Kalbantys Žodžiai

Kvietimas į šių metų Druskininkų rudenį prasideda epigrafu – "Žodžiai, kuriais kalbu, yra tik oras". Virš jo puikuojasi paslaptinga Antano A.Jonyno ir Erikos Drungytės nuotrauka: Antanas A. prisimerkęs ir atsilošęs, o Erika D. prisimerkusi ir pasvirusi. Komunikacijos pobūdis primena poeto ir mūzos dialogą, nes Antanas A. tik klausosi, o Erika D. byloja, ir dar nežinia, ar garsiai, ar pašnibždomis, vos virpindama orą, tačiau būtinai, kaip ir pridera mūzai, įkvėpdama poetos širdį, pripildydama ją jausmų ir žodžių. Mūzos įkvėptas dainius, o toks ir yra Antanas A.Jonynas, pradeda rašyti eiles Larisai, meilužei ar žmonai, kurios ne tik virpina orą, bet ir skaitytojų bei literatūros interpretatorių širdis. Cirkuliuojantys žodžių srautai virsta literatūros klimatu, vėliau aptariamu literatūros istorijose ir enciklopedijose.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad mėginu įžvelgti hermeneutinį ryšį tarp šios simbolinės nuotraukos ir redakcijos liepsmo (imperatyvo) po nuotrauka: nepradėti diskusijų dėl simbolinio poezijos ir oro ryšio, nes tai esą labai nuobodu, o pasidomėti šiandieninės poezijos garsiaraščiu ir eufonine sistema. Gal kiek paveikta Erico Landowskio, kuris praeitą savaitę paskaitoje GC gvildeno fotografijų kuriamas komunikacijos strategijas, o gal ir šiaip pasijutau paskatinta pasidomėti Antano A. Jonyno poezijos eufonijos sistema: užmegzti romantišką, t.y. nenuobodų, santykį su šios poezijos garsiaraščiu. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, ieškodama įtikinamų pavyzdžių literatūrologinėje atmintyje, turėjau prisipažinti, kad nieko nuobodesnio už eufonijos struktūrų procedūras, tyrinėjamas atsietai nuo vaizdinių ir simbolinių poezijos struktūrų, nėra. Ir Antano A. Jonyno poezija, jei registruosime vien jos garsiaraštį, nepasidomėję šį garsiaraštį generuojančių simbolių ir archetipų sistema, būtų gal greičiau malonus oro ūžesys, kuris suprantantį lietuviškai trikdytų ne ką smarkiau nei nesuprantantį. Kita vertus, gal ir gerai, kad trikdytų, nes verstų ieškoti ko nors daugiau už šio ūžesio, ieškoti, kas gi daro jį tokį malonų, kitaip tariant, verstų gręžtis į pačią kalbos strategiją ir programą.

Kalbos ideologija, strategija ir programa nuo pat kūrybos pradžios itin domina poetą Kornelijų Platelį, Druskininkų rudens ir, kaip nesunku numanyti, šios diskusijos organizatorių. Viename ankstesniųjų savo eilėraščių, beje, pavadintų "Sapfo" ir skirtų, žinoma, antikos žodžio meistrei, Platelis suformuluoja tezę, kuri atsikartoja ir naujausioje knygoje: "Juk yra daiktų it koriai tylieji, / Sielos į kuriuos prineša sau maisto / Iš tiesos žiedų. / Ją dievai mylėjo / Lesbo plaštakę". Kas tie tylieji daiktai, galėtume numanyti perskaitę rinkinio "Atoslūgio juosta" (2000) eilėraščio "Dainos gimimas" pabaigą: "ir aš tarsi deivė pastoju žodžiais, / ir mano burnos vaisius (tesąs tik oras) / virpesiu kerta stingdantį liūdesį mano…" Tikiuosi, susiejusi daiktus su tiesa, dievais ir galiausiai su žodžiais, tiksliai iškoduosiu šio renginio temą: "Poezija ir metafizika: oras, suvirpintas garso". Oro stichija šiuo atveju lyg ir mažiausiai stichiška, nes pavaldi ne gamtos, ne fizikos, o metafizikos, religijos ritmui. Kalbos magija, ritualas ir ritmas tarpsta oro sraute, cirkuliuojančiame tarp dievų ir žmonių pasaulio. Ir poezijai šiame kone misteriniame, ritualiniame procese tenka ypatingas vaidmuo – prinešti maisto iš tiesos žiedų ir apvaisinti burną dievų žodžiais.

Pasižvalgius po klasikinę ir naujausią lietuvių literatūrą tenka pripažinti, kad kalbos strategija ir programa domisi toli gražu ne kiekvienas poetas arba poetė. Ir tai nieko bloga nesako apie lietuvių poeziją, gal tik verčia vėl konstatuoti, kad vandens ir žemės vaizdinija ir etimologija mūsų mentalitetui yra aktualesnė, galbūt esmingiau susijusi su giliosiomis sąmonės struktūromis, ikisąvokine vaizduote. Ką jau čia padarysi, ši vaizduotė generuoja itin žemišką, kūnišką, sunkų lietuvių lyrikos pasaulėvaizdį. Tuo tarpu oro vaizdinija, šios vaizdinijos archetipai neišvengiamai turėtų skleistis ne tik aiškia minties architektūra, preciziškomis kalbos struktūromis, bet ir kalbos ritmui pavaldžiomis abstrakčiomis sąvokomis, metafiziniu eufonijos kūnu. Su pritariančia šypsena prisimenu literatūrologės Elenos Baliutytės nuogąstavimą, prieš porą metų išsprūdusį Druskininkuose, kad kai kuriuos lietuvių poetus norisi, bet baisu pavadinti vandens poetais, nes jie gali įsižeisti: esą anokia čia tada poezija, gal tik laistymasis vandeniu? O juk dar labiau turėtų įsižeisti poetai, priskirti oro stichijos valiai: anokia čia poezija, gal tik oro pilių statymas? O juk oro pilių statymas yra veiksmas, reikalaujantis ypatingų sugebėjimų: lakios vaizduotės, stiprios logikos ir filosofinio apsisprendimo. Čia galima drąsiai paklausti: ar kiekvienas lietuvių poetas demonstruoja kokį nors filosofinį apsisprendimą? Ar per visą šimtą klestinčios lietuvių lyrikos metų lietuvių poetai dažnai kamuojasi, kurdami filosofinę teoriją, metafizinę versiją, siekiančią paaiškinti juos supantį pasaulį?

Aišku, poetams neprivaloma ką nors filosofiškai aiškinti, tam tebūnie filosofai, bet žvelgiant plačiau, į minties panoramą, atsiveriančią iš poezijos perspektyvos, reikia pasakyti, kad oro pilys yra silpnasis mūsų literatūros bruožas, galbūt besisiejantis su kažkokiu mūsų kultūroje glūdinčiu atkakliu pasipriešinimu abstrakčiam mąstymui, abstrakčioms teorijoms, o gal ir su įgimtu chtoniškojo pasaulio gyventojų drovumu, nesiryžimu išeiti į dienos šviesą ir prabilti perregimo aiškumo, filosofiškų žodžių kaskadomis, kaip antai dar amžiaus pradžioj yra prabilę Raineris Marija Rilke ar Oskaras Milašius. Ir čia norom nenorom tenka prisiminti mūsų literatūros archetipus maitinantį mitų substratą, kuriame oro dievams vietos yra skirta kuo mažiausiai. Mūsų poezijos kalbą stipriau veikia žemės ir požemio dievai, liudydami melancholišką nusiteikimą ir tamsaus, chtoniško temperamento ženklus. Mes – žemdirbystės etoso ir žemės magijos tauta, ir mūsų mąstymo šaknys arčiau rugio, žiemkenčio ir lino šaknų, arčiau jausmo, arčiau požemio, vandens ir vešinčios augmenijos pasaulio. Dienos šviesa, kaip ir dienos dievas senojoje lietuvių kultūroje, nors buvo atmosferos ir dangaus dievas, vis dėlto niekada neturėjo tos sutelktos ir valingos mąstymo ramybės, tokios būdingos graikų dievams, Apolonui, tuo labiau Dzeusui. Savo emanacijas lietuvių folklore dienos dievas liejo lyrinėmis dainomis ir melodijomis, tai yra "valdydamas" dainas, būdamas liaudies poezijos dievas. Dar ir šiandien galbūt dėl to lietuviai yra labiau lyrikai iš prigimties, iš emocinio, galų gale iš egzistencinio apsisprendimo, o ne iš teorinės ar filosofinės pasaulio refleksijos.

Oro pilys, nesvarbu, iš ko jos būtų sukurtos – iš sapnų, vaizduotės, atsiminimų šleifo, – lietuvių poezijos, meno bei kultūros (taip pat ir literatūros teorijos) pasaulyje yra itin retas fenomenas. Poezijos ir kalbos problema, virstanti save tveriančios, tvarios ir save reginčios, save apmąstančios kalbos statiniais, būdinga Alfonso Nykos-Niliūno, Kornelijaus Platelio, Gražinos Cieškaitės poezijai. Tai poezija, pasižyminti ypatinga kalbos ir minties valia, metafizine problematika, nors kalbėti apie perregimą filosofinės kalbos aiškumą ne visuomet pavyktų. Kad ir kaip vertinčiau Vytauto P. Bložės, Tomo Venclovos, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Leonardo Gutausko, Marcelijaus Martinaičio poeziją, kurioje kalbos fenomeno apmąstymas yra įgavęs savitą kokybę ir kompetenciją, jų neminiu vien todėl, kad šios poezijos pasaulis yra stipriau susilietęs ("susitepęs") su kitomis, ne oro, stichijomis, dažniausiai vandens ir žemės, ir įgijęs papildomų atramų figūratyvinėje kalbos sistemoje. Tuo tarpu Nyka-Niliūnas, Platelis ir Cieškaitė išsilaiko savo kalbos statinyje be pašalinės pagalbos, vien metafizinės minties valia, ir tarsi deivės pastoja žodžiais. Ir kad Platelis, pavyzdžiui, yra parašęs poemą "Ugnies miestas", visai neliudija jo, kaip ugnies stichijos apologeto, naudai, nes pačioje poemoje, tyrinėjančioje iš principo filosofinio pažinimo, dieviškosios tiesos ir žmogiškosios laisvės klausimus, ugnies vaizdinija teliudija inkvizijos epochos, praeinančio laiko ir pelenais virstančios istorijos ženklus. Platelis – bene nuosekliausias metafizinio požiūrio architektas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, galbūt ir dėl ypatingų sąsajų su mitiniu, filosofiniu graikų pasaulėvaizdžiu. Šalia Platelio ir Cieškaitės naujausios poezijos horizonte dar ryškėtų Eugenijaus Ališankos kūryba.

Lyg atskira sistema šiuolaikinėje oro pilių architektūroje būtų Donaldo Kajoko ir Nijolės Miliauskaitės poezija. Tai poezija, projektuojanti subtilų kalbos rūmą, palaikomą atminties pastangomis, atspindžių galia: atminties obsesija Miliauskaitės, atspindžių meditacija Kajoko kūryboje. Ne minties valios, ne metafizinės žodžio jėgos, bet tarpinių būsenų, susiliečiančių skirtingų stichijų poezija, reflektuojanti į paviršius atsimušančią šviesą, vizualų vandens lašų ir žemės dulkių srautą šviesos rate, blyškius ir blunkančius atvaizdus, bet nekūniška, neapčiuopiamų psichologinių būsenų, kūno šešėlių poezija. Tokių atvaizdų ir šešėlių fone šalia Kajoko ir Miliauskaitės poezijos reiktų įterpti ir Antano Kalanavičiaus, Juditos Vaičiūnaitės, Liūnės Sutemos, Eglės Juodvalkės kūrybą, kuri taip pat yra kalbos fenomeną apmąstanti savita metafizinė sistema, tačiau kitokia. Subtilių būsenų poezija skiriasi nuo metafiziškai angažuotos, filosofinio požiūrio nulemtos poezijos, nes galbūt gyviau, natūraliau įsilieja į misterinę kalbos patirtį, liudydama magines kalbos galias: tariama pusbalsiu, gražiausia, kai skaitoma tyliai arba beveik pašnibždomis, ir ypatinga galia atsiverianti netikėtais kalbos rakursais – pokštais ir mįslėmis:

Nieks man jau negali pasakyti: "Nieks
Tau jau negali pasakyti: "Nieks man jau
Negali pasakyti: "Nieks tau jau negali
Pasakyti
– kaip sninga kaip pusto
– daugiau nebebus to
nieks man jau negali pasakyti

Donaldo Kajoko eilėraštis
"nostalgija (veidrodžiai)"
iš rinkinio "Mirti reikia rudenį"

Baigdama pranešimą, tikriausiai turėčiau atsigręžti į pradžią, gal ne į pačią fotografiją, o į tai, ką ji sako: į poetos ir mūzos dialogą. Sapfo epigrafas redakcijos prieraše sako: tai oras yra, tie žodžiai, kuriais kalbu. Juos išplėtus redakcijos nurodytu aspektu, ko gero, reiktų pridurti: tai metafizinis ritmas yra, tie žodžiai, kuriais kalbame. Ir Antanas A. Jonynas, taip pat ir Erika Drungytė savo kūryba tai taip pat kuo gražiausiai liudija.