Rašyk
Eilės (72257)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Jaunojo jotvingio premijos laureatė Indrė Valantinaitė: „Poezija – gurmaniškiausia iš literatūros žanrų“

2012-11-06
Jaunojo jotvingio premijos laureatė Indrė Valantinaitė: „Poezija – gurmaniškiausia iš literatūros žanrų“

„Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje Jaunojo jotvingio premijos laureate šiemet paskelbta poetė Indrė Valantinaitė už 2011 metais išleistą eilėraščių rinkinį „Apie meilę ir kitus žvėris“.

Kūrėja gimė 1984 balandžio 5 d. Kaune. Studijavo Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Savo pirmąją poezijos knygą „Žuvim ir lelijom“ išleido 2006 metais. Šiemet įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Paskutiniu metu rengia kultūrines laidas interneto televizijai.

„Bernardinai.lt“ paklausinėjo poetės apie jos mėgstamas, skaitomas knygas, pasmalsavo apie parašytąsias ir rašomas...

Kaip patekai į literatūros pasaulį? Kokios buvo pirmosios knygos, Tave pakvietusios į jį?

Patekau savaime, nepastebimai. Dar nė rašyti nemokėjau, o savo kringelius ir piešinius susiūdavau ir „leisdavau“ tokias knygeles.

Kiek save pamenu, mama kas vakarą skaitydavo įvairiausias knygas. Savo vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau turbūt visus vaikams skirtus leidinius. Anksti išmokau skaityti, greitai perskaičiusi visas vaikiškas, ėmiausi rimtų knygų. Vaikystėje, kiek pamenu, vieni mėgstamiausių buvo senųjų civilizacijų mitai ir padavimai, H. K. Andersenas, visa „Pasaulio pasakų“ serija.

O pirmoji suaugusiųjų poezijos knyga, kurią perskaičiau dar pirmoje klasėje, – mažas žalias Salomėjos Nėries tomelis, primenantis maldaknygę.

Ką mėgsti skaityti? Ko nemėgsti?

Skaitau įvairiausią literatūrą. Nuo klasikos iki šiuolaikinės. Nieko nenustebindama, gana banaliai pasakysiu, kad vienos mano mėgstamiausių knygų – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, F. DostojevskioIdiotas“. Na, kaip ir daugeliui. Man daug kas įdomu, visada užtrunku prie naujienų stendo knygynuose, tačiau vengiu prastai parašytų ar išverstų. Taip pat nesu fantastikos ir detektyvų gerbėja. Poezijos irgi kasdien tikrai neskaitau, nes ji – pats gurmaniškiausias iš literatūros žanrų. Juk nevalgome austrių ar kitokių delikatesų kasdien. Poeziją netgi laikau kitoje lentynoje, nuo prozos atskirtoje stikline pertvarėle.

Galbūt šiais topų laikais galėtum paskelbti savo skaitomiausių poetų (ar poezijos knygų) penketuką ir vienu–dviem sakiniais pakomentuotum – kodėl?

Neskelbsiu, nes bijau ką pamiršti. (šypsosi) Be to, kiekvieną mėnesį šis penketukas vis kinta. Tiesa, tikra poezijos deive man visada buvo ir liks Wisława Szymborska. Galiu tik pasakyti, kad prie lovos sukrautų knygų bokšte iš poezijos šiuo metu rastumėte Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“, Patti Smith „Woolgathering“, dar kartelį skaitomą Bruno K Oijerio rinktinę „Kol nuodai veikia“ bei Arthuro Rimbaud\\'o Sezonas pragare. Nušvitimai“. Ruošdamasi interviu su Tomu Venclova, skaičiau jo eiles. Tad gal šio mėnesio penketas ir būtų toks.

Ar domiesi jaunesniųjų kūryba? Jei taip, gal paminėtum žmones, kurių kūryba Tau atrodo verta dėmesio?

Rašančiųjų yra daug, tad, manau, visi tie, kurie „prasimuša“ iki kultūrinių savaitraščių puslapių ir leidyklų slenksčių, yra verti, kad su jų kūryba būtų susipažinta. Pavardžių neminėsiu dėl tos pačios priežasties, nes bijau ką pamiršti – jų irgi yra nemažai. Kita vertus, pasaulyje jau tiek daug visko prirašyta, kad rašyti reikėtų tik tada ir tik tiems, kurie negali nerašyti.

Esi sakiusi viename interviu: „Man poezija yra kažkas, kas mane įkvepia.“ Minėjai grožį, žmones... Ar keičiasi įkvėpimo šaltiniai, ar išlieka tokie patys?

Na, pasaulio grožis yra neišsenkantis, ir tik tie, kurie turi dovaną jį pastebėti ir pajusti, kurie neatbunka, gali vadintis kūrėjais. Taigi, įkvėpimo šaltinis gali ir iki gyvenimo pabaigos išlikti toks pat, tiesiog pažvelgsiu į jo šerdį, stengsiuosi užčiuopti esmę vis kitaip ir kitame. Mane dar įkvepia kitų menininkų kūryba – muzika, knygos, filmai, spektakliai, paveikslai, skulptūros, architektūra.

Tarkim, kaip matai pirmąją („Žuvim ir lelijom“) ir antrąją („Apie meilę ir kitus žvėris“) savo eilėraščių knygas – galima sakyti, kad pastaroji yra natūrali tąsa? Kaip jauti tarp šių knygų – daugiau panašumų ar skirtumų?

Taip, manau, kad be pirmosios knygos nebūtų tokios antrosios. Pirmąją lyginau su mergautiniu kambariu, o antrąją – su brandesniu etapu. Vis dar pačiai juokinga, kad parašiau knygą, kurios pavadinime taip banaliai yra įsitaisęs žodis „meilė“. Tačiau tai buvo taip natūralu, kad pasidaviau pirminiam impulsui. Tarp knygų panašumų tikrai yra: vien jau stilistika, tematika, braižas, kuriuo „piešiu“ eilėraščius. Man svarbi vizualika, džiaugiuosi, jeigu skaitytojas pamato filmą. Antroji knyga kiek sudėtingesnė savo vizualika, tekstų apimtimi.

Dvi knygos – du gyvenimo etapai. Ar jau nujauti trečiąjį?

Rašau retai, taip kad iki trečiosios knygos dar toloka, bet ji tikrai bus. Norisi prisikasti prie viso ko esmės, tokios, kokią ją suvokiu būtent šiame gyvenimo etape. Neseniai kalbinau Lietuvoje viešėjusį dokumentinių filmų meistrą Viktorą Kosakovskį. Jis išsakė labai gražią mintį, kad menininkai tik apsimeta menininkais, išties jie yra mokslininkai, kurie bando išsiaiškinti, suprasti, kaip ir iš ko sudarytas šis pasaulis.

Dažnai mini akimirkos jausmus, kurie įsigyvena Tavo eilėraščiuose. Ar nebūna, kad tas būsenas norisi konceptualizuoti, paversti ilgėlesniu kūriniu? O gal ir prozos link jau susiruošei „su laptopu prie ežero“?

Nežinau, gal aš ir neteisi, bet, man rodos, kad jeigu eilėraščiai taip ima ir tiesiog „ateina“, tai, kad prozai skirtos mintys įgautų apčiuopiamą pavidalą, reikia laiko. O šiuo metu mano gyvenime ramybe tikrai nekvepia – viskas vis verčiasi aukštyn kojom, ir aš vos spėju paknopstom paskui pokyčius, dorotis su jais. Taigi prozines mintis saugiai sandėliuoju, nes mano „laptopo ir ežero“ etapas dar neatėjo. :)

Ko tikiesi iš literatūrinės bendruomenės? Kadangi dirbi žurnalistinį darbą, galbūt matai, ko tai literatūrinei bendruomenei trūksta ar kas pagyvintų literatūrinį gyvenimą apskritai? Ar visko jame ir taip pakanka?

Daug visko yra, netgi daugiau negu pakankamai. Prirašoma tiek, kiek niekad nebus daugumos perskaityta. Ko aš norėčiau? Kad mūsų poetai būtų verčiami į užsienio kalbas ir pristatomi užsienyje, ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kad vyktų cirkuliacija, kad neužsidarytume savo ratelyje, o turėtume galimybių būti išgirsti ir išgirsti kitus. Norisi įvairovės.

Ką Tau reiškia Jaunojo jotvingio apdovanojimas?

Malonią atsakomybę ir džiugesį būti paminėtai, įvertintai ir priimtai į gentį.



 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą