Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kunigas, kuris buvo duotas žmonėms

2007-05-31
Taip monsinjorą Kazimierą Vasiliauską pavadino literatūrologė Viktorija Daujotytė Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje vykusiame jo 85-ojo gimtadienio minėjime. Čia Kauno skaitytojams pirmąkart buvo pristatyta ir knyga apie monsinjorą „Žmogus ir jo kalnas“. Simboliška, kad gimtadienio šventė ir knygos pristatymas vyko šiame muziejuje – juk K. Vasiliauskas dažnai vadinamas „antruoju Lietuvos Vaižgantu“. Vieno populiariausių šio laikotarpio kunigų – monsinjoro K. Vasiliausko (1922-2001) asmenybę ir gyvenimą tiriančią knygą „Žmogus ir jo kalnas“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2005 m. Trijų tūkstančių egzempliorių tiražas buvo greitai išpirktas, ir autorė į Vaižganto muziejų atvyko jau su pačiais paskutiniais knygos egzemplioriais. Praėjusį rudenį prof. V. Daujotytei už šią knygą paskirta literatūrinė J. Tumo-Vaižganto premija, kasmet įteikiama rašytojo ir kanauninko tėviškėje.

V. Daujotytė prisipažino esanti laiminga, lankydamasi Vaižganto namuose, tapusiuose jo atminties muziejumi. Įtaigiai palygino šių abiejų savo siela panašių žmonių gyvenimą ir pasaulėjautą. Prisiminė, kad monsinjoro panašumą į Vaižgantą pirmąkart pastebėjo 1989 m. rudenį, kai Kauno dramos teatre buvo iškilmingai minimos literatūros klasiko 120-osios gimimo metinės, o K. Vasiliauskas sakė kalbą: „Atrodo, būti panašiam į Vaižgantą jam patiko, ir pats pabrėždavo, kad Vaižgantas jam esąs labai svarbus, artimos dvasios, brangino namuose turimą rašytojo portretą“. Pasak literatūlogės, abu jie buvo „aukštaičiai, nors ir iš nutolusių vietų. Švelnių mamų, rūpestingų tėvų sūnūs, šeimose jauniausi. Gamtos augintiniai, iš mažens skyrę medžius ir paukščių balsus, norėję Lietuvą gražinti širdingai puoselėjamu gamtos rūbu“.

Rašydama pirmuosius knygos skyrius, V. Daujotytė norėjo ją pavadinti kitaip – „Sėjėjas“. Juk Naujajame Testamente, apaštalo Mato evangelijoje, metaforiškai kalbama apie Sėjėją, išsirengusį sėti. „Jam besėjant vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, dar kiti – tarp erškėčių. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė gerą derlių. Monsinjoras K. Vasiliauskas buvo būtent toks sėjėjas“, – kalbėjo knygos autorė.

Pasak V. Daujotytės, daugiau kaip dešimt metų monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Kaip prieškario laikais Vaižgantas – neatskiriama Kauno, jo dvasinio ir net urbanistinio peizažo dalis, mylimiausias Lietuvos pamokslininkas ir rašytojas. V. Daujotytė prisipažino, kad nesirengė rašyti šios knygos. Ji atsirado natūraliai, spontaniškai – iš meilės šiam žmogui, jo skaudžiam gyvenimui ir mielaširdystės darbams. Nebuvo jokių užrašų, specialių susitikimų su K. Vasiliausku, todėl reikėjo susikaupti, restauruoti atsiminimus, įsiklausyti į monsinjoro maldos, meditacijų ir tylos pasaulį.
„Jo asmenybės fenomenologinė išsklaida sudėtinga ir rizikinga; baugu būtų ką pažeidus dėl nežinojimo ar nesupratimo“, – rašo autorė. Todėl, kaip ir daugelyje savo knygų, ji pasiryžo „ramiam ir atsargiam pokalbiui, suprantant, kad paveikslas, jo drobė – yra žmogus, o rėmai – mūsų“.

K. Vasiliauskas nelaikė savęs rašytoju, tačiau visą gyvenimą ėjo, pasiremdamas literatūra. Mokėjo atmintinai beveik visus savo kartos poeto, tapusio jauniausiuoju lietuvių literatūros klasiku, Vytauto Mačernio eilėraščius, labai vertino Vincą Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių, buvo ypač pamėgęs savo kraštiečio Jono Strielkūno tyliąją lyriką. Ir pats gerai valdė žodį: „Jei ne kunigas, būtų buvęs literatas, gal literatūros mokytojas, mokęs gimtojo žodžio vaikus“. Turime išleistas monsinjoro knygas: pamokslų rinkinį „Šviesi vilties žvaigždė (2001), didelę atsiminimų knygą „Širdies neatskiriamasis“ (2002) ir laiškų knygą „Iki švytėjimo“ (2004).

Profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Žmogus ir jo kalnas“ – dar vienas liudijimas apie monsinjoro K. Vasiliausko dvasios grožį ir meilę žmonėms. Juk tai buvo kunigas, duotas žmonėms.


Alfas Pakėnas
 

Rašytojai

Knygos

Žmogus ir jo kalnas
Viktorija Daujotytė-Pakerienė
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą