Rašyk
Eilės (72543)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10394)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Jonas Kalinauskas: „Savo eilėraščius mėgstu išvaikščioti“

2011-06-23
Jonas Kalinauskas: „Savo eilėraščius mėgstu išvaikščioti“

2011 m. Poezijos pavasario laureatą Joną Kalinauską kalbina Donaldas Kajokas.

Praėjus vos dvejiems metams po skaitytojų ir kritikų palankiai sutiktos knygos „Miego meistras“ išleidai, regis, dar įspūdingesnį, gal dramatiškesnį eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojos“, – kas tai, antras poetinis kvėpavimas?

Nežinau, kuris. Šiaip jau, atrodo, žmogus turi (net poetas!) vienatinį ir vienetinį kvėpavimą, tik senstant jis, susitaręs su širdimi, padažnėja. Kaip šuns, kuris ieškojo pabėgusio šeimininko... Štai nematoma vėjo ranka iš tolių toliausių atstūmė pulkelį debesiūkščių. Gal nuo Alpių? Ir tvykstelėjo pavasaris – nežinia, iš ko, ir nežinia, kodėl. O ant virpančios lyg tolimas griaustinis minkštos arklio lūpos nukrito garbanėlė žirginio.

Nežinau, kodėl ilgą laiką mane stengėsi regėti poezijos periferijoje, gal buvau koks kaimo realijų netesėtojas? Lyg kokiam sode, kuriame veša neravėti kopūstai.

Esu vienišius. Bet su aukštuoju. Gal net su pusantro aukštojo – ūgis centimetrais tai leistų. Neatsisakyčiau savo ankstesnių parašymų, na, gal vieno, dviejų... Turiu omenyje knygas, kurių pats niekada neskaitau. Taigi autodafė laužo balkone nekursiu. Nes neturiu net ir balkono, pirmas aukštas.

O šiaip su amžiumi aštrėja žvilgsnis, atsiranda (iš kur?) pačiam netikėtų atspalvių, kartais ir nejaukių, prisodrintų to artėjančio griaustinio nuojautos.

Vis dar leidžiuosi į save – lyg į kokį šulinį, į kurį mestas vaikystėj akmenėlis taip ir nesurado dugno. Taigi, kaip pasakyta, žiūriu į savo paties tamsą, o tamsa žiūri į mane. Be klausimų ir atsakymų. Esu padykęs, man smalsu į šalį pabėgėjus stebėti, kaip matuojuosi vis kitus švarkus. Netinka nė vienas. Tai atiduodu kaimynui, kurį pats ir išgalvojau.

Neapleidžia įspūdis, kad „Plunksnų plėšytojų“ lyrinis subjektas yra gyvenimo skaudžiai pamokytas, prilenktas prie žemės, tačiau dėl to jis atrodo tik įgijęs vidinės stiprybės, laisvės, netgi savotiškos narsos pralaimėti...

Narsos pralaimėti – gerai pasakyta! Ko jau ko, o tos narsos užtenka, nes visada pralaimiu. Net ir dėdamas lygybės ženklą tarp anapusinio ir šio pasaulių. Paskui tuos pralaimėjimų žetonus kasoje iškeičiu į grynuosius. Ir ką jūs man padarysit? Apsižiūri tik man išėjus iš lošimo namų. Bet dažniausiai tai aš išeinu iš savo paties namų: sutvarkau, išjungiu elektros plytelę, net nerakinu, neklebinu iki blizgumo nutrintos rankenos ir atgal nesigręžioju. Tuščiomis rankomis. Tuščiomis kišenėmis.

Pats kopimas į tariamą viršukalnę, aklio pamąstymai ir pamatymai savęs iš vidaus, pamušalo paglostymai – metaforiškai įteisintas pralaimėjimas laikui ir sau (čia gerai pavariau, į formatą).

Man patinka rašyti apie ką nors negražaus. Neartikuliuotai. Be kablelių, net ir be taškų. Nusibodo sapno poetika? Ką padarysi, sapnuoju. Tuos kablelius iškratau sulenkęs lapą – į šimtgraminę stiklinę, kertuotą. Ir matau, kad tai atskiros musiukų detalės – sparneliai, uodegos, kanopėlės su rageliais, kojelės su veliūro bateliais.

Sapnuoju mažą takelį pakaunėj prie Linksmės kalno. Temstant žydinčioms ievoms (skanus man tas kvapas – miruolio, kažko praėjusio) susitinku žmogelį suglamžytu lietpalčiu. Prasilenkiame tako viduryje, nematydami kits kito bruožų. Lyg nusikaltę. Žvilgteliu atgal – anas stovi, žiūri į mane, pasenęs ir ligotas. Taigi aš pats žiūriu į save, iš kito laiko. Tai tikras atsitikimas (gal tik panašus pakeleivis?), o paskui jau ir išdykaujant sapnuose – tas pat, įsirėžęs į atmintį kaip aktualiausia kūrybos vizija. Vizualizavosi, kas šaukiasi iš to šulinio, ko niekada nesuprasiu, nes tai ir yra pats tikriausias netektų namų ilgesys, kuris lenkia ne prie žemės, prie dangaus.

Beje, sesuo Danutė neseniai pasakojo, kad anuo taku su savo moksleiviais prieškaryje dažnai vaikščiodavusi Salomėja Nėris...

Man poezija įvyksta netikėtai – kaip botago kirtis, kaip pavasarinis žaibas virš žydinčių sodų. Bet... kuo gražiau žydi, tuo rudenį obuolių bus mažiau.

Paskui tą tako atsitikimą bandžiau surežisuoti – slėpdavausi krūmuose, o Romas (sesers vyras) „gaudydavo kampą“, laukdavo, kol saulė pažers nuožulnių spindulių: išlendu ir einu – baltu švarku, pats į save. Visai neprastai. Fotografiją įsirėminau ir pasikabinau šalia Alpių kalnų, į kuriuos esu kopęs (didesnę atkarpą užveždavo keltuvais). Fotografija liko plokščia.

Poetai nenoriai šneka apie savo kūrybinę „virtuvę“ ir vis dėlto būtent apie ją, tavo paties žodžiais tariant, „pasakyk man netiesą / kurią vėjas galėtų neštis atgal“.

O! Aš dažnai kalbu netiesą, o metaforos lenda pro mano ausų plaukelius, nežinia, iš kur atskridusios... Iš Gabrielio Garcia Marquezo kvapningų tankmių – per Valdo Petrausko vertimus (vienas žymus poetas tarstelėjo: „Skaitai nekrofilus?“ Kokia man buvo gėda!), iš realybės užuominų ir nerealių būsenų, kurios normaliam nebūdingos? Man svarbu senas botanikos vadovėlis.

Šiaip jau kuo toliau, tuo mažiau randu tekstų, kurie „veža“, kokia nors pastraipa, net vienu sakiniu skoniesi, skaitai iš lėto, daug kartų. Man dabar patinka kokia nors paklaida, neapsižiūrėjimas (korektūros klaidos ypač kaitrina), t. y. žmogiškasis faktorius. Kuo daugiau jo, tuo geriau tekstams. Taip gerai visi rašo, kad pagaliau tais visais ir netiki – inertiškas rašinėjimasis iš vienos pašto dėžutės į kitą, priderinant savo stygas prie „lygio“. Dar patinka išnašos, pastabos paraštėse, laiškai, dienoraščiai, nebaigti kūriniai etc.

Aš nemėgstu rašyti, todėl dažniausiai ir nerašau. Iš savo nešveistos virtuvėlės negaliu į didįjį svečių kambarį patiekti jokio gurmaniško patiekalo. Nebent pats būčiau tas patiekalas, save ant sidabrinės lėkštutės atnešęs – Jūsų didžiam nusistebėjimui, garbūs skaitytojai!

Savo eilėraščius turiu išvaikščioti, kad ir anuo taku. Prie lovos, kaip jaunystėje, jau nepasidedu pieštuko nei sąsiuvinio.

O kai minkštu pieštuku ant vyniojamojo popieriaus naktį – tarp 2 ir 3 valandos – ką parašau, metu į seną batų dėžę pastalėj. Batai (47 dydis) seniai sunešioti ir atiduoti šiukšlių pirkliams, dėžė su gelsvėjančiais rankraščiais liko. Po kokių metų paimu, skaitau – nei poezijos, nei prozos. Dar po pusės metų prisiverčiu perkelti tuos tekstus į kompiuterį, išspausdinu: reikia kaip nors įteisinti savo esamumą – gal kas anapus beldžiasi į mano vietą – ir vėl į dėžę nuo batų...

Laikas tuo metu krutina kokiam plyšely savo ūselius, tas pats vabalas iš mano knygos (Suvalkijoj-Sūduvoj jį vadina prūsoku, nepainiokit su tarakonais!), ir pakutena savimeilę, savigailą, bergždžias prarasto laiko paieškas. Savęs nereikia gailėti niekad, ypač poezijoj.

Taigi vėl pasiimu tuos lapus, jau surinktus lygiu šriftu. Mano braižas dešimt kartų baisesnis už daktaro, perrašydamas kompiuteriu dažnai nieko negaliu įskaityti ar suprasti, tad ką nors prikuriu arba tiesiog mėtau taškus bei brūkšnius. Ir?..

Yra knyga, yra eilėraščiai, yra žodynas ir savitumas, kurį pats objektyviai suvokiu. Iš kur? Vienai naujausių knygų nereikėjo nieko keisti, net eilėraščių tvarkos, tiesiog parašiau ją per kokias tris savaites... Bet prieš tai išvaikščiota (pasikartosiu) gyvenimo takeliais, pakraštėliais, o dažnai ir peilio ašmenimis. Tada prireikia trečiosios akies, kuri lemia viską!

Danutė Kalinauskaitė, Jonas Kalinauskas, dar ir Rasa Kalinauskaitė – iš kur, tiesą sakant, kone vienoje šeimoje tiek savitų rašytojų?

Nežinau. Nieko čia bloga. Bet ir nieko gera. Nors tai nėra kokia išimtis. Daug yra literatūrinių, muzikinių, dailininkų šeimynų. Vagių dabar gal daugiau. Šeimyninė ranga.

Galbūt koks rudas genas pasipainiojo? Gal daugiau iš tėčio pusės? Nežinau savo genealoginio medžio, kažko ten būta, jau nepaklausi, visi anapus uždangos, už pamušalo, kartais jaučiu tik bespalvį jų žvilgsnių ilgesį.

Mes per mažai vienas kitam turime laiko, gyvieji. O paskui aikčiojam – nepaklausiau! Reikia TURĖTI LAIKO. Tai labai svarbu. Kartais artimųjų dėmesį atkreipiu tik... Tiek to.

Jeigu kam paskambinu? Stengiuosi neskambinti. Kartais būtina išgirsti artimo žmogaus balsą. Tiesiog fiziškai. Štai ir pradėjau savęs gailėti, ar ne?

Dabar Rasa man pati artimiausia, jaudinuosi dėl jos tiriamosios žurnalistikos. Ji ir yra ta trečioji akis, negailestinga ir tiesiog nepamainoma trijų mano knygų redaktorė. Rankraščio be minusų ir klaustukų bei minusų su klaustukais lieka koks trečdalis. Tie jos pabraukymai ir pavingiavimai itin svarbūs.

...Danutė buvo gal aštuntokė, kai perskaičiau jos apsakymus. O jau po kelių dienų tėtis pirmu rytiniu traukiniu į Vilnių atvežė ryšulėlį jos mokyklinių sąsiuvinių, ir apsakymai iš „Moksleivio“ redakcijos keliavo tiesiai į spaustuvę, į numerį. Paskui respublikinis konkursas, laureatystė, lituanistikos studijos VU. Tas pats po 12 metų nutiko ir Rasai.

Kai Danutė buvo visai nedidukė, vedžiodavausi ją po šlapias pakrūmes ar žvyrkeliais į Suvalkijos pusę, iki Kazio Borutos namelio. Ir išsikalbėdavau, labiau pats sau. Ji buvo mano neišnešiotų būsimų knygų auka. Aišku, persišaldydavo, ilgai neidavo į mokyklą. Surašydavau visas knygas, kurias reikia perskaityti. Nežinau, ar to reikėjo. Man tokie kelio ženklai buvo K. Jankauskas, V. Aleksynas, J. Žiniauskas.

Net nežinau, ar būtina tai pasakoti, vardyti pavardes, esame kiekvienas sau. Negalėtume būti kokia Lazdynų Pelėda, nors tupim ant tos pačios šakos. Ir laukimo nežinioje tarsi pelėdos žiūrime į tamsą.

Kiek žinau, turi sentimentų Kaunui. Įdomu, tavo gyvenimui, o gal ir kūrybai darė įtakos šis miestas?

Kai pradedi pasakoti apie asmeniškumus, imi darytis nuobodus, atsiranda visokių nostalgijų ir kitokių nevalgomų grybų.

Kaunas – mano jaunystės miestas. Tuo pasakyta viskas – atsibudimai, prabudimai, meilės laiškeliai tarp tvoros lentų, tvoros, kuri skyrė tikrus brolius...

Ar tebėra Vytauto parko papėdėje maža aukštos žolės salelė?.. Anksti ryte atvažiavau į „Nemuno“ redakciją su savo eilėraščiais, turėjau dar porą valandų, tad ant tos žolės ir užsnūdau. Pažadino gerai pažįstamas dalgio čežėjimas – žmogus apipjovė žolę ratu aplink mane.

„Nenorėjau žadinti...“

Mielai padėkočiau Vieraitienei, senutei giminaitei, kuri nuplėšdavo bilietus į Kauno dramos teatrą. Plėšė gal kokias tris dešimtis metų. Slaptažodis: čia toks Jonas. Ir pristatoma kėdė garantuota. Prisimenu, kaip Vytautas Tomkus neturėjo kur dėti rankų spektaklyje „Kaimas kryžkelėj“, o Kęstutis Genys tiesiog trykšte tryško dramatinio artisto stiprybe.

Atsiprašau, per spektaklį „Grasos namai“ nevalingai aiktelėjau, labai garsiai... Bet nėra Vieraitienės, jau kokius 20 metų, nėra ir tų spektaklių...

Geriausiai save iš Kauno laikų prisimenu Zoologijos muziejaus laboratorijose su baltu chalatu ir skalpeliu rankoje. Kaip koks chirurgas. Išmokau daryti iškamšas, tik kartą stiklines stirnos akis įstačiau pelėdžiukui.

Buvau tikras pajiesių smulkiųjų giesmininkų siaubas, sekiau lizdelius ir užsirašinėdavau – kada, kur, kas. Kartais pavogdavau vieną kitą kiaušinėlį savo kolekcijai. Užtikęs strazdo giesmininko (turdus ericetorum – lot.) lizdelį su paukštyčiais, parsinešiau juos namo, sliekus kišau į snapelius ir visaip kitaip penėjau. Bet vieną rytą pramiegojau, ir mano giesmininkai neišgyveno. Vėliau laikiau ornitologo egzaminą: parodo stiklinėj spintoj kokį mažytį paukštį – kiek deda kiaušinėlių, kaip gyvena, kur žiemoja? Egzaminavo jau daugelį metų Ventės rage žiedavimo stoties direktoriumi dirbantis L. Jezerskas.

Tada ir iškilau! Pasigirsiu – buvau išrinktas Kauno jaunųjų gamtininkų tarybos pirmininku. Šiandien tai prilygtų kokiems dviem seimūnų mandatams. Dabartinio Seimo – gal ir trims.

Linksmės kalnas su pirmaisiais žibuokliautojais palinksta virš mano sapnų ir realybės. Pagaliau aš ir nesusigaudau – kas jau įvykę, o kas dar laukia įvykstant. Tik žinau, kad žibuokliaujant nieko nereikia imti į kelią, tada temstant iš rūkų gali išnirti ta didžioji Stirnų pieva anapus gelžkelio. Bet manau, kad stirna bus tik pasivaidenusi. Jokių stirnų.

Aplankęs kapus, kartais sėdu į taksi ir važiuoju į pajiesį, sakau vairuotojui: „Palaukite dešimt minučių.“ Puolu į ievas, traukiu į save tą gaivalą, upė, pagraužusi krantą, jau kitoje vietoje. O ant kalvos – ir tėvų namas, ne, jau ne namas, seniai perstatytas į rūmą tarp šiltnamių. Neinu artyn – dar pamatys Karpavičiai, artimi kaimynai, lyg giminės, pradės šaukti, mojuoti, kaip išsisukčiau... Pažiūriu pasilenkęs, na ir kas iš to?

Beje, apie pamušalą. Tėtis buvo siuvėjas, apsiuvo visą Jiesios gatvelę, visas apylinkes. Klusniai kas mėnesį mokėjo duoklę mokesčių inspektoriui. Gebėjo siūti viską – nuo skrandos iki kostiumo. O palaidojom su valdišku įkapių kostiumu be pamušalo...

Mane apspitęs spiečius abejonių. Į pavasarį jos atkunta. Tenka atsisakyti deminutyvinių formų.

Mojuoju tuščiomis rankovėmis.

Nežinau.

 

 



Donaldas Kajokas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-23 14:02
il___
tik kartą stiklines stirnos akis įstačiau pelėdžiukui ...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą