Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Juodosios tvirtovės“ pilve

2005-09-18
Gintaro Grajausko, Rimanto Kmitos ir Mindaugo Valiuko „trojka” būrelį patiklių plunksnabrolių, liaudyje dar vadinamų poetais, praėjusį savaitgalį jau šeštąjį kartą įviliojo į „Juodąją tvirtovę“ – vadinamuosius dzotus Pajūrio regioniniame parke. Vilionėms naudotas patikimas jaukas – košė, pagardinta tarp svogūnų pakepinta mėsyte ar dešrelėmis, užgeriama sielą ir kūną taurinančių gėrimų, jūros, lietaus ir eilėraščių vandeniuko, anekdotų, svarbiausių kūrybinių naujienų-senienų mikstūra.

Tiesa, Klaipėdos spauda teigė, jog košė buvo ne kareiviška, o „navališka“, bet ką jau ten aiškinsies. Kokią „trojka“ priteisė, tokią ir teko rikiuoti.

Tvirtovėje laukė dar vienas siurprizas: Gintaras Grajauskas patikinęs, kad per metus nuo praėjusio „Placdarmo“ lyg ir nieko naujesnio neįvyko, stovėdamas sfinksiškoje pozoje pranešė, kad Klaipėdos savivaldybė „Juodąją tvirtovę“ ištrėmė į nudistų pliažą.

Vienų galvose priviso nudisčių, kitų – nudistų, rodėsi, kapeliono žodis neras tvirtovės prietemoje ausų, tad sėkmingai pro tas kiaurymes ar liukus, kurių skersmuo tapatus tik litakiratininko Virgiaus Gasiliūno stoto diametrui, skries vieninteliam Dievui į ausį. Ko gero, taip ir būtų atsitikę, jei tarėjas būtų kas nors kitas, o ne kapeliono pareigas ėjęs Aidas Marčėnas, išsiskaistinęs ligi pranašo lygmens ir situaciją regėjęs kiek ankstėliau, tad komunikatą pasirašęs, kai jį diktavo vasaros karščiai. Atvirai kalbant, pranašiškas buvo ne tik kalbos gimdymo laikas, ji visa blizgėjo, rodos, platininiais grūdeliais-vabzdeliais nusėtomis pranašystėmis. Jautėsi, kad lietuviams niekas nepakiš Nobelio, tad Aidas gražiu savo asmens įasmeninimo pavyzdžiu švystelėjo idėją padidinti poetams skiriamų premijų skaičių, įvardydamas įmanomą prestižiškiausią variantą – Nacionalinę Nobelio premiją.

Kapelionas A. Marčėnas labai pamokomai ir įtikinamai skleidė mintį, jog poetų klastos tyko visur ir visada. Tarkime, knygyne ar bibliotekoje vos nepražuvo Liudvikas Jakimavičius, patekęs į šamano rankas. Pastarasis iš poeto norėjo atimti dvi iš trijų – kūrybos, alkoholio ir tabako – turimų vertybių. Būtent – tabaką ir alkoholį. Liudviko galios pranoko šamaniškąsias. Ir tik kitądien supratome materialią Mokytojo Aido Marčėno paskaitos paskaitoje apie L. Jakimavičių žodžių prasmę.

Poezijos skaitymai varė į neviltį visą lyčių lygių galimybių inspekciją bei pogrindinę kariauną. Gerai, kad nors Daiva Molytė-Lukauskienė audrotais vandenimis sugebėjo automobiliu atlaviruoti iš Neringos į Girulius ir sušvelninti vyriškų balsų dodekafoniją. O vis vien skaitymų žvaigžde tapo Arūnas Spraunius, nenustojęs spindėti ligi paties išsiblaškymo namop.

Vakaronė prie laužo tekėjo per daug ramia vaga. Tai buvo taip akivaizdu, kad G. Grajauskas nutarė aukotis ir išprovokavo diskusiją, kurios sąlyginis pavadinimas galėtų būti „Aš ir mano romanas „Erezija“. Aktyvumu pasižymėjo, pasak autoriaus, talentingai kūrinį perskaitęs Donaldas Kajokas ir visiškai netalentingai knygą skaitęs Marijus Šidlauskas. Diskusijos nusprūdo nuo ašies, neliko atspirties taško, kibirkščiavo, o žiežirbukės maišėsi su sesėmis iš laužo, tik ne į dangų kilo, o svilte svilo prie placdarmininkų, kurie išsikristalizavo į būrelius ir po „Erezijos“ vėliava aptarinėjo viską, neišskirdami erezijų. Buvo įdomu.

Deja, pirmieji krūvio neišlaikė D. Kajokas ir M. Šidlauskas, juos Marijaus ponia išbogino nakvynei į Klaipėdą. Virgis Gasiliūnas dar ilgai ėjo ratais aplink laužą ir nei mantrą kartojo: „Grajauskas – ne standartas, Grajauskas – ne standartas“.

Tuo metu galvose tirštėjo tamsa, primindama, kad, be poezijos, prozos ir alaus, dar egzistuoja miegas.

Kita diena prasidėjo lietumi, Vytauto Bložės, Mariaus Buroko, Rasos Čergelienės (su svita rašykų), Dainiaus Sobeckio pasirodymu „Placdarme“. Du pirmieji atvyko skaityti, kiti – patirti, neslėpė, malonumą nuo Gintaro Beresnevičiaus šamanavimo.

Gintaras B. pasirinko puikų stilių. Įjungęs autopilotą, praskriejo pro bunkerį ir jam vienam suprantamu plaukybos stiliumi ėmė kerėti bangas. Jos visiškai atsidavė šamano valiai. Stebėtojus glumino Gintaro menas. Tačiau Rimantas Kmita ir šių eilučių autorius pastebėjo, kad kažkas užsikirto autopiloto valdymo pulte, ir šamano plaukyba ėmė panašėti į labai savotiško stiliaus nėrybą. Jie pažeidė asmenines laisves ir šamaną išvedė į krantą. Pastarasis geranoriškai susiliejo su pakrantės smėliu, o tai reiškė: misija atlikta.

„Juodosios tvirtovės“ pilve šamano pareigas perėmė Arūnas Spraunius, pademonstravęs matematiko ir mobiliųjų ryšių žinovo praktines savybes, kurios buvo labai naudingos, nes paaiškėjo, jog Airijoje brangu skambinti į trečiąsias šalis. Tad kelionę į tą šalį atidėjome.

Skaitymus vėl uzurpavo vyrai. Tvirtovės orą virpino V. Bložė, D. Kajokas, A. Marčėnas, A. Valionis. Aidas eiliuoto dėmesio vėl skyrė L. Jakimavičiui, tarsi pasimėgaudamas: „Ar aš jums nepranašavau, kad jis geriausias šamanas?“ Moteriškąją skaitymų dalį labai kukliai, bet įspūdingai užpildė Enrika Striogaitė.

Dar viena antrosios dienos „vinis“ buvo žygis mišku į Karklės kapinaites prie Salio Šemerio kapo. Kelionė pasižymėjo geru postmoderno ir tradicijos suderinamumu. Kuo labiau miške temo, tuo intensyviau retėjo einančiųjų gretos. Matyt, nematomos S. Šemerio eilėraščių granatos butaforiškai žalojo einančiųjų krūtines. Apie tą ėjimą A. Marčėnas žadėjo parašyti romaną, nors jis būtų netikslus, kadangi kažkuriuo momentu pasiklydo tarp grybų bei skroblų ir atsiliko. Kita vertus, Karklėje atsidūrė pirmiau nei nenuklydusieji.

Kapinaitės rastos sėkmingai, net varteliai. Tik kapą rasti sekėsi sunkiau. Pirmasis jį užtiko Tanaka (Remigijus Audiejaitis), kuris buvo Vytauto Dekšnio šturmanas. Keturių vėjų pranašas S. Šemerys, deja, neišgirdo nei šių metų „Placdarmo“ pranašo, nei kitų žygeivių prie jo kapo skaitomų eilių, nors ketinta tai daryti. Kam trukdė tamsa, kam kuklumas. Gaila, kad nebuvo V. Kukulo, patikinusio („Nemunas“, rugpjūčio 18-24), jog kapinės poezijai skaityti – gana tinkama vieta.

Į stovyklavietę grįžta automobiliais. Pastarieji, matyt, prisiklausę Gintauto Dabrišiaus eilių apie jų svarbą, susirado visus žygeivius. Tiesa, reikėjo palaukti prie kažkokios užeigos, kurioje vyko vestuvės, o A. Spraunius užsimanė šokti. Muzikos link jis ėjo taip pasitikinčiai, kad A. Marčėnas bandė organizuoti nelegalų totalizatorių, kurio dalyviai turėtų atspėti, kelinto šokio metu jis gaus į sprandą. Totalizatorius likvidavosi dėl nenumatytų aplinkybių: kažkas buvo pavogęs jaunąją, o šokti su bet kuo Arūnas nė neketino.

Stovykloje vėl degė laužas, o žvaigždės klausėsi puikaus Gintaro Beresnevičiaus ir Rimanto Kluso dueto. Ypač joms patiko Mefistofelio arija. Nors, tiesą sakant, ne Mefistofelio, bet kad ji taip įtikinamai skambėjo. O pušelės alpo nuo jų liaudiškų dainų.

Jos ir poetams į širdis krito. Aušra Bielskytė, pažvelgusi į nakties dangų, atsiduso: „Šiemet taip trūksta Bruknės“. Jai pritarė visi. Tai va, Palmira, tai va, Antanai A. Jonynai. Juo labiau kad judviejų keturkojė būtų turėjusi darbo: po pirmosios nakvynės iš stovyklos pabėgo Gvidas Latakas. Kaip sakoma, ne kiekvienam pagal dantis Placdarmo danga ir bendravimo menas.


Viktoras Rudžianskas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-24 12:18
Prozerpina
Placdarmas... he he. mano sesuo pamačius gerb. GB šamanavimą pasakė, kad jau teatralai geria, bet poetai... :) gaila, kad straipsnio autorius neaplankė rašykų stovyklos, juk dalyvauja rašyk.lt veikloje. turėjau minčių prieit pasilabint, bet neišdrįsau. :) o šiaip paskutinis vasaros savaitgalis su rašykais ir placdarmiečiais buvo nerealus. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą