Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Jurgis

2003-01-15
Jurgis

Mirė Jurgis Kunčinas, geriausias Lietuvos pasakotojas, kuriam lygių nebuvo ir nebus, matyt, dar ilgą laiką. Jei ten, kur jis dabar buvoja, yra kavinių, žinau, kad jis ten - sėdi už stalo, rūko ir stebi gyvenimą, kaip pats yra sakęs. Jei ten yra pasakotojams skirta vieta, tikiu, kad jis ten - šalia Vaižganto, Katiliškio, šalia Bohumilo Hrabalo, šalia senų laikų skaldų ir rapsodų...
Kai paskutinį kartą su Jurgiu mačiausi Berlyne, kur kartu skaitėme savo kūrybą, jis buvo įprastos smagios nuotaikos, pasakojo apie savo verčiamą Reicho-Ranickio knygą, literatūros vakarus priešfrankfurtinėje Vokietijoje. Juokavo, kad Berlyno viešbučiai nepritaikyti rašytojams, nes prie savo numerio staliuko jis negalįs rašyti, - net ir kelių dienų viešnagę norėjo panaudoti darbui. Bet kartu pasirodė, kad jis pasikeitė, kad nuo jo dvelkia beveik vienuoliška ramybe. Pasirodė, kad jis stovi ant slenksčio, kurį peržengus pasibaigs ne tik žinomos jo gyvenimo peripetijos, bet ir darbai, kuriuos įsirėžęs dirbo pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, ir ateis laikas mėgautis jų vaisiais.
Kas jau kas, bet Jurgis už juos turėjo būti atlygintas - ir premijomis, ir vertimais į kitas kalbas. Deja, nesulaukė. Įvairių komisijų laikomas, matyt, dar tik "perspektyviu" menininku, jis iš tikrųjų buvo už visus senesnis ir labiau patyręs. Tas iki kaulų įsismelkęs tarybinio Vilniaus šaltis ir purvas, apie kurį rašyta neprilygstamoje "Tūloje", ir neleido jam sulaukti 2003-iųjų pavasario.
Tačiau liko jo tekstai, kuriuos skaityti ir, - kas atsitinka rečiau, - perskaityti yra nepaprastai malonu. Kunčinas yra labai šiuolaikiškas ir kartu labai senoviškas rašytojas, nes rašo ne vien "iš savęs", kaip reikalauja modernizmas, o atviras aplinkai, surenka ir perkuria įvairias istorijas bei įvykius. Jo romanai gauste gaudžia nuo įvairių balsų, aliuzijų ir improvizacijų; tai nuolatinis "kūrybinis chaosas", kur į darbą įkinkyti skirtingiausi žanrai : anekdotai, patarlės, valdžios lozungai, eilėraščiai ir estradinės dainos. Šituos skirtingus fragmentus sujungia patyrusio pasakotojo balsas, kalbinantis skaitytoją ir jam išsipasakojantis.
Kunčinui labiausiai rūpėjo patirties konkretumas; jis nemėgo abstrakčių svarstymų ir demonstruojamo intelektualumo. Tačiau pats jis išmanė nepaprastai daug. Kadangi buvome kaimynai ir abu vertėme iš vokiečių, aš ateidavau pas jį pasiskolinti kokios knygos, ir tai dažniausiai virsdavo ilgais pašnekesiais. Pavydėtinai taisyklinga tartimi (seną vilniečių problemą - ilguosius ir trumpuosius balsius jis skyrė tiksliai kaip diktorius) kalbantis Jurgis būdavo, aišku, pagrindinis šnekėtojas. Kalbėdavomės apie Antrąjį pasaulinį karą ir lietuviškos literatūros naujienas, Ernstą Jüngerį ir keliones plaustu po Dzūkiją. Jis domėjosi, regis, viskuo, ir, - kuo neretai buvo galima įsitikinti, - netrukdavo to perkelti į savo kūrinius.
Prozą jis pradėjo rašyti nelengvu lūžio laiku, kai atrodė, kad lietuviškai galima pasakoti tik apie gyvenusius prieš šimtmetį, o gal ir niekad negyvenusius žmones arba meistrauti neva intelektualias schemas. Jurgio tekstai, kupini vietos ir laiko kolorito, kupini didžiulio džiaugsmo groti visais išraiškos registrais, parodė, kad šita kalba galima rašyti ir kitaip. Ir galima neabejoti, kad, su jais palyginti, daugelis kitų kūrinių nublanks: ne dėl rafinuotos literatūrinės technikos, kompozicijos ar metaforų kūrimo būdo (nors to Kunčinui taip pat netrūksta), bet paprasčiausiai todėl, kad tai sąžiningiau ir visapusiškiau pergyventą amžių liudijantys kūriniai.
Jurgis Kunčinas buvo išdidus žmogus: tą patvirtins visi, kuriems teko su juo bendrauti. Jo gyvenimas, jo patirtis jam buvo svarbiausia, ir tą jis mokėdavo parodyti. Ir jo romanų herojai, kad ir kokia beviltiška būtų padėtis, nepraranda užsispyrimo ir net pasididžiavimo savo būkle. Matyt, šita sunkiai įgyta laisvė ir padėjo jam išlikti anoje epochoje ir netapti vienu iš daugelio meniškai nusiteikusių personažų, kuriuos prisimena tik sugėrovai. Kad tokių netrūko, liudija ir Jurgio kūriniai; galbūt jų prisiminimas ir paskatino jį imtis romanų. Šiaip ar taip, jo pavyzdys rodo, kad "sistema", "tarybų valdžia" yra per menkas pasiteisinimas dėl asmeninių menininko nesėkmių.
Antra vertus, jis ironiškai atsiliepdavo apie rašytojus, tikinčius savo amato išskirtinumu. Literatūra jam buvo pernelyg neapčiuopiamas, čia ir dabar atsirandantis dalykas, kad jį būtų galima atskirti nuo kitos žmogaus veiklos, nuo gyvenimo. Į rašymą jis žiūrėjo kaip į žaidimą, bet nestokojo ir kritiškos savimonės - juo labiau turėdamas platesnį nei dauguma literatūrinį akiratį. "Savo kūrinius aš vertinu labai kukliai", - kartą prasitarė, ir iš "kunčiniškai" palenktos galvos, iš žvilgsnio buvo aišku, kad tą sako rimtai.
Mes nebuvome artimi bičiuliai: turėjom labai skirtingas patirtis, nekalbant jau apie amžiaus skirtumą. Bet kaip tik tas kitoniškumas ir traukė mane prie Jurgio. Į jo herojų mąstyseną buvo labai lengva įsigyventi, ji buvo smagus ironijos ir elegijos mišinys, artimas man, ir manau, kad daugeliui mano kartos skaitytojų. Devyniasdešimt antrais ar trečiais perskaitęs jo "Tūlą", pasijutau, lyg pats būčiau kilnojęs bokalus alubariuose, klajojęs po tarybinę šalį, guitas milicijos. Paskutiniais Sąjungos metais mes tik stovėjom prie kavinių, redakcijų, įstaigų durų nežinodami, ar verta truktelti už rankenos; o Jurgis mintinai žinojo, kas jų viduje. Ir tos sąskaitos, kurias jis suvedė su tarybų Lietuva, buvo akstinas išsilaisvinti iš tų laikų atmosferos, įsiurbtos su oru, nugirstos per tėvų pokalbius, ir pradėti galvoti apie kitus dalykus. Man rodos, būtent šitai ir yra didžiausias jo nuopelnas, pranokstantis literatūros ribas, - prieš mus gulinti "brandaus socializmo" Lietuvos kronika.
Ko gero, paskutinis Jurgio vertimas, išspausdintas dieną po jo mirties, yra trumpas Gottfriedo Benno eilėraštis "Motina". Atkreipiau į jį dėmesį, nes ir pats tą tekstą buvau vertęs; susiradęs dar kartą perskaičiau originalą, - susitikę galėsim dėl jo pasiginčyti, pamaniau. Viena vertimo eilutė skamba taip: "Tave nešiojuos tarsi žaizdą / kaktoj, ir ji neužsivers". Dabar, kai žinome, kas atsitiko vertimo autoriui, šiems žodžiams gal ir lengviau suteikti kokią ypatingą reikšmę. Vis dėlto: negaliu atsikratyti minties, kad dabar Jurgis Kunčinas tapo žaizda, kurią ant kaktos nešiosis lietuviškos literatūros atmintis.

2002 m. gruodžio 20 d.



Laurynas Katkus
 

Rašytojai

Jurgis  Kunčinas
1947 - 2002
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą