Pasirinkti tris ar keletą mėgstamiausių eilėraščių būtų pernelyg sunku. Tiesiog neįmanoma. Toks prisirišimas man nebūdingas. Aš poezija tikiu apskritai. Štai Naujųjų naktį užsiimu tokiais burtais: ištraukiu iš lentynos Šventąjį Raštą, atverčiu bet kokį puslapį, skaitau, bandau suvokti „pranašystę“. Taip pat elgiuosi su poezijos knygomis – visada atskleidžiu Maironio tomelį, išbandau jo eilėraščio burtą, po to traukiu iš lentynos kitų poetų knygas, susikaupiu, verčiu – koks bus ateitį lemiantis eilėraštis?.. Susiformavusi būsimų metų „horoskopą“, ramiai nueinu miegoti... Nebijodama būti senamadiška, galiu prisipažinti XIX a. poeto ir filosofo R. W. Emersono žodžiais: „Kiek džiaugsmo teikia eilėraštis, kuriuo patikiu ir kuris mane palaiko!“

Maironis

Išnyksiu kaip dūmas

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo – kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!

Klasika! Ar ji šiandieną užmiršta lentynoje, ar užklota dulkėmis? Turbūt taip. Maironis eilėraštį parašė 1895 m., būdamas 33-ejų. Poetas, reikia pripažinti, nelengvai priėmė kritiką, gyvenimo pabaigoje apskritai jam buvo daug kandžiojama į užkulnį, amžinybei tie krimstelėjimai neturėjo įtakos, bet gyvam širdį žeidė. „...ant galo parašysi apsiprakaitavęs, o čia atsiras koksai piemuo, lietuviškai pramokęs kiek kreizoti, ir išdirbs tave prieš visuomenę kaipo kokį piktadarį. Nemalonu“ (iš Maironio laiško A. Jakštui-Dambrauskui 1906 m.). Bet grįžkime prie šio populiaraus eilėraščio. Jį reikia dar kartą ramiai perskaityti. Kurios eilutės galėtų išsiginti nūdienos poetas? Ar iš to, kas parašoma šiandien, ką nors minės po šimto metų? Juk pasaulio darbai dabar ypač sparčiai mainosi. Galas žino, kuo pavirs žmogus, į kokią kompiuterinę dėžę jis įlįs? Ar tos kančios prie balto lapo kam nors bus svarbios, ar jau žinome, kas yra įkvėpimas? Ar visko nenurašys kita karta? Štai užsimiršęs su garbės vainiku giedi, o jau aušta rytas ir keliasi nauja diena su savais veikėjais. Bet šiame Maironio eilėraštyje, drįstu sakyti, yra ir žmogiško silpnumo, ir vaidybos elementų („išnyksiu kaip dūmas“), nors iš tikrųjų tikima – ne, neišnyksiu, kažkur pasąmonėje tikima savo gyvenimu ir jo įprasminimu, kūrybos verte. O šūkis: „Užmirš mano giesmes!“ – retorinis, nors labai sielvartingas. Kol žmogus gyvena žemėje, jam reikia save raminti net ir neigiamais teiginiais, jam reikia vilties, gal atsiras koks guodėjas ir pasakys: neišnyksi kaip dūmas...

Vytautas Mačernis

Žiemos sonetai, 25.

Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau –
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.

Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga –
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;

Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu...
Ir man taip neramu, taip neramu...

(Šarnelė, 1944 02 10)

Šiame egzistencinės filosofijos persmelktame tekste V. Mačernis drasko save, trokšdamas palaidoti praeitį į „rimų kryžiais ženklintus kapus“, t. y. eilėraščius. Jaunasis poetas irgi nenori išnykti kaip dūmas: „Rašytojo vienintelis užmokestis – tai amžinybė. Visa kita niekai“ (iš V. Mačernio laiško Pauliui Jurkui 1939 08 19). Sonete atsiveria kūrėjo kančia: pagauti žodžius, vaizdus, paversti poezija, nes tuoj užplūs totalus nuovargis, užges vidujinės akys. Maironis sako: „Taip mainos pasaulio darbai!“, V. Mačernis: „Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga...“ Nuo retorikos į sielą, bet skausmas tas pats... Absoliučiai skirtingos stilistikos V. Mačernio ir Maironio eilėraščiuose randame amžinuosius klausimus, dėl kurių poetams labai neramu, nors vienas jų tuos klausimus palieka pasauliui, o kitas prisipažįsta, kad reikia pagalbos, nes „nebemoku, nebespėju, negaliu...“ Galbūt V. Mačernį kamavo ir bendras to laiko nerimas, nes buvo karas, baimė, mirties nuojauta. „Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui“ (iš V. Mačernio laiško Br. Vildžiūnaitei 1943 03 08). Abiejų poetų eilėraščiuose yra kūrybos santykis su laiku, kuris taip negailestingai srūva per jų žodžius, yra pavojingas, nepatikimas ir neįžvelgiamas it tamsus vanduo.

„Kai kas mėgsta poeziją“. Tokiu pavadinimu yra Wislawos Szymborskos eilėraštis, parašytas jau XX a. antrojoje pusėje. Smūgis klasikai, išlikimui po šimto metų, pašaipa visoms kūrybinėms kančioms.

Kai kas mėgsta poeziją

Kai kas –
vadinasi, ne visi.
Netgi visų ne dauguma, o mažuma.
Išskiriant mokyklas, kur privaloma,
ir pačius poetus,
tad iš viso apie du asmenis iš tūkstančio.

Mėgsta –
bet taip pat mėgsta sriubą su makaronais,
mėgsta komplimentus ir žydrą spalvą,
mėgsta seną šaliką,
mėgsta, kad nugalėtų jų nuomonė,
mėgsta glostyti šunį.

Poeziją –
bet kas gi ta poezija.
Į šitą klausimą
Jau nevienusyk pigiai atsakyta.
O aš nežinau ir nežinau ir to tveriuosi
tarsi išganingojo turėklo.

Gana komplikuota situacija, nes Nobelio premijos laureatė ir viename savo interviu prisipažįsta: „Galbūt esama poetų, kurie žino, kas tai yra poezija, aš nežinau. Ir man atrodo, jog labai gerai nežinoti kai kurių dalykų“. O čia lyg tyčia ir mano jau minėtas R. W. Emersonas teigia: „Nėra kriterijų, kas yra poezija, o vien ginčai dėl jų...“ Tai štai po Maironio ir V. Mačernio filosofinių mąstymų toks žemiškai nemalonus pripažinimas, kad poeziją mėgsta tik „du asmenis iš tūkstančio“... Poezija tiesiog atsiranda mėgstamų sričių grandinėje, jai nesuteikiama jokių ypatingų privilegijų ir su tuo reikia susitaikyti. Autorė nekelia amžinojo išlikimo problemos – ji gyvena čia ir dabar, ieškodama kitų atsakymų nei Maironis ar Mačernis, nors tarp eilučių esama to paties nerimo... Tęsdama savo interviu, ji vis dėlto žino, kas ta poezija: „Poezija – tai pakilimas virš savęs, virš savo akivaizdžios būties, tai ieškojimas mažiau akivaizdžios būties, tačiau esančios mumyse, mūsų sąmonėje... Poezija yra visur“. Eilėraščio „Kai kas mėgsta poeziją“ ironija tiesiog nuvainikuoja mūsų puikybę, o garbę paverčia šešėliu...

Tačiau vis tiek reikia pasirodyti, skaityti poeziją tiems, kurie laukia:

Dvylika personų išvydus salėj,
supratau, kad laikas, galime skaityti.
Pusė neatėjo, nes lietutis merkia,
o kiti – tai giminės.
(...)
Pirmoj eilėj senutis sapnuoja, kad mirus
velionė žmona keliasi iš grabo ir
iškeps senoliui sklindžių su slyvom.
Prie ugnies, silpnokos, nes jau sklindžiai svyla,
pradedame skaitymus. Mūza.

(Wislawos Szymborskos eil. „Autorinis vakaras“ fragmentas)

Ak, iki skausmo pažįstama situacija, nors dažniau laukia ne dvylika personų, bet gal net šimtas dvylika. Tačiau visada „pirmoj eilėj“ yra sapnuojantis senutis ar senutė… Galvoju, kas klausysis poetų po 20-50 metų, nes dabar tarp klausančiųjų jaunų veidų nedaug. Duok Dieve, kad po tiekos metų būtų bent dvylika ar trylika – mylėtų juos lyg apaštalus, kad giminės neišsisklaidytų po pasaulį, pamėgę „žydrą spalvą“... Sako, Amerikoje žymus rašytojas atėjęs į susitikimą su klausytojais rado salėje vieną personą – tai buvęs jo klasės draugas, su kuriuo puikiai pasikalbėję...

Aldona Ruseckaitė

„Nemunas“