Koks žmogus, toks ir jo kalnas

Žmogus yra tai, ko jis siekia; žmogus yra tai, ko jis atsisako.
Viktorija Daujotytė
„Žmogus ir jo kalnas“

Būna, kai žinai, kad daugiau taip nebus. Duota tik kartą, tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. Įeini, įplauki, įsilieji tarsi į Claude’o Monet paveikslą, tampi tos erdvės dalelyte, nes visos paveikslo spalvos atsiskiria švelniai nuo horizontalios plokštumos ir artėja, apsupa, užlieja iš visų pusių… Jauti, kažkas tave tapo tarp rudens spalvom paženklintų kalvų, tarp sudžiūvusių pakelės viksvų ir drumzlinai rausvo dangaus Rytuose – esi vienas žmogaus figūrą primenantis potėpis. Tik tiek.

Pusryčiai iš rudens ryto rūkų išnirusioje sodyboje, jaukioje medinėje pavėsinėje, nuo žolių traukiantis rasotai vėsai. Jie tokie pat „nutapyti“ plūkiojančiais teptuko prisilietimais, kaip ir šieno kupetos C. Monet paveiksle. Susižeri nuo stalo ne duonos ar sūrio trupinius, susirenki ir pasidedi į atminties saugiausią kamarėlę šitą akimirkai užplūdusį jausmą, išsirankioji iš sunkiai nusakomo peizažo netikėtai tau Viešpaties pažertus perliukus: šiltą šypseną žmogaus, laukiančio prie vieškelio ir rodančio keliuką į savo sodybą, jau rausvėjančius pakelės sargybinius – ąžuoliukus ir klevus, obuoliuotas sodo šakas ir slėnį, švelniai atsiveriantį nuo sodybos į Vakarus, į ten, kur saulėlydžiai išryškina ant kalvos stovinčios Južintų bažnyčios bokštus. Profesorė Viktorija Daujotytė išeina pasitikti šios erdvės ramybę ir spalvas atspindinčiu veidu, tarsi ji būtų anų Lietuvos laikų panelė mokytoja, gyvenusi viename šito namo gale, o vaikus mokiusi kitame: „Sveiki, kokie jūs ankstyvi, vos spėjau nusimesti savo sermėgėlę, kuri atvažiavo su manimi prieš šešiolika metų, bet jos dar vis užtenka, nes labai mažai ja vilkiu…“ Vėliau dar pridurs, kad retkarčiais tylų vakarą užsidegusi žiburį ji iš tikrųjų mėgina įsivaizduoti, ką anuomet jautė, ką mąstė ta kaimo mokytoja savo mažyčiame kambarėlyje, nutilus vaikų klegesiui.

Jau šešiolika metų Viktorija ir Antanas Pakeriai važiuoja į Bilaišius – gimtąjį Pakerio kaimą, į šią sodybą, įsikūrusią, istorikų žodžiais tariant, vietovėje, kurioje būta seniausios baltų gyvenvietės. Šalia namų, ant ledynmečio kalvos, tarp jo paliktų akmenų, ten, kur tik skurdūs čiobreliai įstengia augti, V. Daujotytė yra praleidusi daug tylos ir susikaupimo valandų: mačiusi slėnį, užpiltą rūko puta saulei tekant, regėjusi ir pačias įvairiausias saulėlydžių gamas. Mes – rašytoja Gintarė Adomaitytė, vairuotojas Arvydas Belkevičius ir šių eilučių autorė – matėm tik tą vieną pirmojo spalio sekmadienio, Profesorės gimtadienio dienos rytmetį, šiek tiek mieguistą, švelniai džiaustantį drėgnus voratinklius ant sumedėjusių žolių ir magiškai šių vietų praeitį sujungiantį ramiu Antano Pakerio balsu su XXI a. klausytojų vaizduote: jis, šios sodybos, o ypač sodo šamanas, turintis, anot Viktorijos, „augalinę sielą“, mums, pavėsinėje gurkšnojantiems arbatą, kalbėjo apie Šventosios ištakas, apie tai, kad Dusetos kilusios nuo senovinio Šventosios vardo Duseta, Dusia, kur ir kaip ji sujungia Sartų ir Rašų ežerus, apie šio krašto Anapilin išėjusius kultūros žmones…

Peizažas su jurginais

O gyvieji tą vasariškai šiltą spalio pirmąją dieną rinkosi į Svėdasus, plūdo į Mykolinių atlaidus. Po neaukštais, mediniais bažnytėlės skliautais vos sutilpo besimeldžiantys tikintieji. Tarp jų buvo nemažai nevietinių atvykėlių – tų, kuriems ne vien Mykolinės rūpėjo, mat jie suvažiavo dėl Vaižganto. Šitie akis ganė po bažnyčios navas, tyrinėjo svėdasiškių veidus, lygiai tokius pat ramius ir šviesius, kaip kad dešinėje altoriaus pusėje nutapytame paveiksle: Kristus jame laimina šio krašto tautiniais drabužiais vilkinčią moterį su vaikais, o už jų – spalvingoji Aukštaitija. Ta Aukštaitija lydėjo mus pro automobilio langą visą kelią, sukeldama dvejopus jausmus: „Pasiutusiai graži ta mūsų Lietuvėlė“, – norėjosi kartoti kažkada nugirstus poeto Henriko Čigriejaus žodžius, bet… apgriuvusios, sunykusios, pamėkliškai pusiau į žemę sulindusios sodybos, kiek akys užmato – sumedėjusiomis viksvomis baugiai čežančios dykynės, nė vienos suartos ar apsėtos vagos, jokio žiemkenčių lopinėlio, užakusios, užpelkėjusios ežerų pakrantės („Man atrodo, kad tas metalinis nendrių šlamėjimas buvo lygiai toks pats ir prieš tūkstančius metų“, – pasakys į jas žvelgdama V. Daujotytė.) kilo nerimo kamuoliu gerklės link ir vertė pripažinti akivaizdžią tiesą: gyvastis iš kaimo išėjo, nauji gyvenimai čia sau nesuka lizdų.

Ačiū Dievui, Svėdasų miestelis gyvasties nepraradęs: dailūs gelsvi, rusvi, žalsvi mediniai nameliai, o apie juos toks linksmas, toks ryškus jurginų pleškėjimas.

„Atvykusi į tokius miestelius vis mėginu įsivaizduoti, kaip aš čia gyvenčiau, kuriame name, po kurį kiemelį vaikštinėčiau“, – prisipažino Profesorė ir parodė netoli bibliotekos esantį ilgą dviejų galų namą, apjuostą degančių raudongalvių jurginų tvora, kuriems ji jaučianti ypatingą silpnybę. Šitas, sako, jai labai tiktų, arba tas kitas – linksmom gelsvom sienom, žaliu stogu, irgi tarp jurginų paskendęs.

Kol V. Daujotytę kalbino į Svėdasų biblioteką po šv. Mišių susirinkę Vaižganto skaitymų organizatoriai, mudvi su Gražina Kadžyte patikrinom: Profesorės pasirinkto namo siena pažymėta nuo gatvės beveik neįžiūrima lentele: „Čia 1895 12 08 gimė vaikų rašytoja Bronė Buivydaitė“. O namo duris mums svetingai pravėrė dabartinis jų gyventojas mokytojas Jonas Šimkevičius, tarp kitų dalykų karo metais dėstęs ir lietuvių kalbą… Visi drauge nutarėm, kad reikia Viktorijai priskinti tų raudonų jurginų – turėtų ją pradžiuginti ši staigmena gimtadienio proga: puokštė iš B. Buivydaitės darželio, kurį ji intuityviai, paslaptingų dvasinių sąsajų vedina, pasirinko.

„Alaušo varpe, žadink mus“

Toks užrašas išskaptuotas ant varpo medinėje Romualdo Šimkūno sukurtoje kompozicijoje, skirtoje Malaišių kaimo 750 metų jubiliejui, kuris buvo švenčiamas 2005 m. spalio 2 d. Taigi ties vieškeliu ši Malaišius „reklamuojanti“ kompozicija yra ne vien tik nuoroda į kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinę, kas be ko, ji primena, kad 1255 m. karalius Mindaugas pasirašė dokumentą, kuriuo kai kurios Sėlių krašto vietovės buvo perduotos valdyti Livonijos ordinui. Taigi Vokietijos archyvuose saugomose „Livonijos aktų knygose“ galima užtikti tokius Malaišių pavadinimus: Malesine, Mallaisen, Malleyzine.

Namų, kuriuose Barbora Baltuškaitė-Tumienė ir Anupras Tumas 1869 m. rugsėjo 20 d. susilaukė dešimtojo vaiko Juozuko (tiesa, iš jų išgyveno tik penki), nėra. Visus pastatus prieš karą nusigriovė ir išsivežė Kepalų šeima į Kamajų valsčių, Kalvių kaimą. Atrodo, Tumų troba dar ir dabar yra Kalviuose netoli plento Anykščiai-Rokiškis. Jos vietoje, kur išlakiom liepom ir ąžuolais prasideda Malaišių „ūlyčia“, stovi gražiai aptvertas Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas. Čia pat ir Juodžiaus kelmas – jis buvo atgabentas iš laukų ir įkurdintas šalia buvusios sodybos. Daug pamokslų yra ant jo pasakęs būsimas kunigėlis savo bendraamžiams piemenukams. Anuomet, ko gero, ne tik Tumų namuose vaikai ritosi kaip žirniai iš ankšties – taigi klausytojų netrūko. Netrūko gyventojų keturiolikoje Malaišių sodybų dar ir XX a. pradžioje, sakoma, kad per 1923 m. surašymą jų suskaičiuota šimtas penkios. Dabar liko keletas XIX a. sugriūti bebaigiančių trobų ir tik du garbaus amžiaus senoliai: brolis ir sesuo Antanas Grižas ir Elena Grižaitė. Yra vilties, kad jų pastogėje dar ilgai neišnyks gyvastis, nes ja labai rūpinasi Juozo Grižo, Vaižganto vienmečio, anūkė socialinių mokslų daktarė Rimanta Matlašaitienė, dažnai čia atvykstanti iš Kauno, rengianti malaišiečių suvažiavimus, kurianti gimtinės išsaugojimo projektus.

Kas liko iš Malaišių? Nykstančio, nuniokoto ir vis toliau gamtos bei piktos valios žmonių niokojamo etnografinio kaimo graudumas, mėlynų snapučių puokštė rankoje ir įsivaizdavimas, kaip tie du senoliai čia gyvena žiemą, kai aplinkui pro kraigų kiaurymes švilpauja vėjai, kai nuo Rokiškin vedančio vieškelio per platų slėnį sūkuriuoja pūgos, kai visą ūlyčią sniegas užkloja, išlygina, kai į Malaišius vedanti 1989 m. rudenį (minint 120-ąsias Vaižganto metines) pasodinta liepų alėja virsta baltais šerkšnotais kamuoliniais debesimis… Koks šiandien yra ano laikotarpio žmogaus gyvenimas? Ką jis mąsto tokią baltą dieną žvalgydamasis į Juodonių piliakalnį, Popšutę, Valiulio kalnelį?

Palikimo ir atminties puoselėjimas

„Turime vienintelį rašytoją, dėl kurio palikimo mums negėda. Padaryta viskas, kas įmanoma: išsaugotos jo gimtosios vietos, jo dvasia, sodinami medžiai…“ – tą dieną viešai pasakys V. Daujotytė. Iš tikrųjų J. Tumo-Vaižganto palikimu rūpinasi visi veiklūs Svėdasų krašto žmonės. Rūpinasi, kaip reta, gerai. Dar kartą tuo įsitikinome susirinkę į buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos kiemelį. Jau dvidešimt metų joje sėkmingai veikia Svėdasų krašto muziejus, kuriame pati didžiausia ekspozicija skirta Vaižgantui. Juk pats Juozukas, eidamas dešimtuosius, pradėjo ją lankyti, dvejus metus rusų kalba mokėsi ir sėkmingai baigęs gavo padėkos raštą. Taigi 1930 m. mokykla buvo pavadinta jo vardu, Kanauninkas savąją mokyklą rūpestingai globojo, siuntė jai mokyklinių reikmenų, knygų, šelpė vargingus mokinius. O kita Vaižganto vardu pavadinta Svėdasų vidurinė mokykla šiemet tapo gimnazija. Muziejui vadovauja ir visus darbus jame dirba nenuvargstantis entuziastas Vytautas Bagdonas, paramos paprastai sulaukiantis iš Svėdasų seniūno Valentino Neniškio.

Jie abu labai laimingi, galintys pasigirti nauju nerūdijančio plieno muziejaus stogu (lėšų jam perdengti skyrė Anykščių savivaldybė) – taigi dabar jau nelašės lietus ant prieškario suolų, namų apyvokos daiktų, ant Vaižganto, rašytojo Stepo Zobarsko (1911-1984), vaikų rašytojos Bronės Buivydaitės (1895-1984), rašytojos Alės Rūtos, dailininko Kajetono Sklėriaus (1876-1932), pasaulinio garso menininko Jono Rimšos (1903-1978) ekspozicijų. Nelašės ir ant gegužinėms bei birželinėms maldoms besirenkančių tikinčiųjų galvų.

Muziejaus kieme pasigedau kryžiaus. Pasirodo, jis supuvo, sutrešėjo, o dar ir jame apsigyvenęs genys taip gražiai jį išvarpė, kad reikėjo saugumo sumetimais nugriauti: kunigas pašventino supjaustytus gabalus ir 1989 m. pastatytas kryžius šiemet buvo sudegintas – tarsi kokia senolių auka liepsnomis iškeliavo į dangų.

Kol svečiai dairėsi po muziejų, V. Bagdonas visiems dalijo pirmąjį „Pragiedrulių žemės“ numerį – kuklų keturių puslapių laikraštuką, neperiodinį Vaižganto klubo „Pragiedrulys“ leidinį. Pasirodo, veiklieji svėdasiškiai pernai susibūrė į Vaižganto klubą, nevyriausybinę organizaciją, kuri yra paramos ir labdaros teikėjas bei gavėjas. Klubo tikslų ir uždavinių labai daug, visi jie kilnūs, visi Vaižganto siekius atspindintys. Nariu gali tapti kiekvienas pilietis, puoselėjantis ir saugantis Vaižganto atminimą, savo darbais ir poelgiais panašus į Kanauninką.

Duotoji

Gal ne tiek tokio panašumo, kiek geros nuotaikos vedini visi susirinkome į tradicinę, jau penkioliktą „Vaižganto skaitymų “ ir Vaižganto premijos (jau penktos) įteikimo šventę. Pirmieji „Vaižganto skaitymai“, organizuoti Svėdasų krašte, buvo skirti Lietuvai pagražinti draugijos 70-mečiui. J. Tumas ir buvo šios draugijos įkūrėjas, didis gamtos bičiulis. Neatsitiktinai įsteigta ir premija – 2002 m., minint Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį. Juk 1932-1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko pareigas ėjo rašytojas ir žurnalistas J. Tumas-Vaižgantas.

Šventei vadovavo ir mikrofoną kitiems dalijo ilgametis Vaižganto palikimo puoselėtojas, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys dr. doc. Juozas Lapienis, pirmąjį žodį pavedęs tarti rūpestingajam Svėdasų seniūnui Valentinui Neniškiui. Paskui leido garsiai, nuotaikingai švente pasidžiaugti nenuilstančiai etnologei G. Kadžytei.

O tada atėjo laikas skelbti šių metų Vaižganto premijos laureatę. Ja tapo rašytoja, literatūrologė profesorė V. Daujotytė, parašiusi knygą apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską „Žmogus ir jo kalnas“. Premiją įteikė Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė. Išklausiusi visų sveikinimų, ąžuolų vainiku papuošta, dovanų gavusi ne tik tą simbolišką piniginę premiją, bet ir Rašytojų sąjungos parkerį, ir duonos, ir knygų, ir gėlių, ji kaip visada savo ramiu, išminties kupinu balsu pasakė tai, kas buvo svarbiausia Vaižgantui ir K. Vasiliauskui ir kas, be abejonės, svarbiausia jai pačiai. „Jeigu šiandien kas paklaustų (bet niekas to nėra paklausęs), ar turėjome kultūros žmonių, kurie žinojo, kaip lietuviai turėtų gyventi, kai jiems sunku, tai atsakyčiau – toks buvo Vaižgantas. Iš to jo žinojimo sklido energija į visas įmanomas kultūros sritis. Vaižgantas sukūrė veikliojo lietuvio tipą – dirbančio, kuriančio, pertvarkančio gyvenimą. Jis sukūrė pačius išmintingiausius ir gražiausius moterų paveikslus. Dvasios pagava, dvasios nušvitimas – tai yra tai, kas išlaiko žmogų gyvą šiame pasaulyje“. Maždaug taip kalbėjo V. Daujotytė. Klausydamasi prisiminiau jos žodžius, įrašytus antrame knygos viršelyje: „Jo buvimas nežinomu būdu tebejaučiamas. Laimingi buvę jo akivaizdoje. Laiminga tauta, jį turėjusi. Ir tebeturinti. Tebeturinti kas primintų: „Manau, laiminga tauta turi dirbti“. Tai apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, bet argi šie žodžiai netinka Vaižgantui? Ar ne tas pats Dvasios nušvitimas jungia šiuos žmones? Juk ir K. Vasiliauskas matė prasmę dirbti Lietuvai pagražinti draugijoje, juk tai jo du mokykliniai sąsiuviniai su ranka perrašytomis „Pragiedrulių“ ištraukomis, kurios jį lydėjo tremties keliais, saugomi Svėdasų krašto muziejuje, juk tai jis, anot Justino Marcinkevičiaus, buvo vaikščiojanti meilė, „dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio, neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsibusti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui“.

Išmintis, tas Angelo sparno palytėjimas ne kiekvienam skirtas. Tai duotybė. Ja buvo apdovanotas Vaižgantas, ja spinduliavo kunigas K. Vasiliauskas, jos negali nuslėpti ir V. Daujotytė. Šios išminties neįmanoma įgyti, išmokti, jos nesuteikia jokios studijos, jokie moksliniai laipsniai ar kiti garbingi titulai. Nei svetimų kalbų mokėjimas, nei kalnai perskaitytų knygų, nei atmintinai išmoktos didžiųjų mąstytojų citatos neįstengia užtverti kelio per „intelektualaus“ karkaso plyšius vis tiek išlendančiai tuštumai. Todėl nė kiek nenustebino, kad Profesorės žodžiai neprasidėjo tokiais atvejais būdingu tuštybei žodeliu „aš“, „aš parašiau“, „aš sukūriau“. Ji tepasakė: „Ne mano šita knyga, neprisiimu jos autorystės. Tai monsinjoro Kazimiero Vasiliausko knyga. Rašiau lyg būtų man pasakyta pažinti šį jo kelią. Monsinjoras yra antrasis Vaižgantas. Tas pats žmogaus tipas, ta pati prigimtis, ta pati aukštoji dvasinė, lietuviams labai artima kunigystė. Mes visi, net ir nelabai taisyklingi katalikai, klaupiamės prieš dvasios šviesą ir atsakomybę tėvynei. (…) Gyvenkime, dirbkime, tikėkime ir pamatykime žmones tuos, kurie to verti ir mus myli ir čia, ir tenai“.

Tenai Vaižgantas su savo sudėvėta sutana, taip pat ir K. Vasiliauskas su ne ką geresne sermėgėle, regis, labai džiaugėsi tą spalio sekmadienį žvelgdami į Viktoriją, kuri atsidėjusi klausėsi smulkutės, mažutės iš Kauno atvykusios dailininkės Taidos Balčiūnienės (argi neatsimenate vaikystės knygų, kuriose gyveno jos nutapyti linksmi, didžiagalviai personažai, su ant pakaušio išdaigėliškai styrančiais plaukiukais?) prisiminimų: „Man teko gyventi su rašytoju tame pačiame name, mūsų durys buvo priešais Vaižganto duris. Atsimenu, kaip jis basas eidavo su Garalevičiumi (savamokslis vargonų meistras), Šilingu ar Kaziu Tallat-Kelpša krantine (tuometine cymbruvka) į Santaką maudytis. Atsimenu ir jo kanarėles. Man buvo gal šešeri, gal septyneri, nueidavom su mama ir matydavom, kaip kanauninkas prieš sėsdamas vakarienės paleidžia jas iš narvelio. Jam patarnaudavo Emilija. Vaižgantas semia sriubą šaukštu, o ant rankos tupinti kanarėlė geria iš jo.

Buvo toks vargšas žmogelis iš Aleksoto. Atvažiuodavo prie mūsų, ten kur sustatyti šiukšlių konteineriai, ir rausdavosi: tai duonos, tai pyrago rasdavo, gal vaikams rinko, gal vištoms. Bet kartą jis užėjo pas Vaižgantą – Mišias norėjo užsakyti. Surašė kanauninkas visą giminę, o žmogelis ir sako: ,,Pinigų neturiu sumokėti, bet kiaulaitė atsivedė paršiukų. Štai vienas nuplikytas, apdorotas, švarutis – aš jį jums vietoj pinigų duosiu“. Vaižgantas nenori paršiuko priimti, žino, kaip vargingai tas šiukšlynų žmogelis gyvena, liepia vežtis namo ir su savo šeimyna suvalgyti. Bet žmogus spyriojasi, nenori likti skolingas. Tada Vaižgantas sako: Jeigu aš paimsiu iš tavęs paršelį, tai mano malda bus kiauliška...“

„Ir dar noriu Svėdasų krašto muziejui įteikti dovaną, – Taida Balčiūnienė išvyniojo baltą gipsinį „veidą“. – Ant mūsų namo buvo prikalta graži Vlado Žuklio (mano bendramokslio) granitinė lenta su Vaižganto atvaizdu. Žiūriu vieną dieną, – nėra, matyt, metalo vagys ją nuplėšė. Nuėjau pas Vladą ir papasakojau, kaip ir kas. Metalo neturiu, bet forma yra likusi, todėl galiu atlieti naują Vaižgantą iš gipso“.

Vladas atliejo, o Taida atgabeno ir muziejui padovanojo. Regis, mažoji mergaitė, stebėdama iš Vaižaganto šaukšto geriančias kanarėles, bus pamačius ir daug kitų neregimų, neapčiuopiamų dalykų. Juk, anot Kanauninko, „kas gražu atsilieps, kas gyva nemirs, nors vandenim kalnais jį apklotum…“

Tuo galėčiau ir baigti savo pasakojimą, bet gali įsižeisti visi, kurių dar nepaminėjau. Juk šventėje dalyvavo ir ankstesnieji premijos laureatai: poetas Gintautas Iešmantas, anykštėnas rašytojas ir žurnalistas Rimantas Vanagas, rašytoja ir žurnalistė Gintarė Adomaitytė. Trūko tik rašytojo ir žurnalisto Laimono Tapino, kuriam pablogėjusi sveikata neleido atvykti. Vaižgantą ir kitus autorius skaitė nuolatiniai šios šventės aktyvūs talkininkai aktoriai Tomas Vaisieta ir Ferdinandas Jakšys, vietinės jaunos simpatiškos skaitovės Sandra Ražanskaitė, Aušrinė Raščiūtė ir Judita Švelnytė, savo eilėraštį publikai padovanojo svėdasiškis Donatas Šilinis. Visų kalbas paįvairino Svėdasų kapela ir folkloro ansamblis. O kad šventė nebūtų vien dūšiai, duona ir riestainiais visus apdovanojo „Skaitymų“ prietelius, Laibgalių bendrovės pirmininkas Vytautas Šlikas.

Naujasis, jaunas Svėdasų klebonas Vidas Juškėnas palinkėjo: „Kad Vaižganto žingsniai ir žodžiai lydėtų mus, kad būtumėm tikrieji Dievo vaikai, nešantys gerumą, meilę ir šilumą“. Dabar jau tikrai Amen, nes negi girsies, kad po visų kalbų dar buvo gausios vaišės su kaimiškais lašinukais, dešra, alučiu ir arielkėle, kad meilė ir šiluma bent jau tą pavakarį skleiste skleidėsi įraudusiuose veiduose.