Ko galima tikėtis iš „Tyto albos”?

Lietuva — vis dar žemdirbių kraštas. Ir literatūra joje paklūsta gamtos dėsniams. Atėjo ruduo, žemdirbiai skaičiuoja, kas užaugo iš SAPARD lėšų, televizijos pristato naujuosius tinklelius, o „Tyto alba” kviečia  pasigrožėti į tuos nacionalinės literatūros atstovus, iš kurių kūrybos ji ketina gyventi artimiausiu metu. Taigi, ko galima tikėtis iš „Tyto albos”:

Visų pirma — vėlgi daug Juozo Erlicko. Nors, kaip teigia pats autorius, devynis dešimtadalius savo kūrybos jis suvalgo, neatrodo, kad jo ištikimi skaitytojai liks alkani. Juolab, kad — vėlgi citata — „storos knygos — geros knygos, o skaitytojai — atvirkščiai, geri, kada ploni.“

Jurgos Ivanauskaitės gerbėjai irgi neliks nuskriausti. Rašytoja, svajojanti apie kino režisūrą (jos filmuose, beje, jau sutiko vaidinti Juozas Erlickas), debiutuos kaip poetė — greitai pasirodys jos eilėraščių, rašytų Tibete ir Indijoje, rinktinė. Bet tai ne vienintelis naujas jos amplua — pačios autorės — profesionalios grafikės — iliustruota knygute „Kaip Marsis žemėje laimės ieškojo” J. Ivanauskaitė tikisi užkariauti ir mažiausiųjų auditoriją. Dar šiais metais „Tyto alba” išleis rašytojos Tibeto trilogiją („Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą”, „Prarasta Pažadėtoji žemė“) viename tome. Naujasis leidimas bus papildytas naujomis nuotraukomis.

Leidyklos planuose yra nemažai prisiminimų knygų. Irena Aleksaitė knygoje „Be grimo” pasakoja linksmas  istorijas apie „senajį” teatrą — tą, kuriame dar buvo tikrosios žvaigždės. Aistė Krasauskaitė kartu su motina Nijole rengia knygą apie dailininką Stasį Krasauską. „Tyto alba” derasi ir dėl naujos Galinos Dauguvietytės knygos. Ankstesniosios, „Perpetuum mobile”, jau parduota 19 tūkstančių egzempliorių.

Poezijos megėjus turėtų nudžiuginti Dovilės Zelčiūtės knyga „Atgal į ateitį“. Rinktinėje sudėti tiek nauji, tiek senesni poetės darbai.

Jaunimą leidyklos planuose reprezentuos Marius Ivaškevičius, iš pokario Lietuvos peršokęs į netolimą ateitį. Autorius tikisi, kad naujas, futuristinis jo kūrinys bus išleistas iki tol, kol jame aprašomas laikotarpis dar netapo praeitimi.  Dar viena naujiena — Nėriaus Pečiūros romanas „Vilniaus kiberpoema” — Vilniaus, nes veiksmas vyksta būtent sostinėje, kyber nurodo į veikėjų amžių — tai šiuolaikinis jaunimas, sugebantis parašyti sms‘ą ir išardyti kompiuterį, poema tuo tarpu autoriui asocijuojasi su šių žmonių dvasinėmis problemomis. Dar neišleistas romanas jau susilaikė kritikos iš autoriaus šeimos ir artimųjų — tėte, kurio paliepimu ši knyga ir buvo parašyta, akcentavo seksualinių motyvų gausybę. Atrodo, šiai nuomonei pritarė ir autoriaus žmona, reagavusi labai „moteriškai“ — „tu rašai apie savo kekšes!“. Ar šiandien to pakanka, kad knyga atsirastų perkamiausiųjų dešimtukuose, pamatysime netrukus.

Naujomis knygomis nudžiugins Undinė Radzevičiūtė, sėkmingai debiutavusi knyga „Strekaza“ (naujosios knygos sulauksime per Vilniaus knygų mugę) ir Ugnė Barauskaitė, prieš porą metų išleidusi kontroversiškajį romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“. Pastarosios naujasis darbas, kaip teigia pati autorė, pretenduos į tikrąją literatūrą. Suprask: nebus nei sekso, nei seksualinių mažumų, nei tikrų įvykių, nei e-mailų, nei šou biznio, nei popso, galų gale. Kas gi bus — ogi bus moters istorija, bus graži literatūrinė kalba, ir gili mintis.

Ir galiausiai — populiarioji medicininė literatūra — gydytojos ir publicistės Filomenos Taunytės netradicinio žanro knyga „Laimingas senelių gyvenimas“ — apie tai, kas dera, ir kas nedera, kai tau jau nebe šešiolika — „kad seneliai paskui visokias Kristinas nelakstytų“; ir psichoanalitiko Raimundo Milašiūno knyga „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“.