Kalba Prezidentūroje atsiimant Nacionalinę premiją

Mėgstu kartoti, kad poetui, jei jam pavyksta ką nors doro sukurti, pirmiausia dosniai atlygina dievai, leisdami jam dar ir dar kartą emociškai bei intelektualiai išgyventi daugiabriaunius jo kūrinio ir tikrovės atitikmenis ir taip su kaupu jam grąžindami visą suvartotą kūrybinę energiją. Šiame labai asmeniškame jo veiksme lyg ir nedalyvauja amžininkų visuomenė, o lyg ir dalyvauja amžina visuomenė, tūkstantmečiais kūrusi ir išgyvenusi pasaulio kultūros ženklus ar bent jo vartojamą kalbą. Tokie asmeniški išgyvenimai, bent jau dažniausiai, nesutampa su skaitytojo išgyvenimais. Tekstas būna ne tiesiogiai suprantamas, o interpretuojamas. Tačiau kad ir ką poetas sakytų, jo amžininkų visuomenės pripažinimas jam visada esti labai svarbus.

Nacionalinė premija – pats aukščiausias įvertinimas rašytojui, liudijantis patį tikriausią, autentiškiausią jo kūrybos pripažinimą.Tarptautinės premijos – tai truputį kas kita, ir jomis apdovanojamas autorius – šiek tiek kitas, patyręs kalbines transformacijas, visada per jas daugiau netekęs negu įgijęs, stovintis prieš vertintojus ne visu savo tekstu, o tik tam tikrais jo aspektais.

Nacionalinė premija – tai ir valstybės apdovanojimas, skiriamas iš jos iždo. Valstybė – tai pirmiausia, žinoma, žmonės, ir visiškai pakanka, jei poetas sugeba įžiebti kai kurių savo skaitytojų širdis bei protus. Tačiau poeto diskusija su valstybe labai sena. Platonas, netekęs vilties, kad poetai gali padėti visuomenei racionaliai susitarti dėl bendro gyvenimo, o ne vien tiktai kelti sumaištį, siūlė iš viso juos išprašyti iš savo tobulos valstybės. Bet juk piliečių galvose ir be poetų pakanka iracionalumo bei sumaišties. Kuklią, pirmiausia turint omenyje knygų tiražus, poeto misiją suprantu kaip grynai estetinę: suvaldyti medžiagą, suderinti racionalų ir iracionalų pradą savo kūrinio mikrokosme, sukurti pavidalą, galintį bent kiek šviesos, harmonijos kryptimi transformuoti skaitytojo įdedamą minties energiją. Ar ne panašių minties transformacijų reikia piliečiams, norintiems susitarti valstybėje?

Rašytojas, patinka jam tai ar nepatinka, labiau negu bet kuris kitas menininkas priklauso tautai, kurios kalbą vartoja. Kalba – tai ne tik bendravimo priemonė. Ji gyvas organizmas su savitu pasaulėvaizdžiu ir savita pasaulėjauta. Tad poetas, jei jis bent kiek sugeba įvaldyti kalbą, nori nenori ją priverstas gryninti, palaikyti jos gyvybę, tiesti tiltus tarp tūkstantmečius ją gludinusios bendruomenės patirties ir savo paties mąstysenos. Tai jau ne misija, o duotybė.

Dėkoju visiems, man kūrusiems kalbą. Dėkoju Valstybei, nevarančiai lauk poetų. Dėkoju Nacionalinių premijų komitetui, taip aukštai įvertinusiam mano kūrybą. Dėkoju savo artimiesiems, visada poeziją laikiusiems pagrindiniu mano užsiėmimu. Dėkoju savo draugams ir draugėms, tai menininkų bendruomenei, apie kurią pernai stovėdamas čia kalbėjo maestro Donatas Katkus, kuri visada palaikė mane, keldama savo moralinius reikalavimus ir teikdama jaukią priklausomybės užuovėją. Ypač tada, kai ji buvo ir valstybė, ir tauta, ir tiesiog skaitytojai.