Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 45 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kultūra yra antivartojimas

2007-01-23
Briuselis. Apmąstymai kultūros labirintuose

Trylikos kultūros apaštalų delegacija dalykiškame Briuselyje priminė verslininkus, kurie Mėnulyje ieško pelningų kontraktų. O ir patys meno žmonės iš pradžių buvo sutrikę: už kokias nuodėmes ar nuopelnus jie pateko į Europos sostinę– paslaptingą tobuliausios biurokratijos epicentrą? Kam, pavyzdžiui, reikalingas Europos Parlamentas meninio šokio burtininkei Anželikai Cholinai ar rašytojui Mariui Ivaškevičiui? Neaišku, kokius klausimus iš žaviosios aktorės Vaivos Mainelytės nori išgirsti Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje Rytis Martinkonis? Arba kino riterių Arūno Žebriūno, Jono Griciaus bei jaunojo Igno Miškinio spėliojimai: gal pasiūlys kurti „muilo operą“ tema– ramusis belgas ir Briuselio kopūstai? Apie savo misiją su šypsena galvojo dailininkas Antanas Beinaravičius, architektas Algirdas Kaušpėdas, mokslininkas Libertas Klimka bei kiti...

„Ne mano daržas, ne mano pupos!“ Bet šios šiek tiek lengvabūdiškos nuotaikos greitai išsisklaidė ir mes pradėjome suvokti, jog parlamentaro Justo Paleckio idėja su kultūros žmonėmis susitikti Europos sąjungos sostinėje – ne tik originali, bet gana efektinga ir svarbi! Tai puiki galimybė kalbėtis be tarpininkų, į diskusijas įtraukti įvairių krypčių kūrėjus, išklausyti karčius teisybės žodžius, pajusti nuoskaudas, suvokti ir perprasti naujojo biurokratinio baubo (?) charakterį, o gal jį, tą XXI a. dinozaurą, ir prijaukinti?

Beje, kaip daugelis sutiktųjų sakė, Briuselis kasdien mato šimtus verslininkų, prekybininkų, bankininkų, žemdirbių, kariškių ir kitokių delegacijų, tačiau laisvųjų menininkų grupę iš Lietuvos (teatralai, kino meistrai, dailininkai, muzikai, mokslininkai) išvydo pirmą kartą!

Pirmiausia, žinoma, pasižvalgėme po rudenėjantį miestą– naująjį Europos Babiloną. Stebuklų išvysti neteko. Apstu stiklo, betono, eklektikos. Gražiausia– baltoji gotika. Ir grindinys, apsamanojęs, senas, nepajudintas. Lyg tragikomedija– Teisingumo Rūmai! Ir nenusikaltęs pašiurpsti: jų bendrasis plotas– bene 24 hektarai! Žodžiu, Briuselyje yra visko– gero ir blogo. Protingiausia būtų pasimokyti iš jo klaidų.

Su Liūtauru N., nuoširdžiu ir linksmu mūsų kultūros bičiuliu, Briuselyje gyvenančiu per 20 metų, pėsčiomis apibėgome miesto centrą, kai ką pamatėme, kai ką įsiminėme, iš kai ko pasijuokėme. Intelektualusis gidas parodė namą, iš kurio Marksas ir Engelsas paleido komunizmo šmėką, kartu paspoksojome į langus, už kurių, sako, gyvenęs Victoras Hugo, o jam rytais slapčia širdies dama nešdavo verdančios kakavos. Dailininkai pritilo, nulenkę galvas prie P. Breigelio amžinojo poilsio vietos. Suradome ir pėdsakus pirmojo anatomo Vezalijaus, vogusio eksperimentams nuteistus pakaruoklius. Neva jo knyga, viena iš nedaugelio, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje...

Briuselis tampa mūsų Meka. Ilgam? Gal dešimtmečiams. Tad spėsime visi susipažinti.

Patraukliausias išvykos bruožas– visiška nepriklausomybė galvoti, klausti, kritikuoti, stebėtis, net ironiškai šypsotis!

Ir štai mes– visi trylika, nei užangažuoti, nei įpareigoti– sėdime Europos Parlamente. Deputatė Marianne Mikko (Estija) pasakoja apie Kultūros komiteto darbą. Aišku, simpatizuoja lietuviams, bet ko nors džiuginančio pasakyti negali. Ji lyg ir atsiprašo, jog kultūra– tai tartum šventoji karvė. Nors juodmargė ar žalmargė alkana, tačiau niekada tiesiogiai nebus prileista prie Europos ėdžių. Bendras pašaras jai netinka. Jos racioną turi nustatyti Vilnius, Talinas, Berlynas. O Briuselio maistas gali net pakenkti! Ji praras savo identitetą, pradės kitaip baubti, na, ir pienas gali apkarsti!

Klausos Lietuvos kultūros korifėjai, šypsosi atžalynas. Su žaismingu estišku akcentu Marianne mus paguodžia: „Dvidešimt penkių šalių kultūrai iš Europos Sąjungos biudžeto tenka, deja, tik 1 procentas lėšų... Žemės ūkiui atseikėta 46 procentai...“

Įsivyrauja tyla. Arūnas Žebriūnas tuoj pat suformuluoja genialų pasiūlymą: žemdirbiai gauna už tai, kad neužsiima žemdirbyste. O kodėl nemokėti menininkams už... neparašytus romanus, scenarijus, eilėraščius?

Žinoma, tai tik beviltiška grimasa. Visi pripažįsta, jog KULTŪROS situacija Europos Sąjungoje nėra apibrėžta. Vyrauja nesikišimo politika. Gal tai lengviausia, o gal– teisinga. Pirmenybė teikiama bendriesiems projektams, kultūrų bendradarbiavimui, kiekvienos valstybės iniciatyvai.

Bet ir vėl klausimai... O jei viena ar kita valstybė nepajėgi reikiamai finansuoti kultūros? Kaip paveikti tuos biurokratus, kurie kultūros reikalus meta į „užpečkį“? Ar nereikėtų tam tikro bendro europinio kultūros vardiklio, kuris suponuotų kiekvienos valstybės kriterijus, atseikėjant optimalią biudžeto dalį kultūrai?

Visi supranta, kad pokalbis vargu bau pakeis esamą padėtį. Tad mąstoma, kaip jau minėjau, laisvai, asociatyviai, bandant savo patirtį sujungti su dar neaiškiomis galimybėmis, mįslingomis žaidimo taisyklėmis.

Šiurpoka, kada iš menininkų reikalaujama nuolat kurti projektus, stumdytis prie finansavimo lovio, gaišti laiką, žemintis. Talentai turi ne prašyti, o sulaukti pasiūlymų, būti pakviesti. Tai A. Cholinos mintis. Nenuostabu, jog kultūrinė smulkmė, net grafomanai, kartais laimi trumpose kultūros (ar chaltūros?) distancijose. Tad:

Tarp dūzgesio landžios smulkmės
Talentingieji pralaimės!


Man prieštarauja. Talentai nepralaimės, jei turės talentingus vadybininkus, šniukštinėtojus, dalininkus, sugebančius naršyti po biurokratinius koridorius. Žodžiu, menininkas turi mokytis pelningai save parduoti, įsiūlyti, žemintis, tarnauti, padlaižiauti, nuolankiai lankstytis...

O tempera, o mores!

Reikia, oi, kaip reikia raitytis unguriu ir kurti retai įgyvendinamas, pataikaujančias kūrybines paraiškas, kad biurokratinėje loterijoje laimėtum stipendijas, grantus, fondų paramas. Vieni linksmina turtingą publiką pirtyse bei kaimo sodybose, kiti tampa pajacais restoranuose, firmų vakarėliuose, treti vaiposi pigiuose šou, treti įsisuka į melagingas rinkimų kampanijas, ketvirti, penkti, šešti... Ir visa tai dėl kūrybinės „laisvės“, o paprasčiausiai– dėl lito!

Tad gal Briuselis žino, kaip efektingai remti kultūrą ir padėti menininkui, jo nepažeminant ir nepažeidžiant žmogiškojo orumo?

Išgirstame gandą, jog rengiamas ar jau parengtas dokumentas apie kultūros strategiją. O joj, net o-jo-joj! Kalbama apie kultūros industriją, jos įtaką augančiam nacionaliniam produktui, visuomenės gerovei!

Bet ar taip atsitiks? Ar kultūra taps Europos Sąjungos dvasine galia, jos atsinaujinimu, humanistiniu turiniu? Kaip prisimename, naujo valstybių darinio pagrindu prieš daugelį metų tapo anglies ir plieno koncernų interesai. Taip ir iki šiol! Dominuoja ekonominiai tikslai, rinkos prioritetai, elektros tiltai, naftos ir dujų vamzdynai, magistralės, besotis vartotojiškas apetitas, gamtos išprievartavimas, ne visada motyvuotos karinės misijos.

Kuo mes stiprūs? Ekonomine galia, viską matančiais radarais, tobuliausiais naikintuvais ir tankais– ar savo dvasia? O gal viską apimančiais ir patraukliais idealais, XXI a. atgimimo idėjomis?

Lyg aštrūs Damoklo kardai virš mūsų galvų padūmavusioje erdvėje kabo terorizmas, sektantiškos grėsmės, korupcija, savižudybių maras, narkomanija, dvasinis marazmas, tikėjimo krizė, visa tai lydi triukšminga popkultūra, kazino beprotybė, prekyba moterimis, detektyvinis siutas, burtininkių paranoja, visuomenės pyktis ir agresyvumas.

...Iš Europos Parlamento visi išsinešėme po sunkią naštą– daug, labai daug klausimų, abejonių, slegiančio nerimo. Žmogaus laimei, jo dvasinei pilnatvei neužtenka tobulo ir modernaus materialaus pasaulio, blizgančių automobilių, fantastiškų mobiliųjų telefonų. Gal laikas, gal tikrai laikas Europos valstybių Prezidentams, Premjerams, Bažnyčios hierarchams, meno žmonėms susėsti prie apskritojo stalo ir pasikalbėti: „Kur eina senoji Europa? Kas bus su Žmogumi? Ar dar gali mūsų civilizacija stabtelėti ties bedugnės kraštu?!“

* * *

Kultūra yra būdas gyventi pavieniui arba kartu su kitais.

Kultūra yra tai, kas mus iškelia virš mūsų pačių, į aukštį, panardina į gylį, kas atgal į save sugrąžina.

Kultūra yra apgalvojimas to, ką mes kuriame ir darome dėl savęs, dėl kitų, dėl tų, kas ateis po mūsų.

Kultūra yra tai, kaip mes suderiname savo žmogiškąją prigimtį su savo istorija ir kitomis šio pasaulio būtybėmis.

Kultūra yra tai, ką mes darome ir kam ryžtamės, kad būtume laisvi, ir kokią pripažįstame tvarką, suteikiančią galimybę gyventi kuo didžiausioje laisvėje ir pasitenkinime.

Kultūra mažiau pasireiškia nuosavybės forma negu socialiniais procesais tarp žmonių.

Kultūra yra antivartojimas. Ji ugdo drąsą apsispręsti ir gyvuoja realybės įvairovėje.

Kultūra nėra mada ar išimtis.

Kultūra nėra liuksusas, o duona kasdienė!

Kultūra yra tai, kaip mes palinkime vieni kitiems labos nakties, ką mes sapnuojame ir ką išgyvename, kai pabundame.

Politika, kuri niekada negali sukurti tobulybės, vis dėlto privalo būti gyvybiškai suinteresuota žmogaus siekiais, realizuojamais per meną.

Kultūra yra pasipriešinimas ir išlaisvinimas.

Kultūra yra atjauta ir gyvenimo iš meilės žmonėms bei gamtai sudėtinė dalis.

Kultūra yra stebėti Mėnulio patekėjimą ir žiūrėti iš jo į Žemę tarsi į mažą žvaigždę!

* * *

Po Briuselio dangumi mūsų mintys apie kultūrą blaškėsi kaip krentantys platanų lapai, kaip dūžtantys kaštonai. Žilagalvis nenuorama Jonas Gricius vis grasino: „Norėčiau ir aš kai ko paklausti. Bet turbūt užpyks ir nesupras!“

Aktorė V. Mainelytė atkakliai ieškojo suvenyro– žiebtuvėlio, pritaikyto pypkei. Vyrai subtiliai juokavo: „Tai– premjerui! Tik taip jį galima užangažuoti kultūrai!“

Architektas A. Kaušpėdas, pirkęs Budos skulptūrą, patvirtino, jog legendinė „Antis“ kada nors dar praskris Lietuvos kultūros padange.

Rašytojas M. Ivaškevičius šypsojosi ir ragavo juodąjį Briuselio alų: „Jei lietuviai gyventų Madagaskare, jie niekada nevandravotų Europoje“.

Glamžydamas kišenėje tekstą „Apie Kultūrą“, šių eilučių autorius galvojo, kaip jį paversti proklamacijomis ir išmėtyti Europos Sąjungos Parlamento, Europos komisijos ar NATO koridoriuose.

O kalbant rimtai– Briuselyje aptikome ir tikrai svarbių bei perspektyvių ketinimų. Negali nesižavėti Europos Sąjungos programomis „Europos piliečiams“, „Kultūra“, „Struktūriniai fondai ir kultūra“, „Europos kultūrų dialogo metai“. Joms įgyvendinti– įspūdingos sumos! Bet kaip prie jų prieiti, kaip jas panaudoti ir suderinti savo veiksmus su galimais partneriais. Sakoma, jog informacija– tai signalas veikti. Deja, mūsų kultūra, o tiksliau, joje veikiantys asmenys, lyg ir nuošalyje. Stinga patirties, žinojimo, vieningos brėkštančių galimybių išnaudojimo programos, krypties.

Žiūrėkite, kaip Žemės ūkio ministerija rūpinasi jai priklausančiais milijardais! Tam sukurtos specialios institucijos, konsultacinės tarnybos, o kultūros srityje?

Paradoksas, o gal mūsų kultūros politikos niuansas: tarp gausaus būrio lietuvių (gerokai per 400!), dirbančių Europos Sąjungos institucijose Briuselyje, kultūra tiesiogiai rūpinasi tik viena Daiva Dapšienė. O reikėtų turbūt mobiliojo skyriaus, kūrybingų ekspertų, sumanių kultūros politikų.

Apie tai ne kartą diskutavome ir su mus pakvietusiu Europos parlamento nariu J. Paleckiu bei jo artimiausiais talkininkais. Ne jų kaltė, kad mes ne visur radome atsakymus, kad nemokėjome paklausti, o kartais buvome net įkyrūs, šiek tiek piktoki neišmanėliai. Būtų puiku, jog ateityje ir kiti parlamentarai „iššauktų“ į save ugnį, pavedžiotų po Europos biurokratinius koridorius, sukeltų sveiką sąmyšį meno žmonių smegeninėse, nes Kultūra taip pat yra tai, kaip mes ginčijamės ir kaip susitaikome.

***

...NATO būstinėje, maloniai priimti taikiai nusiteikusio Lino Linkevičiaus, mūsų ambasadoriaus, vis užsimename apie kultūrą, bandome ją užtarti, sukame ienas į meno pievas bei dirvonus. Kiek mums bereikia? Gal generalitetas galėtų atsisakyti, tarkime, dviejų naikintuvų ir trijų raketų bei modernaus tanko? To metams sočiai pakaktų– ir kino menui, ir naujoms operoms, ir vargstantiems muziejams!

Deja, kariškiai tik šypsojosi ir mūsų kilnių tikslų nesuprato. Tad teko atsisveikinti, sėsti į lėktuvą ir grįžti į kultūros vizijomis maitinamą Tėvynę, į Vilnių– 2009 metų Europos kultūros sostinę.

Bet vis dėlto supratome biblinės frazės prasmę: „Belskitės, ir bus atidaryta“. Ir už tai– ačiū.


Juozas Nekrošius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą