Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kaip aš ištvėriau jubiliejinį PoPa ’04

2004-06-14
Poezijos pavasario įspūdžiai; labai asmeniški


Manot, čia juokas? Aštuoniolika renginių per trylika dienų, neskaitant dar desantų į provinciją! Toks krūvis gali pertempti ir tvirto poeto stygas, o čiagi kalbama apie pusiau svetimšalį, niekad nė posmo nesudėjusį, tik prie poetų prisiplakusį oportunistą.

Tai kaip? Pradžioj sunkiai ir nelinksmai. Nei PoPa ’04 atidaryme, nei gana pakiliame poezijos ir muzikos vakare kitą dieną nedalyvavo Antanas Algimantas Naujokaitis, uolus kultūros stebėtojas, rašeiva, giminė ir draugas. O kai gegužės 19-ąją popiet "Vagoj" vyko almanacho pristatymas, jis jau buvo baigęs šios žemės kelionę, vargus ir džiaugsmus. "Vagos" kambarys buvo perpildytas knygų ir poetų, bet vis tiek atrodė, kad kažko trūksta. Pilkas renginys darėsi dar niūresnis. Nebebus apie almanacho sutiktuves geranoriškai parašyta Čikagos "Drauge", nebus iš viso nieko ten apie keturiasdešimtąjį Poezijos pavasarį. Pasiges ten žmonės jo tvirtų reportažų, ir nežinia, ar atsiras kas nors, kas Naujokaitį pakeistų. Liūdna etapo pabaiga, liūdna PoPa pradžia.

Dar šermenys, dar laidotuvės, dar likusiųjų netekties ašaros. Tačiau poezijos traukinys pūškuoja tolyn, ir negi liksi perone amžinai raudoti? Gyvenimas eina, tokios jau žaidimo taisyklės. Kad tas gyvenimas tikrai eina ir viltingai veržiasi pirmyn, buvo ryšku per moksleivių poezijos skaitymus. Užkrečia jaunas entuziazmas (jiems viskas dar tik prasideda, sėkmė ir laurai, pripažinimas ir ąžuolo vainikai dar už kalnų), ir pradedi šypsotis matydamas gležnų moksleiviukių rimtį ir susijaudinimą einant skaityti, nuoširdų džiaugsmą atsiimant užtarnautus prizus. Smagu išgirdus brandesnį posmą, gaivina nuoširdūs bandymai, atviri, be cinizmo, dažnai zirziančio jau senti pradedančių (dar tik vakar buvusių jaunų) poetų eilėse.

Norėtųsi čia pat iš vyresniųjų parinkti aukų vienai šiaip dailiai ir net neblogą eilėraštį paskaičiusiai poetukei; ji aiškiai gyvena skurde ir neturi lėšų operacijai – išpjauti kažkieno jai palūpėn įkaltą metalinį uknolį... būtų šaunu, jei gretimoj eilėj sėdintys būsimieji marcinkevičiai priprastų maudytis bent kas antrą savaitę... daug gal net gerų posmų nužudo netikęs mikrofonas ir vaikų nemokėjimas juo naudotis... Šalkauskas veda gerai, bet kam jis leido visiems vertintojams skaityt savo eilėraščius? Pretenzinga ir per daug mokytojiškai dvelkia, tarsi čia suplūdusiems vaikams tų pamokymų jau ir taip nebūtų per akis...

Jei visi 18 renginių būtų buvę prikimšti vien poezijos, niekas nebūtų ištvėręs. Laimei, PoPa programos architektai suplanavo kitaip. Poeziją atskiedė geroka doze muzikos ir paprasto kalbėjimo (rimto, žinoma). Įvairumas išgelbėjo.

Muzikos buvo visokios, daugiausiai geros, bet ir linksmos, populiarios. Muzikos lygis aiškiai prašoko greta girdimą poeziją, ypač kai šią skaitydavo patys poetai. Eilėraščiai ne sykį atrodė kaip skudurėliais prisidengę vargetos šalia frakuotų ponų. Žinoma, ne per Erlicko dainavimą su garsia palyda per atidaromąjį vakarą. (Erlicko klausytojams svarbu ne muzika, o meilė vargstančios Lietuvos minezingeriui; net jei prastasis mikrofonas būtų visai neveikęs, jo sirgaliai su lygiai tokiu pat pakilimu būtų apipylę dainininką katutėmis.) O vadinamajame poezijos ir muzikos vakare Taikomosios dailės muziejuje VGTU choras "Gabija" gabiai ir sėkmingai rungėsi ne tiek su eilėraščiais, kiek su paskaitomis. Šnekas E. Kelmicko vakare taip pat praskaidrino džiazo pianistas S. Šiaučiulis.

Diskusija (gegužės 21 d.) apie naujai išleistas poezijos knygas apsiėjo be muzikos, bet dieną prieš, PoPa laureatų pristatyme, puikiai dainavo (o gal muzikavo?) V. Povilionienė su P. Vyšniausku. Europos parke per svečių poetų vakarą vaišingų rengėjų vyną siurbčiojanti publika mielai išklausė styginio dueto (A. Krevinčino ir A. Pauliukėno) žavingai sugrotas melodijas. Baigiamajame vakare muzikinį įvadą atliko J. Daunytė (jauna, laurus jau pradedanti skinti arfininkė), o viso poetinio maratono pabaigą pakiliai skelbė obojininkas Juozas Rimas.

Buvo ir linksmesnės muzikos. Sako, kad Girtų poetų (dovanokit, tokį vardą aš nukaliau dar senais gerais laikais, ir ne be pagrindo; anie girtaujantys poetai jau senstelėjo ir nebeateina skaityti įkaušę, tai renginiui dabar gal ir visai tinka oficialusis pavadinimas: "Eilėraščiai per naktį") vakaronėje nuotaikingai grojo gitaristas V. Mikuckis. Ilgus moksleivių poezijos skaitymus smagiai atskiedė Vilniaus licėjaus ansambliukas. Populiarias dainuškas ypač gerai sudainavo Giedrė Apanavičiūtė, jai aš prognozuoju šviesią ateitį estradoje. Manyčiau, kad buvo muzikuojama ir Kaune per poetines apeigas, bet mano ten siųsta asmeniška ambasadorė nieko nepapasakojo. Tik kad ąžuolus gavo Maldonis, kad sušalę plaukė per marias, kad viskas labai ilgai tęsėsi. Žodžiu, pernai, man ten būnant, buvo geriau. O Šakiuose ir Vilkaviškio pakraštyje, galiu paliudyti, muzikos tikrai buvo – ir vietinės, ir iš sostinės importuotos.

Muzika poeziją kilnino, vietomis net nustelbdama, o kalbėjimas žadino poezijos ilgesį: užteks plepėt, užteks iš tuščio į kiaurą, duokit man eilėraščių, duokit man poezijos, nes uždusiu! Šnekos poezijai atsispyrė tik tada, kai jos buvo segreguotos, kai poezijos visai neįsileido. Toks renginys buvo konferencija LR Seimo salėje, skirta PoPa svečiams iš užsienio ir saujelei kviestų čiabuvių.

Metų metus šitas konferencijas organizuodavo Eugenijus Ališanka, tad siūlau ateityje tas šnekybas vadinti jo vardu: "Ališankos memorialinė konferencija" vienokia ar kitokia tema.

Nors šių metų konferencijos tema ("Poezija: tarp magijos ir kasdienybės") priklausė "gali pliaupt apie ką tik nori" kategorijai, viskas praėjo kažkaip sklandžiau, ir tik vienas Jakimavičius purkštavo, kad niekas nesilaiko temos. Moderatorius R. Tamošaitis tvarkėsi dėsningai ir demokratiškai, o ir kalbėtojai erzinančių nesąmonių šį kartą nedėstė. Dauguma tekstų jau paskelbti kultūrinėj spaudoj, tai nėra ko juos čia ir komentuoti. Išskyrus gal tik Amerikos poeto Michael H. Jennings pastabas (irgi totaliai nesilaikant temos), kurias, jam neatvykus, angliškai perskaitė Kerry Shawn Keys. Jennings įdomiai muša kakton naujuosius (žinoma, ir jaunuosius) amerikiečius poetus, pašiepdamas juos dėl poetinės išraiškos ir poetinio skambesio nesupaisymo. Galiu įsivaizduoti, koks kiltų karas ir kraujo praliejimas, jei mūsiškiai gyvieji klasikai panašiai atsilieptų apie jaunuosius. Gal vertėtų tą poeto Jennings straipsnį išsiversti ir išspausdinti?

Neištveriu be pastabos apie tą pranešimą skaičiusį poetą. Apie jo pavardės rašybą. "Litmenyje" ir kitur rašo K. Sh. Keysas. Jei rašytume taisyklingai, neperkrikštydami žmogaus, tai reikia rašyti taip, kaip aš čia parašiau arba kaip rašė naujasis "Nemuno" numeris. O jei jau lietuviškai, pagal skambesį, taip, kad ir paprastas lietuvis taisyklingai perskaitytų ir kalbos sargėm širdis apsaltų, tai kam sh? Koks čia lietuviškas garsas? Kaip tokį ištars močiutė nuo Paluobių? S-ch? Sk? O kas per daiktas tas ey? Naujas dvibalsis? Ir kaip tą keys tarti? Dviem skiemenimis ke-ys ar vienu? Bet jei vienu, tai kodėl nerašoma normaliu dvibalsiu keis? Tačiau juk mūsų brangieji lituanistai sako, kad turim rašyt taip, kaip svetimkalbis taria. O jis netaria su ei, bet su ilgąja i, vadinasi, su y. Taigi jei norim rašyti nuosekliai lietuviškai, tada turim rašyti K. Š. Kysas, kad ir kaip juokingai tai atrodytų. Bet manęs niekas nepatepė perkrikštytoju, tai aš lietuviškai ir nerašau. Tačiaut būsiu galutinai sukompromituotas ir išstatytas pajuokai, jei "Šatėnų" stilistė mano Michael H. Jennings ištaisys į Maiklį Dženingą.

Išliejus tulžį, galim toliau kalbėt apie PoPa kalbėjimus. Kita sesija, kur poezijos beveik visai neprisileista, buvo diskusija "Jaunųjų poezija 65-aisiais ir šiandien". Neišsiaiškinta, kurių poezija buvo geresnė ar įdomesnė, tačiau išraiškos meno rungtynėse senieji (R. Skučaitė ir A. Dabulskis) sumušė jaunuosius (M. Buroką ir G. Norvilą) ne mažiau nei šimto taškų skirtumu. Ryški artikuliacija ir turėjimas ką pasakyti visuomet nuneš arogantišką murmėjimą po nosim ir nerišlų žodžių graibstymą. Apskritai ši diskusija būtų visai sukritusi, jei ne moderatorius V. Gasiliūnas, savo taikliais komentarais ir įtarpomis sugebėjęs pokalbį vairuoti nustatytos temos linkme.

Gasiliūno atvejis kaip tik iliustruoja gabaus ir pasiruošusio moderatoriaus svarbą. Nėra ko bijoti, kad dangus grius, kai išeina vesti Valentinas Sventickas. Paskutiniu metu šio meno jau išmoko ir daugelio menų kalvis Alvydas Šlepikas. Neblogai susitikimą su vertėju Cornelius Hell moderavo ir A. Gailius. Tačiau E. Kelmicko vakaras žlugo (nors pats Kelmickas gan įdomiai kalbėjo ir skaitė) kaip tik dėl to, kad moderatoriai nebuvo pasiruošę. Neplaningai, padrikai ir netaikliai plepėti tinka prie alaus, bet ne prieš publiką.

Man būtų beveik užtekę šnekų, vaikų deklamavimo ir muzikos. Bet rengėjams neužteko. Poezijos festivalyje buvo ir poezijos. Buvo daug ir buvo visokios: skaitytos ir į almanachus sukištos, lietuviškos ir svetimkalbės, išmurmėtos ir išdainuotos, graudžios ir šmaikščios. Taip pat ir poetų buvo visokių – įvairaus plauko, skirtingo gymio, visaip apsitaisiusių, vyrų bei moterų, jaunų bei senų. Šį kartą dominavo vyresnieji, jau seniai įbrėžę savo runą poezijos kamiene. Be abejo, todėl, kad šis festivalis jubiliejinis. Reikėjo prisiminti (ir duot jiems progą pasirodyti) visus tų ilgų metų laureatus, senų poetinių kovų veteranus.

Be visur ir visada būnančio ir visada randančio, ką paskaityti bei pasakyti (ir pasakančio), Algimanto Baltakio, festivalyje dalyvavo šių metų laureatas A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, retai matomas Marcelijus Martinaitis, V. Reimeris, A. Puišytė, J. Strielkūnas, V. Bložė ir į šią kompaniją dar nelabai tinkantis, bet vis tiek skaitęs Aidas Marčėnas. Bložė skaitė keliuose renginiuose, net jaunimo dominuojamame Užupio kavinės skaityme. Jei kas būtų oficialiai apklausinėjęs, Bložė aiškiai būtų nusinešęs populiariausio PoPa ’04 veterano prizą. Ir aš būčiau už jį balsavęs.

Po ilgesnio nesirodymo išlindę poetai, kaip šiais metais Martinaitis ir Marčėnas, man visą festivalį pagyvina, išmuša iš nusistovėjusios rutinos. Ir pajunti tarsi naują vėjelį pūstelėjant. Gal tada reikėtų geresniems poetams uždrausti rodytis kiekviename festivalyje ir įsileisti juos tik kas treji metai?

Neskaitant moksleivių maratono ir desantų provincijoj, didžiausia poezijos koncentracija buvo per naktinius skaitymus (demokratiškiausią, chaotiškiausią ir prastai sueiliuotiems tauškalams tolerantiškiausią renginį), per sesiją Užupio kavinėje (geriausia proga išgirst nepraustaburniškų eilių), per svečių skaitymus Europos parke (įrodyta, kad vynas su eilėraščiais visai dorai maišosi) ir per baigiamąjį vakarą universiteto kieme (tik poetai gali iškilmingiausią festivalio renginį vadint "vakaru", kai jam baigiantis saulė dar gerokai virš stogų raičiojasi).

Kaip buvęs pypkininkas, paprastai toleruoju ir užjaučiu rūkalius. Tačiau per Europos parko sesiją ne juokais keikiau juos, nes rupkės ne tik gadino vaizdą, bet ir trukdė. Parko svetainė, kurioje vyko skaitymai, puikuojasi ilga beveik vieno stiklo siena ir durimis. Skaitantieji į tą stiklą buvo atsukę nugaras, bet klausantieji galėjo poetų fone grožėtis parko fauna. Deja, neilgai. Tik nuskambėjus pirmiems posmams, prasidėjo rūkalių procesija laukan ir nesiliovė per visą renginį. Užuot nuėję Balbieriaus gamtą teršt už kampo, jie čia pat stoviniavo, vaikštinėjo, pūsdami dūmą šnekučiavosi ir staipėsi. Per stiklą viskas puikiausiai matėsi ir atrodė kaip vaidinimas vaidinime, kaip koks išprotėjęs Koršunovo spektaklis, tik be garso ir be išdėstytų unitazų. O viduj skaitė poetai, Bložė ir svečiai iš užsienio. Koks neapdairus įžūlumas, koks nemandagumas savo kolegų ir dargi svečių atžvilgiu! Jei poezija būtų konstitucija, tai šis storžieviškas elgesys tikrai būtų šiurkštus jos pažeidimas.

Keturi renginiai sausakimšai prigrūsti poezijos, o kiek jos dar pamėtyta likusiose sesijose? Ar ne per daug, ar neatšimpa juslės, tie dailaus žodžio priimtuvai mumyse? Be abejo, nesgi litro alaus į arbatos puodeliuką nesupilsi. Bet man tai ir per kraštus nubėgusios metaforos, sąskambiai ir prasmės kažkur lieka. Nors persisotinęs jau nebesuvoki paties eilėraščio esmės, nors mintys ir akys klaidžioja šen bei ten, tačiau skaitoma poezija skverbiasi pasąmonėn ne tiesioginiu žodžių mezginiu, o pajutimu, kad išgyveni kažką vertingo, kad gera būti, gera dalyvauti, gera klausytis, nors negirdint. Truputį kvaila, ar ne? Žinoma, bet tik matematikoj viskas gudru, o kai susiduri su poetais (ypač poetėmis), ką žinai, kas gali nutikti?

Madinga PoPa festivalius kalti į žemę, madinga rėkauti: užteks! Ir jei jaunieji cinikai puls šturmuoti Rašytojų sąjungą su reikalavimais baigt Poezijos pavasarius su almanachais ir viskuo, aš neprisidėsiu.


Kęstutis Keblys
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-18 08:18
Reinik
Toks gyvenimas ir nėra čia ko nervintis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-14 16:53
Mrr Drugelių Paišytoja
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą