizacija, man svarbiau, kad valstybė veidmainiauja, laiko kai kuriuos rašytojus duoneliautojais. Sakot, per stipru, o ar nematėte traukiniuose, mugėse, paplūdimiuose, gatvėse autorių, savo knygeles pardavinėjančių? Lengviau būtų jiems ranką ištiesti, nei įsiūlyti praeiviui savo poezijos rinkinėlį...

Argi neatėjo metas meno kūrėjams pakovoti dėl savo teisių? Pirmieji reikalavimai galėtų būti tokie:

1.Apmokestinti meno kūrėjo autorinių sutarčių (honorarų) pajamas mokesčiu tik tada, kai jos viršija 4000 Lt per metus. (Analogija su esamu neapmokestinamu gyventojų pajamų minimumu.)

2.Suteikti visiems meno kūrėjams socialines garantijas (teisę į gydymą, nemokamą mokslą, ligos pašalpą, sanatoriją ligos atveju ir pan.). P.S. O dar geriau – reikalauti, kad rašytojus socialiai draustų valstybė.

3.Meno kūrėjas turi gauti tik vieną iš valstybės teikiamų paramų: valstybinę pensiją, valstybinę stipendiją arba kitokią paramą. (Kad atsirastų šiokia tokia tarp mūsų lygybė.)

4.Bent trigubai padidinti atlyginimą rašytojams už knygų panaudą bibliotekose.

Mes – kūrybingi žmonės, tad pagalvokime ir pateikime pagrįstų reikalavimų mūsų valdžiai dar daugiau.

Susimąstykite tie, kurie, tapę meno kūrėjais, mano, kad tik kurdami gali sulaukti pensinio amžiaus, turėti stažą, vėliau gauti senatvės pensiją. Deja, reikia eiti dirbti. Kad liktų laiko kūrybai, gal naktiniais ar dieniniais apsaugininkais, budėtojais, gatvių šlavėjais. Tik nesakykit, kad esat rašytojai, nes darbdavys užsisvajojusių nevertina.