Knygų žiurkės etažerė (XX)

Vėlyvais vakarais, nepastebimai įsliuogusiais į naktį, smagu eiti girgždančiu sniegu ir dairytis į svetimus apšviestus langus. Tuo smagiau, kai juose neblyksi teleatšvaitai ar neatsispindi tas, kas pas mane, – kompiuterio ekranas. Tuomet įmanu įtarti, jog žmonės už tų langų skaito. Gal netgi „Tris muškietininkus“. Langai atveria ir kertę tenykštės buities, kelis rakandus, kelis ant vinių pakibusius artefaktus, kokią nors žydrą gitarą, tad galima spėlioti, ką tie žmonės skaito. Po to belsti ir klausti – ar iš tiesų. Miesto komendantas jau seniai turėjo įvesti prievolę dėti į langą skaitomos knygos pavadinimą. Būtų įdomu. Kartais languose blyksteltų ir trys šiandien aptarsimos knygos.

Mano draugas RoRa išleido eilių rinkinį: Rolandas Rastauskas „Metimas“ (Apostrofa). Perskaičiau. Patiko. Kitas perskaitys, jam nepatiks. Tai jam ir nereikia. Jis kitas. Kitoks. Šiai knygai kraujo grupė svarbi.

Pasaulyje, skylančiame į balvonus ir pižonus, mes su mano draugu RoRa, anot pirmųjų, esam pastarieji. Kitos kraujo grupės, kito kodo, kitos stichijos. Veikiausiai oro, kaip jau pradeda pastebėti kritika.

Šio luomo atstovo knyga nestokos epigrafų, dedikacijų, citatų bei išnašų. Poeto tekstai – kaip sąnašų išnašos. Taip įmanoma teigti naudojant vieną RoRa tekstodaros mechanizmų. Tekstų vieta knygoje, dažų bei paties puslapio spalva bei faktūra irgi bus prižiūrėtos. Mugėje RoRa net pasirašinėjo priderintos spalvos, variu blyksinčiu rašikliu. Visa tai šiai knygai irgi svarbu.

O jos autoriui svarbi yra distancija. Pačiame pirmame tekste jis atsiduria saloje, kur, regis, mielai ir gyventų, retsykiais, retsekundžiais teparplaukdamas. Sala vadinasi Gotlandas. Optimali vieta, dievų žemė, dangiškosios tėviškės erzacas. Ten galima saugiai būti tarsi šalia, bet atskirai. Pusė knygos parašyta ten.

Poetui (turėkime galvoje ne ti(e)k autorių, bet ir jo „lyrinį herojų“) nėra jauku ten, kur „rėksmingas paukščių choras“ perrėkia „prislopintą balsą“, su kuriuo jis labiau linkęs tapatintis. Tad ir neplėšo balso stygų, kalba ramiai, naudodamasis visomis jam reikalingomis poetinėmis ar retorinėmis figūromis, žinodamas sulauksiąs „rėksmingų paukščių“ opozicijos, kartais (ne, dažniau) pats ją provokuodamas. Priimdamas („ir tamstos akmeniui atsiras vietos mano sode“).

Tai kitas pasaulis. Labiau kitas nei puikiojoje bendravardėje knygoje. Daug kas čia pasiklys vos įėję ir spėriai spaus atgal. Poetui jų ir netrūks, jam apskritai trūksta ne žmogaus, o „tokio gero popieriaus“. Poetas negali rašyti ant bet ko.

„Tu nesustabdai akimirkos / tai ji sustabdo / tave“. Sic! Poetą sustabdo akimirka, ne amžinybė! Tai vienas būdingiausių šio pasaulio bruožų. Dievo čia neieškoma, netgi tveria čia ne Dievas, o du veidrodžiai vienas prieš kitą. Narcizo metafora kvadratu. Amžinasis aidas – das – as – s.

Svarbus ir kitas amžinasis – amžinasis „tarp“, apibūdinamas besisukančios monetos metafora („aš nuo nykščio paleidau monetą“). Žaismės momentas visur ir nesitapatinimas su niekuo. Tai sąmoninga ir tai laimi, vien prisiminus, jog Hamletas monetą paleisti pamiršo.

Bedaugiažodžiaujama, labiau pasitikima žodžių briaunomis. Kvintesencinį eilėraštį „Tarkovskis Gotlande“ sudaro trys žodžiai. Daug kas nutylima, nes daug kas žinoma. Net rožės čia ne gražios, o „tikslios“. Pakanka tam tikro hermetizmo, ne visi, bet kai kurie skaitytojai tikrai gaus pabučiuoti spyną.

Žinoma, jie puls teigti, jog ši knyga jiems „sako nedaug“. Ir bus teisūs, nes tai intonacijų knyga. Jei jų negirdi, patys tekstai ramiai sau gulės lape ir nepretenduos būti svarbiausi. Gal atviriausi bus keli eilėraščiai, parašyti prieš dvi ar net tris dešimtis metų ir turintys nepamainomo tų metų kvapo.

RoRa visada buvo akustiškas, sąskambiai jam daug ką reiškė, o pati orientacija į juos rodo jo pasaulį plintant ir vystantis kiek kitaip. Nėra „step by step“ principo, ir priežasties-pasekmės ryšiai ne tokie visagaliai. Šis pasaulis, kaip jūra, – gyvas bangomis. Kad neprasimanyčiau tokių naujadarų kaip „stiliaus“ ar „pasaulėžiūros“ bangos, apsiribokime garso bangomis. O čia jau laikas ir A. Gotesmanui.

Pastarasis sykiu su autoriumi įrašė prie knygos pridedamą CD. Jame, kaip ir atspėjote, ta pati programa, kurią abu jau spėjo Lietuvoje atlikti ant kiekvieno kampo. Ir gerai, nes programa unikali, niekas mūsuose taip ar panašiai eilių neskaito. Deja, įrašas abiem prasmėm studijinis, koncertuose matydavome (girdėdavome) dar keliom prasmėm daugiau. Tai pastaba, ne priekaištas, CD pelnytai išsaugo savo garbę bei orumą.

Taigi, manyčiau, ne visi „broliai ir seserys popieriuj“ žavėsis šia knyga. Niekas to ir nesitiki. Kaip niekas neabejoja ir tuo, jog atsiras keli „įtikėję vėju it Viešpačiu“, kuriems ji bus reikalinga, gal net būtina.

O dabar eime prie visai visai kitokios knygos:

Laura Sintija Černiauskaitė „Kvėpavimas į marmurą“ (Alma littera).

„Plentas blizga žolėje kaip į vakarus įsmeigtas peilis“, – pradeda knygą autorė, ir mes suvokiame, jog bus gražu bei skaudu. Ir būva.

Kaimo sodyboje gyvenanti pora, turinti epilepsija sergantį sūnų, nusprendžia iš globos namų paimti berniuką. Tokį, kuriame kažkas lūžę, virtę nepaklusnumu bei slepiama, o kartais nesugebama paslėpti agresija. Berniukas neįstengia prigyti šeimoje, kuri ir pati pradeda byrėti, vyras palieka žmoną. Nepaklusnusis berniukas grąžinamas į globos namus. Po kiek laiko jis pabėga, grįžta į sodybą ir, nepaaiškinamo įsiūčio pagautas, papjauna ligotąjį sūnų. Po to – dar šimtas puslapių ašarų, maksimų bei refleksijų, visokeriopo pasimetimo, po kurio žaizdos vis dėlto ima gyti, o vyras nusprendžia grįžti.

Įsivaizduoju ką galvojate, jei neskaitėte knygos, o tik šią mano santrauką. Taigi. Vadinamasis „siužetas“ iš tiesų verčia sutrikti. Nekyla abejonių, jog autorė rašė labai nuoširdžiai ir šią istoriją išgyveno lyg atsitikusią jai pačiai. Tačiau, sakyčiau, aiškiai perlenkta. Tokie „gryni“ išgyvenimai mažų mažiausiai atrodo paviršutiniai, o daugių daugiausiai ima dvelkti kiču ir netgi emociniu šantažu skaitytojo atžvilgiu. Pagrindinė herojė Izabelė kažkuo primena paskutinio J. Ivanauskaitės romano Moniką: gyvas žmogus čia irgi pakeičiamas konceptu, įkūnijančiu atsidavimą bei pasiaukojimą su nemaža dalimi egzaltacijos.

Gyviausias ir įdomiausias (simpatiškiausiu niekaip nepavadinsi) yra romano antiherojus Ilja, o, pavyzdžiui, lyg iš rašto kalbantis bei protaujantis aštuonmetis ligotasis Gailius įtikina ne mažiau nei Haris Poteris, tik kad neskraido. Yra ir daugiau keistų personažų, pvz., lyg iš dangaus nukrintantis ir vėl pranykstantis Izabelės gerbėjas Karolis.

Tad kas šią knygą skiria nuo moteriško žurnalo ar E. Mildažytės laidų? Yra kas. Stilius. Kaip visa tai parašyta. Ir autorę tikrai galima, net būtina pagirti, nes labai daug kur susiduriame su meistrišku sakiniu, kartais pasiekiančiu tokį lygį, jog, jei būčiau skaitęs su kepure, tikrai ją nusiimčiau. Lūžinis trečiasis skyrius parašytas veik kaip poemėlė proza. Autorei knygoje daug kas pavyksta: metaforos, palyginimai, ryškūs ir taiklūs įvaizdžiai, pats sakinio ritmas bei kvėpavimas ir pan. Viskas netgi per gražu, o visi per gražūs dalykai tampa labiau baladiniai nei gyvenimiški. Šiaip ar taip, knyga apibendrinimo gelmių nepasiekia, o į „rupios tikrovės gabalą“ irgi nėra panaši.

Belieka pasidžiaugti, jog ši žavi autorė jau, regis, subrandino neeilinį savo stilių ir jo duobių pastebimai sumažėjo. Neskaitant siužetinių bei, rizikuočiau pasakyti, specifiškai moteriškų. Gerosios knygos pusės daro ją neabejotinai vertą skaitytojų dėmesio.

Be abejo, skaitytojas jau pastebėjo kitą knygą, o jei ne, štai ji:

Tomas Sakalauskas „Liudas Truikys“ (Vaga).

T. Sakalauskas atlieka svarbų darbą, rašydamas apie mūsų didžiuosius, o tokį autorių ne vienas įtars noru pasišildyti rankas anų šlovės žarijomis. Nesakau, kad tokio noro būta, tačiau populiarus teginys: „kuo geresnė T. Sakalausko knyga, tuo mažiau joje T. Sakalausko“, – neatsirado iš niekur.

Ir pastarąją autorius, itin išgąsdindamas skaitytoją (pvz., mane), pradeda ištrauka iš savo dienoraščio, su kuria knygos objektas susijęs tik labai nominaliai. Nustembu, o dar labiau nustembu veik niekur toliau panašių pasažų neradęs. Nors ir keista, T. Sakalausko knyga apie L. Truikį iš tikrųjų apie jį ir parašyta.

Dar vienas T. Sakalausko (ir daugumos biografų) trūkumas, jog jis asmeniškai nepažinojo savo herojų arba pažinojo tik fragmentiškai, tad tenka pasikliauti įvairiais „liudijimais“. Pokalbiais bei apklausomis. O čia jau ko paklausi, tą ir gausi. Nėra etalono, su kuriuo visus galėtum lyginti ir į kurį orientuotumeis.

Surinkta medžiaga tikrai išsami, nors kartais daro kiek vienpusišką ar mažakraujį įspūdį. Kodėl, tarkim, tiek mažai prisiminimų, panašių į J. Keliuočio, kuriuose L. Truikys bei M. Rakauskaitė atsiskleidžia visu sodrumu, kaip gyvi žmonės, dar nevirtę enciklopedijų puslapiais? Tokių nėra? Kodėl autorius su savo pašnekovais „nepagamino“?

Yra dar viena kita nelabai esminė pastaba, ją būčiau linkęs nutylėti, nes, kaip kiekvienas kaunietis, džiaugiuosi šios knygos pasirodymu ir tikiuosi ją nebūsiant paskutinę, skirtą L. Truikiui.

L. Truikio bute buvau atsidūręs jo mirties dieną. Velionis jau buvo išvežtas ir butas vos talpino žinia ir nežinia ką čia veikiančius įvairiausio plauko žmones. Sėdėjau L. Truikio kėdėje viena nulaužta detale (nuotr. p. 171) ir jaučiausi lyg gulėdamas karste. Žmonės visai šalia sprendė kažkieno (atrodė – ir mano) likimą. Vyko kažkas neabejotinai mistiško (žurnalistas pasakytų: užsivertė dar vienas dvasinės Kauno istorijos lapas). Lubos ir sienos buvo pajuodusios nuo daugybės žvakių. Pasakiau tenykščiams, jog šie suodžiai turėtų būti išsaugoti. Pažiūrėjo kaip į ligonį. Tačiau tuo pat metu nuo palangės staiga kažkas nukrito man į rankas. Nepamenu kas.