Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kaip išmintingi vyrai rašo recenzijas

2007-01-29
Sveikas, „Nemune“.

Literatūrinės spaudos beveik nebeskaitau. Retkarčiais perverčiu „greituoju skaitymu“. Retkarčiais akis užkliūva už kokio nors prasmingo sakinio. Pavyzdžiui, taiklus Giedriaus Kuprevičiaus pastebėjimas: „Mūsų kūryboje nebeliko motyvų, kurie ką nors reikštų“ („Nemunas“, 2006, Nr. 39). Toks postmodernistinis šakniastiebis– nebeliko reikšmių, bet vis daugiau susireikšminusiųjų.

Matyt, dėl to, kad esu beviltiška trumparegė ir nebeskaitau literatūrinės spaudos, susidarė įspūdis, kad literatūrinė erdvė kažkaip priblėso. Užtat kokį apturėjau džiaugsmą, kai intuityviai nusipirkau „Nemuną“ (2006, Nr. 42) ir perskaičiau jame Karolio Baublio straipsnį, kurį autorius turbūt laiko Indrės Valantinaitės pirmosios poezijos knygos „Žuvim ir lelijom“ (2006) recenzija, o dar tiksliau, paties autoriaus žodžiais tariant, – „I. Valantinaitės poezijos apologija“. „Apologija“ reiškia: „kurio asmens, mokslo ar idėjos šališkas gynimas, garbinimas“ (DLKŽ). Džiaugsmingiausia, kad didžiai gerbiamas Karolis B. garbina ne į antrą planą nustumtą I. Valantinaitę, bet save. Net pasigardžiuodamas.

Kadangi mielasis Karolis B. save laiko didžiai išmintingu vyru, mokančiu ir kitus tėviškai pamokančiu, kaip reikia rašyti recenzijas, kad būtų aiškiau ir visiems suprantamiau, paanalizuosiu jo recenzijos rašymo metodiką.

1. Straipsnio (tebūnie recenzijos) pavadinimas: „Vampyrai lakavo man kojų nagus“. Ši eilutė paimta iš recenzuojamos autorės knygos. Pavadinimas turėtų atlikti parateksto (interteksto) vaidmenį, nurodydamas į pagrindinio teksto turinį. Pavadinimas– vienas reikšmingiausių raktų, atskleidžiančių (arba priešingai– kryptingai demaskuojančių) esminę teksto mintį. Tad ką Karolio B. atveju atskleidžia pavadinimas? Kadangi eilutė yra tiesioginė citata, ji ir nurodo tik į konkretų I. Valantinaitės eilėraštį. Tiesa, šią citatą autorius pamini ir straipsnyje interpretuodamas ją kaip vieną iš daugelio moteriškojo „aš“ vaidmenų– priartėjimą prie demoniškosios Lilith. Taigi demoniškumas nėra svarbiausias I. Valantinaitės poezijos bruožas (kaip šios knygos ankstesnė recenzentė pasakyčiau, kad labai marginalinis bruožas), nes apie jį tiesiogiai užsimenama vieninteliame eilėraštyje. Juolab kad kitais teiginiais recenzijos autorius kalba apie švelniąsias moteriškumo puses. Išvada: pavadinimas neatskleidžia I. Valantinaitės poezijos specifikos, taip pat neatskleidžia ir Karolio B. straipsnio turinio, nes jame rašoma visai apie ką kita. Nebent gerbiamas recenzentas (ne)sąmoningai vampyriškumą prisitaikė sau.

2. Įžanga: „Pernelyg paprasta pradėti nuo vos ne kliše tapusios frazės, teigiančios, jog sunkiausia rašyti apie pirmąją knygą: recenzentas turi pasistengti įvertinti naują žmogų, ateinantį į literatūrą“. Teiginiu „pernelyg paprasta pradėti“ prieštaraujama pačiam sau, nes recenzija juk taip ir pradedama. Segmentas vainikuojamas dar vienu prieštaringu sakiniu: „Bet, kaip jau minėjau, panaši įžanga būtų per banali“. Kyla klausimas: kodėl pradedama rašyti teiginiais, kurie paties autoriaus paneigiami? Kadangi tai panašu į silogistinius (neprasmingus, nereikalingus) samprotavimus, pasitelksiu klasikinę Aristotelio silogizmo struktūrą (silogistika ir silogizmas nėra tas pat):


a) rašyti klišėmis tapusiomis frazėmis yra neprasminga ir banalu;

b) Karolis B. pradeda rašyti klišėmis tapusiomis frazėmis;

c) Karolis B. rašo neprasmingai ir banaliai;


Po šių išvedžiojimų kitoje pastraipoje autorius bando naują (vis dar) įžangą: „Tuomet bandysiu kitaip. Kodėl apsisprendžiau rašyti recenziją apie Indrę Valantinaitę? Pirmiausia dėl anksčiau pasirodžiusių abejotinos kokybės kritinių straipsnių“. Atkreiptinas dėmesys, kad apsisprendžiama rašyti apie I. Valantinaitę, nors ji, kaip recenzijos objektas, figūruoja palyginti trumpoje Karolio B. straipsnio atkarpoje ir maždaug tik antrojoje jo dalyje (teksto apimtis– visas puslapis). Karolis B. suabejoja anksčiau pasirodžiusių kritikos straipsnių kokybe. Kuo šią abejonę motyvuoja? „Ramutės Dragenytės recenzijoje „Pirmas kartas“ („Literatūra ir menas“, 2006 liepos 7) akivaizdžiai regimos paviršutiniško skaitymo pasekmės – ji liko nesupratusi daugelio I. Valantinaitės poezijos aspektų. Pavyzdžiui, įdomių intertekstinių sprendimų“. Priminsiu, kad mielas Karolis B. pats R. Dragenytei užsakė parašyti recenziją apie I. Valantinaitės knygą ir neaišku dėl kokių priežasčių neatsiklausęs autorės sutrumpino recenzijos pavadinimą (pilnas „PK– pirmasis kartas“). Cituoju toliau: „Negana to, niekuo nepagrįstas nekorektiškas knygos redaktoriaus Kęstučio Navako užsipuolimas“. Karolis B. pamini anksčiau pasirodžiusių I. Valantinaitės knygos recenzijų autores, o K. Navaką įvardija kaip redaktorių, užmiršdamas paminėti, kad jis buvo ir pirmasis I. Valantinaitės recenzentas, savajam straipsnyje atskleidęs knygos sudarymo aplinkybes. Cituoju K. Navaką: „Kadaise poetė atsinešė struktūros bei aiškesnių kontūrų stokojantį pluoštą eilių, laimėjusį pirmosios knygos konkursą, ir iš veido matėsi, jog jį knyga ir laiko. Teko ne vieną vakarą sykiu gerti arbatą, kalbėtis apie muziką. (...) Po keleto tokių, tiesą sakant, visiškai priimtinų seansų, tekstai knygoje užėmė savo vietas, atsirado skyriai, citatos, epigrafai, netgi knygos pavadinimas“ („Nemunas“, 2006, Nr. 22). Savojoje recenzijoje R. D. paminėjo, kad K. Navakas I. Valantinaitei padarė meškos paslaugą, atskleisdamas, kaip buvo sudaryta knyga. Kodėl? O todėl, kad aiškių aiškiausiai pasakyta, jog citatos ir epigrafai prie eilėraščių atsirado daug vėliau, t. y. po arbatos gėrimo. Atsirado tam, kad suteiktų knygai struktūrą ir knygelė taptų simpatiška. Taigi kyla klausimas, ką dirbtinai prilipdyti intertekstai (epigrafai) turi bendro su eilėraščiais, jeigu jie parašyti post Factum– pasibaigus eilėraščio kūrybiniam procesui?

Dar po vieno mielo teiginio, pažeminančio recenzentę, įžanga jau turėtų būti baigta, tačiau Karolis B. savo preliudiją (jo paties įvardijimas) tęsia toliau ir doroja dar vieną recenzentę– Rimą Malickaitę. Pastaroji, kaip feminizmo teorijos šalininkė, knygą recenzavo iš šios teorijos pozicijų. Požiūris angažuotai tendencingas, tačiau iliustruojantis feminizmo teoriją. Norėčiau priminti mielam Karoliui B., kad vienintelė tiesa įmanoma tik tiksliuosiuose moksluose, kuriuose ji įrodoma dėsniais. Visi kiti mokslai įrodinėja savas teisybes (tiesa ir teisybė– skirtingos sąvokos), kurių gali būti ne viena. Literatūros moksle tokie įrodinėjimai vadinami interpretacija, tačiau Karolis B. pats tai turėtų gerai žinoti, nes jau ilgokai studijuoja literatūrą. Interpretacijų yra tiek, kiek galvų, ir nė viena jų nebus teisingesnė, nes tik per interpretaciją atskleidžiama kūrinio prasmė. Karolis B., netgi pats pasitelkęs lotynišką sentenciją (!), teigia, kad kiekvienas turi savo įprotį, vėlgi prieštaraudamas sau ir uždrausdamas šį įprotį turėti R. Malickaitei. Darydamas pernelyg plačius apibendrinimus (neva R. Malickaitė siūlo grįžti į XIX a.), Karolis B. savo drastiškais vyriškais prisipažinimais (sakau prisipažinimais, nes iš kur gali žinoti pats praktiškai nepatyręs?) stebina dar labiau: „masturbacija gali būti tokia pat maloni, kaip ir knygų skaitymas“. Visi turime savo malonių pomėgių, bet prisipažinti viešai apie tokius intymius dalykus kažkaip nepadoru, o ir kontekstas nelabai tinkamas. Vėlgi kuo čia dėta I. Valantinaitė, masturbaciją savo eilėraštyje gracingai supoetinusi?

Autorius dar gerokai ginčijasi su R. Malickaitės tezėmis, kol prieina prie išvados: „Mūsų visuomenėje feminizmas pernelyg iškreiptas, kad būtų įmanoma adekvačiai jį suvokti ir tuo labiau taikyti analizuojant tekstą“. Patarčiau gerbiamam recenzentui atskirti feminizmą nuo feministinės literatūros kritikos (R. Malickaitės poziciją pavadina „kovinguoju feminizmu“). Feministinė literatūros kritika Vakarų šalyse susiformavo septintajame dešimtmetyje ir amžiaus pabaigoje buvo viena populiariausių teksto perskaitymo teorijų, prisitaikanti žymius, pvz., dekonstrukcijos, metodus. Teorijos praktinis pritaikymas mūsų literatūroje yra labai opus dalykas. Studentai išmoksta ar bent jau susipažįsta su daugybe tokių teorijų, tačiau jas pritaikyti praktiškai, ypač recenzijoje, itin sunku. Todėl pagirtinas kiekvienas bandymas šitai padaryti, nes kam tuomet reikalingos literatūros kritikos teorijos? Kaip jos taikomos, jau priklauso nuo kiekvieno asmens kompetencijos. Kartais feministinis tekstų perskaitymas leidžia atskleisti tuos aspektus, kurie šiaip jau lieka nepastebėti. O sakyti taip apibendrintai, kad feminizmas (feminizmas ar feministinė literatūros kritika?) yra iškreiptas ir visiškai nedera jo taikyti poezijos analizei, pernelyg kategoriška ir tiesmuka, tai įžeidžia ne vieną mūsų literatūrologę, kurios šį metodą vienaip ar kitaip taikė literatūrai ir parašė gana išsamių darbų (pvz., prof. V. Daujotytė, S. Daugirdaitė ir kt.).

3. Po šios ilgokos įžangos, kuri užima pusę recenzijos, K. Baublys pagaliau reziumuoja: „Griebiu jautį už ragų– pereinu prie tekstų analizės“. Atkreipiu dėmesį, kad recenzijai reikia ne analizės, analizė nėra pagrindinis recenzijos aspektas. Recenzija– tai kritinis recenzuojamo objekto (šiuo atveju I. Valantinaitės knygos) įvertinimas. Šioje Karolio B. recenzijoje nėra nė vieno tokio kritiško vertinimo žodžio. Nėra nieko apie tai, kaip I. Valantinaitė rašo, kokia knygos meninė vertė (tam egzistuoja daugiau ar mažiau objektyvūs meninio vertinimo kriterijai, nustatantys teksto kūrimo raišką, jos sklaidą, menines priemones, teksto sluoksniškumą ir t. t.). Autorius, pasitelkdamas intertekstualumo teoretiką G. Genette, imasi analizuoti paratekstus, t. y. antrinius, marginalinius tekstus– ne I. Valantinaitės eilėraščius, o epigrafus... Pamini knygos pavadinimą „žuvim ir lelijom“, sakydamas, jog jis primena K. Navako stilių (dar vienas paties I. Valantinaitės neva gynėjo akmenukas į poetės daržą– juk sekimai ar kieno nors įtaka literatūroje, kuriai reikia originalumo, šiaip nėra labai geras reiškinys). Beje, dėl šio galantiško pavadinimo. Pavadinimas gal ir galantiškas, tačiau ar tikrai tinkamas pirmajai knygai? Juk žuvis ir lelija– labai gilūs ir daugiaprasmiai simboliai (Kristus ir Marija, vaisingumas, moteriškumas, seksualumas, mirusiųjų atgimimas, tekanti saulė, kūrybingumas, tyrumas, skaistumas; lelija yra ir tobulasis visų keturių– žemės, vandens, eterio, ugnies– stichijų augalas). I. Valantinaitės poezijoje kai kurios šių reikšmių atskleidžiamos, tačiau visas turinys knygos pavadinimo tikrai neišpildo. Žinoma, galima pasiteisinti simbolius pernelyg supaprastinusiu postmodernizmu, tačiau ir jame nėra viskas taip jau paviršutiniška.

K. Baublys ypatingą dėmesį skiria epigrafams, kurie, kaip jau buvo minėta, nieko bendro su eilėraščių parašymu neturi: „Kone labiausiai eilėraščių rinkinys pasiduoda intertekstinei analizei: jį sudaro trys dalys, kiekviena jų turi epigrafą, kreipiantį skaitytojo dėmesį į tam tikrą literatūrinį ar kultūrinį kontekstą; ką jau kalbėti apie atskirus eilėraščius, turinčius savotišką motto“. Taigi, ką jau čia kalbėti. Toliau analizuojami „pavykę“ ir „nepavykę“ epigrafai. Kaip jie gali būti pavykę ar ne? Juk ne I. Valantinaitė juos sukūrė, o L. Carrollis, P. Eluardas ir kt. Karolis B. abejoja šiais autoriais? Recenzentas taip užsimėgauja citatomis, kad visai nusivažiuoja į pievas: „Anglų literatūroje L. Carrollio „Alisa“ funkcionuoja kaip bene dažniausias intertekstas. Pavyzdžiui, Emos Tennant romane „Alisa Fel“ (...) akivaizdžios paralelės su L. Carrollio tekstu (...); ką bekalbėti apie, ko gero, žymiausio anglų postmodernisto Johno Fowleso tekstus, kuriems reikalinga itin didelė literatūrinė kompetencija“. Ką ir bekalbėti, Karolis B. imasi analizuoti E. Tennant romaną ir kažkaip ne itin jau kukliai girtis savo literatūrine kompetencija, pamiršdamas, kad rašo apie I. Valantinaitę...

Toliau autorius užsimena, kaip intertekstus skaitė ar jų neskaitė I. Valantinaitė per PDR, bet tai jau visai nebeįdomu, nes iš akiračio pamesta knyga. Straipsnio pradžioje apkaltinęs R. Dragenytę paviršutinišku skaitymu, šį gestą motyvuodamas, kad ši nesupratusi „įdomių intertekstinių sprendimų“, pats rašo: „Skaitytojas gali nekreipti dėmesio į epigrafą, tačiau tokiu atveju skaitymas (...) neišvengiamai bus kitoks. Nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog kitoks“. Šiuo teiginiu pats pripažįsta, kad epigrafų nesureikšminimas nėra jokia nuodėmė– perskaitymas nuo to nebus blogesnis. Labai tikėjausi rasti paties Karolio B. tų įdomiųjų įžvalgų apie intertekstų reikšmę I. Valantinaitės eilėraščiams, tačiau pastarojo straipsnyje nėra nė vieno sakinio apie tai, kaip epigrafai papildo (praplečia) tekstų semantinį lauką. Tik kažkoks neaiškus teiginys: „(...) intertekstines citatas lemia ne tekstas ir jo logika (struktūros dėsniai), bet kūrėjos kaprizai“. O kas tie kūrėjos kaprizai, nežinia.

Pacitavęs epigrafų autorius šiek tiek dėmesio skiria ir eilėraščiams, ypač tiems, kuriuose paminimas vyras: „Įžvelgčiau net subtiliai erotizuotą ryšį su Absoliutu: Dievas – tai „Visa žinantis vyras“. Vyrą pats Karolis B. net kursyvu išskyrė ir paapgailestavo, kad šis tekstas nėra įdėtas „prieš pirmos dalies epigrafą, taip būtų paryškinta jo, kaip visos knygos temų ir problemų reprezentanto funkcija“. Kurgi ne, toks vyriškumo sudievinimas autoriui labai imponuoja. Suprantama.

Autorius sau leidžia spręsti, kurie tekstai „neabejotinai stipriausi“. Savo neabejotiną nuomonę argumentuoja taip: „Šviesus, lengvai autoironiškas žvilgsnis į ateitį– tai, ko gero, mano mėgstamiausi I. Valantinaitės poezijos bruožai, akivaizdūs pacituotame eilėraštyje“. Taigi stipriausi eilėraščiai argumentuojami ne teksto poetika, meninių priemonių raiškos ypatybėmis, teksto struktūra ar subtiliomis turinio minties vingrybėmis, bet subjektyvia mėgstu-nemėgstu nuomone. Ar tai dera recenzentui? Į pavykusių, vadinasi, mėgstamų (tikriausiai tų, kuriuose yra autoriaus mėgstamas šviesus žvilgsnis į ateitį) sąrašą daugiau be jokių argumentų tiesiog išvardijama keletas eilėraščių. Trumpai apibūdinama, kokius vaidmenis atlieka moteriškasis „aš“. Beje, taip aršiai užsipuolęs R. Malickaitę, K. Baublys pats užsimena apie I. Valantinaitės poezijos skirtingas vyro ir moters prigimtis, dėl kurių kylantis nesusikalbėjimas į darnią moteriškumo mitologiją įnešąs kartėlio. Ir tuoj pat paprieštarauja, pats sau teigdamas, kad savo recenzija tikisi adekvačiai supratęs ar bent priartėjęs prie tekstuose užšifruoto „daugiabriaunio moters dvasios pasaulio“. Kažin ar moters pasaulis yra daugiabriaunis, juolab subtiliai erotizuoto liauno I. Valantinaitės lyrinio subjekto pasaulis, nes briauna yra: „1) kokio nors daikto siauras, aštrus kraštas; 2) dviejų plokštumų sandūros linija“ (DLKŽ). Mielas, Karoli B., užtikrinu, moters pasaulyje tokių briaunų ar plokštumų tikrai nėra.

4. Recenzijos epilogas, išvados. Jos įdomiausios– paneigęs ankstesnes knygos recenzijas ir pažeminęs jų autores, nuolat prieštaraudamas savo teiginiams, „paanalizavęs“ I. Valantinaitės eilėraščių epigrafus, bet neparašęs nė vienos įžvalgos apie jų sąsajas su eilėraščiais, truputį nuklydęs į šoną, pacitavęs kelias mėgstamas citatas, ypač tokias, kurios patenkintų vyriškąjį ego, paskutinėje pastraipoje tiesiai šviesiai save pavadina „išmintingu vyru“.

Taigi taip išmintingi vyrai rašo recenzijas.

Patikėsiu mielu Karoliu B., kad nesu verta kritikės vardo, kurį, beje, ne pati sau susiteikiau, ir netrukdysiu puikuotis savo išmintimi, todėl daugiau, Karoli B., nebeužsakinėk man rašyti recenzijų „Literatūrai ir menui“, kad savo abejotinos kokybės straipsniais negaišinčiau Tamstai laiko.

P. S. Labai gaila, kad formuojamas toks, švelniai tariant, keistas požiūris į literatūros kritiką ir nebesuvokiama recenzijos esmė. Kviesčiau literatūrinei polemikai (akcentuoju – garbingai polemikai, o ne darkymuisi, įžeidinėjimams ir savęs susireikšminimui) tuos, kuriems išties rūpi literatūra ir mūsų literatūros kritikos būklė.


Ramutė Dragenytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-11 19:49
dienmedis
jaučiu..kad gerbiamojo Karolio recenzija nėra jau tokia..kaip čia pasakius..švari..užuodžiu simpatijas..ar valiutinę duoklytę..t.y.kyšiuką..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-11 19:46
dienmedis
įdomiai čia..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-31 13:04
Vidmantas Nuolaida
Karas  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-30 20:47
Džigis krabas Nelė gyvybės gyslos turėtoja
vahahahahhahahhaha
aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
aš maniau tik krabas smėlio dėžę mėgsta
nu, vyrai, už kardų?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą