Istorija ar dabartis?

Petras Dirgėla yra vienas ryškiausių istorinio romano kūrėjų. Šiam darbui jo ruoštasi ilgai ir nuosekliai. Rašytojas studijavo danų, švedų, rusų, lenkų, lietuvių istorijos archyvus, istorikų veikalus, etnografiją, mitologiją, Bibliją, filosofinės minties raidą. Per du pastaruosius dešimtmečius jis sukūrė didžiulius romanų ciklus. Kiek labiau atskiras yra tik pirmasis istorinis P.Dirgėlos romanas "Kūlgrinda" (1985). Rašytojas ieško laiko, kada lietuvio istorinėje sąmonėje atsirado jūra. Ir užčiuopia šią pradžią XV amžiaus viduryje. Šis romanas tampa lyg kokia svarbiausios rašytojo temos ekspozicija. Pats ją yra taip suformulavęs: "Lietuva ir Baltija; ar tik ne šią temą nagrinėdami, galėtume pasekti mūsų protėvių žmogiškąją dramą per daugelį amžių iki mūsų dienų? (P.Dirgėla, "Vėtrungiškoji dalia", 1986).

Dilogija "Joldijos jūra" (1987-1988) ir romanas "Anciliaus ežeras" (1991) jau sudaro ciklą. Šių trijų romanų veiksmas apima XVI amžiaus antrąją pusę – Livonijos karus ir nesėkmingas karaliaus Zigmanto Vazos pastangas sukurti galingą kelių valstybių imperiją prie Baltijos jūros. "Joldijos jūrai" atiduota dešimt kūrybos metų. Vaizduojama Lietuvos kova dėl Livonijos 1559-1569 metais. Daug vietos istoriosofinei minčiai, prieštaringiems istorinės situacijos vertinimams. Kokia turi būti Lietuva – karinga, puolanti ir šitaip stiprinanti savo valstybę; ar protingiau tenkintis savo mažyte teritorija, kurti joje teisingumą, kultūrą, ugdyti gimtinės, tėvynės meilę. Istorinė tiesa, teisingumas, kaip moralinė kategorija, rašytojui tampa kūrybos ir žmogaus laikysenos siekiamybe. Romanų struktūra grindžiama ne siužeto, o minties įtampa; tai nauji lietuvių istorinio romano bruožai.

"Anciliaus ežeras" plėtoja dirgėliškąją istorijos viziją – savarankiškos visavertės valstybės ilgesį. Istorinės asmenybės čia dažniausiai ne lietuviai (išskyrus kanclerį Leoną Sapiegą), kaip ir istorinio vyksmo erdvė – ne Lietuva (Lenkija, Švedija). Rašytojui rūpi bendra epochos situacija Europoje, prieštaringų interesų sankirtos, kur savo vaidmenį turi suvaidinti ir Lietuva, jos valstybingumo siekiai, nors jie ir nelabai ryškūs. Už viršūnių šlamėjimą ir įnirtingas giminaičių kovas dėl sostų Europoje P.Dirgėlai svarbiau atrodo mažųjų, istoriniuose šaltiniuose dažnai nė neįvardytų, bet ne mažiau istoriškai tikrų žmonių gyvenimai ir likimai. Rašytojas tai laiko savo romanų pagrindu:

Istorijos šaltiniai retai išsaugo duomenis apie visą žmogaus gyvenimą, dar rečiau – apie vienos šeimos kelių kartų gyvenimą. O ir tie, kurių gyvenimą istorija įsidėmėjo, - tik didikai, aukščiausieji ar aukštieji urėdai, dignitoriai. Tačiau mes, dabar gyvenantieji, paėjom ne iš didžiųjų kunigaikščių, ne iš didikų dinastijų, kurios anksčiau ar vėliau išmirė, o iš istorijos užmirštųjų, nežinomųjų, tos beveidės masės, kuri šaltiniuose dažnai vadinama valstiečiais, kariuomene, amatininkais ir pan. (…) Ir nors jų vardų, pavardžių istorija nemini (jos įrašytos į mūsų pasus), istorija įsidėmėjo, atsimena jų, mūsų tikrų protėvių, gyvenimo aplinkybes, buitį, socialinę, teisinę, religinę priklausomybę ir t. t. (V.Daunio, S.Žuko, S.Gedos, P.Dirgėlos ir kitų pokalbis. Kn.: "Istorinės prozos byla", 1988).

"Anciliaus ežere" išplėtota privataus gyvenimo linija - brolių Petro, Jono ir Povilo Tvirbutų bei jų šeimos likimo peripetijos. Karys, žemdirbys ir diplomatas – tai trys stulpai (ketvirtas, matyt, motina), kurių buvimas liudija tautos visavertiškumą, bet dar vis dėlto nerealizuotą galimybę turėti savo valstybę. To laikotarpio Lietuvos istorijos vingiai labai tragiški. Mūsų likimas nepriklausė nuo mūsų pačių. Tačiau klausimas, ar mes teisūs, kaltų ieškodami tik aplink save, kituose, o ne savyje, lieka atviras.

Monumentalus P. Dirgėlos kūrybinis darbas – keturių tomų Žemės keleivių epas "Karalystė". Išleisti trys tomai: "Benamių knygos" (1997), "Ceremonijų knygos" (2002) ir "Vilties pilnųjų knygos" (2003). Dar neišleistas ketvirtasis tomas – "Alibi knygos". Kiekvienas tomas – vis sudėtingesnė, tarsi pačios medžiagos diktuojama, konceptuali meninė struktūra. Visam ciklui būdingas šiuolaikiškas mitologizavimas, biblinės paralelės, simbolinimas, eseistiniai filosofiniai intarpai, poetinė raiška; artėjant prie nūdienos, tolstama nuo realistinio vaizdavimo, gausėja sąlyginių ženklų ir situacijų, dirbtinių groteskinių darinių, žyminčių destruktyvios dabarties tendencijas; įtraukdamas praėjusių epochų svetimtaučių vardus ir titulus į nūdieną (hercogas Kristupas Meklenburgietis, baronas Otas Šverinas, kardinolas Mazarinis), autorius tą nūdieną regi kaip nesavarankiškos mūsų praeities tąsą. Vardai atsineša senąjį turinį. Partizanų vadą pavadindamas etmonu kunigaikščiu Jonušu (aliuzija į Radvilą), autorius ne tik apibrėžia panašų jų abiejų istorinį vaidmenį, bet ir istorijos procesą parodo kaip pasikartojančių kritinių situacijų paradigmą. Literatūrologė J.Sprindytė tokį rašymą (mitologizuojant, metaforizuojant ir simbolinant atpažįstamus dabarties reiškinius) ne be pagrindo vadina magiškuoju realizmu (Istorijos būsenos, būsenų istorija. – "Metai", 2002). Apsinuogina trys fundamentalūs problemų mazgai, dažnai išaugantys iki abstraktesnio pobūdžio samprotavimų, iki aforistinės išminties, archetipinio apibendrinimų lygmens: 1) tiesa ir Dievo pasaulis, teisingumas istorijos vyksme; 2) lietuvio tapatybė tūkstantmečio perspektyvoje ir 3) valstybingumo formos, karalystės išlikimo keliai. Tiesą sakant, šiame netradiciniame, postmoderniame, netgi postpostmoderniame, greičiau ateities negu dabarties skaitytojui skirtame P.Dirgėlos epe visa tai susilydo į viena – į maksimaliai išsamią meninę priežasčių ir aplinkybių, nulėmusių dramatišką Lietuvos istorinę lemtį bei dabartį, analizę. P.Dirgėlos išeities pozicija, savotiškas atskaitos taškas – mūsų istorijos, savos žemės suvokimo pradžia. Mindaugas sukūrė karalystę, niekas jos iš mūsų neatėmė ir negali nei atimti, nei panaikinti, nes mūsų karalystė – ne karaliaus valdomi kraštai (kaip LDK), o tik etniškosios žemės, tik tai, su kuo esame susitapatinę. ("Jeigu gyventum tuščia galva – be atminties, be žinojimo, tuščia širdimi – be tikėjimo, niekas, nė žemė po kojų netaptų tavo savastimi – užplūstų tavo žemę vokiečiai, rusai, lenkai, tau nė gaila nebūtų" (Petras Dirgėla. "Litorina, Litorina". 1997).

"Benamių knygas" sudaro du romanai: "Litorina, Litorina" ir "Giria". Pavadinimai – savotiški simboliniai Lietuvos ženklai. Benamiai – okupuotos žemės žmonės, paniekinti, sugniuždyti, gyveną iš svetimųjų malonės. "Litorina, Litorina" - akivaizdžios aliuzijos į lemtingą lietuvių baimę ir bejėgystę, negalėjimą įsitvirtinti jūroje. "Giria" – užuomina į prieštaringų pradų sutelktį gamtiškoje lietuvio prigimtyje. Giria visuose trijuose tomuose yra ne tik giria, ne tik gamta ir natūralus kaimo žmogus joje, bet ir pirmapradė, laukiniška, senoviška, stipri ir konservatyvi dvasinė erdvė, kuri priešinama sodo – kultūros, civilizacijos, sąmoningumo, istorinės savivokos erdvei, o kartais – ir kolaboranto dvasios silpnybei. Nuorodos į skirtingus lietuvio laikysenos modelius yra ir tokios metaforiškų prasmių erdvės kaip tyrai ir Melno kalvos.

"Litorina, Litorina" dar tęsia kai kuriuos "Anciliaus ežero" siužeto motyvus. Šiame romane veikia Povilo Tvirbuto vaikaitis Adomas Tvirbutas. Istorinis laikas pasislinkęs į septyniolikto amžiaus vidurį (1640-1660). Lietuvą niokoja švedai ir rusai. Rašytojas tai vadina pirmąja Lietuvos okupacija; galėtume pridėti – Žečpospolitos silpnėjimo pradžia.

Jau "Joldijos jūroje" veikiančios Tvirbutų giminės tęsėjas Adomas Tvirbutas, kaip ir jo senelis, pašauktas diplomatinei tarnybai. Povilas tarnavo kancleriui Leonui Sapiegai, Adomas – didžiajam etmonui Jonušui Radvilai. Šiose istorinėse asmenybėse rašytojas įkūnija sąmoningai suvoktą Lietuvos valstybingumo idėją. Istorinės Lietuvos situacijos apmąstymai dažnai atiduodami veikėjams. Štai solidūs Prancūzijos kardinolo Mazarinio samprotavimai "iš šalies":

Lietuva labai rūpinasi piliečių teisėmis ir beveik nesidomi valstybės galimybėmis. Jeigu valstybė savo galimybių neišnaudoja, jomis pasinaudoja kitos valstybės. Lietuviai naudojasi lygiomis teisėmis su lenkais, lenkai naudojasi lietuvių galimybėmis.

Šiam karui prasidėjus, Lietuvoje buvo tik vienas žmogus, kuris darė viską, kad Lietuva pasinaudotų ir teisėmis, ir galimybėmis. Valstybė, neišnaudodama savo galimybių, pamažėl niekais verčia ir savo piliečių teises. Kunigaikštis Jonušas Radvila tai suprato, tačiau jis mirė… Kai jis mirė, man pasirodė, kad ir Lietuvos valstybė mirė…Lietuviai bėgo iš Lietuvos teisybės svetur ieškoti… (p.224).

P.Dirgėlos istorinis mąstymas, grindžiamas faktinės medžiagos gausa ir dažnai pernelyg detaliu jos eksponavimu, sekinančiu skaitytoją, vis dėlto sueina, yra sutelkiamas į apibendrintus modelius. Tą akivaizdžiai iliustruoja ir pacituotasis tekstas, kuriame svarstomas ne atskiras atvejis, o tarsi visos mūsų istorijos, įskaitant ir šias dienas, pamokos.

Romane "Litorina, Litorina" Lietuvos idėja plevena ne tiek jos istorijos įvykiuose, kiek daugybėje poetinių intarpų ir sentencijų ("Kilnioji Lietuva gerbia priešus labiau negu savus", p. 18; "Ne pirmą lietuvį viską prakeikiant girdėjai", p. 87; "Yra tauta, yra ir galimybė jai nuo nieko nepriklausyti", p. 189). Plačiai išskleista Europos panorama, matomi skirtingi prancūzų, švedų, lenkų interesai, jų sankirtos, vidinės intrigos, ryškūs gudriojo prancūzų kardinolo Mazarinio, švedų karalienės Kristinos Vazos charakteriai. Tačiau P.Dirgėlos pasakojama Europos istorija "sužmoginta" ir sulietuvinta, nes įvykius ir žmones iš arti stebi, apmąsto, vertina ir pats juose dalyvauja lietuvis Adomas Tvirbutas. Autorius kuria mitą apie Tvirbuto nemirtingumą; brėžiamos paralelės su pirmuoju žmogumi ir su Kristumi implikuoja tam tikrą mūsų mąstymo kryptį (išvarytos iš rojaus tautos pirmapradę švarą, kančią ir prisikėlimo viltį).

"Giria", nors ir netiesiogiai (retrospektyviai), aprėpia įvykius nuo 1945 iki 1986 metų. Romano anotacijoje šie dešimtmečiai taikliai pavadinti ciniškai tobulos okupacijos laikotarpiu.

Šis kūrinys iš visų Karalystės romanų atrodo išlaikęs daugiausia tradicinio romano bruožų. Pagrindinė herojė Teresė Kerpienė, išvežtų tėvų vaikas, dabar - partijos veikėja, permąsto savo gyvenimą - nuo vaikystės iki dabarties. Neskubriam pasakojime skleidžiasi gyvas, spalvingas kaimo ir nedidelio miesto gyvenimas, įvairių sluoksnių žmonių buitis ir santykiai. Bet svarbus autoriui tik dvasinis, giluminis lygmuo, privatus, ne oficialusis gyvenimas. Jokių aštrių kampų, vienaprasmių sprendimų, kategoriškumo, smerkimo, piktinimosi, vienspalvių personažų. Gyvenimą paralyžiuojančios, žmogų naikinančios okupacijos esmė ryškėja tarsi savaime. Aukščiausios kokybės psichologinis realizmas.

Romano intrigos ašis – paslaptingas (KGB nasruose) rašytojo Mato Butkaus žuvimas. Palikęs rankraštis – tai pasakojimas jo tėvo, rezistento Antano Butkaus vardu apie pokarį, to laiko vertinimas politinėmis, moralinėmis, filosofinėmis kategorijomis. Antanas Butkus – Adomo Tvirbuto antrininkas naujoje istorinėje situacijoje. Jis pakartoja ir prisikėlimo mitą. Iš romano "Litorina, Litorina" čia perkelti tik šiek tiek modifikuoti tekstai. Jie turi liudyti istorinių pasikartojimų dėsningumą. Panašumai įspūdingi; nors dirbtinumo neišvengta, paraleliniai tekstai prasmingai susieja tolimas epochas vaizduojančius romanus.

Antrasis didžiojo P.Dirgėlos epo tomas – "Ceremonijų knygos". Rastas labai taiklus vaizduojamųjų virsmo metų (1989-1992) apibūdinimas. Ištrūkusi į laisvę tauta ne tik džiaugsmingai švenčia pergalę, bet ir iškilmingai pagerbia aukas. Ir vienu, ir kitu atveju atsigręžiama į tradicinius ritualus, apeigas – tiek bažnytines, tiek valstybines. Masiniai mitingai, procesijos, perlaidojimai; plazda vėliavos, žvakės, statomi, šventinami kryžiai, paminklai, skamba iškilminga muzika, giesmės, himnai, patriotinės dainos. Ceremonijos, skirtos laisvės manifestacijai, rodos, turėtų visus suvienyti. Tačiau taip neįvyksta.

Kaip tą permainingą laiką, viltis ir jų žlugimą regi rašytojas? Pirmiausia jo skvarbus ir plačiai aprėpiantis žvilgsnis yra analitinis, skaidantis ir jungiantis. Pirmoji romano dalis "Karnavalas" ne tik įvardija, bet ir įvertina situacijos dvilypumą, kuris neišnyksta iki dabar. Sovietinė nomenklatūra, KGB, partija, vienintelė "sugebanti" tautą vesti, ir toliau lieka valdžioje – oficialioje arba šešėlinėje. Jų klanai drauge su svetimšaliais – rusais, vokiečiais, žydais - ir kapitalo, ir rinkos šeimininkai, ir žmogžudysčių užsakytojai. Rašytojas kuria painią, atgrasią, vos ne groteskinę, bet atpažįstamų reiškinių struktūrą, demonstruojančią, kaip keičiami veidai, prisimatuojamos kaukės, kaip sunkiai braunasi į gyvenimą autentiškos naujo valstybingumo formos, kokie nuskriausti ir vėl paniekinti tie, kurie nepriklauso galingųjų klanui ("Žmonės, kurių Konstitucija buvo dešimt Dievo įsakymų, skurdą ėmė laikyti jiems suteikta labdaringa malone gyventi", p.338). Rašytojas mąsto apie dvi Lietuvas: matomą, šviesiąją, ir nematomą, naktinę, juodąją. Kuri stipresnė, kuri nugalės, rašytojas nesiima spręsti, bet viltį palieka: "Juk jūs dar laukiate, dar turite vilties. Juk jums dar liko gyvenimo".

Trečioji epo dalis – "Vilties pilnųjų knygos" - sudaryta iš keturių knygų: "Šlamesiai", "Uraganas", "Lijundra", "Sausra". Vilties knygose vilties likę mažiausiai. Gamtos metaforos organiškai įaustos į Lietuvos viešojo gyvenimo įvykius (1993-1995) ir taikliai juos eksplikuoja. Ypač įspūdingai išplėtota tikrai Lietuvą nusiaubusio uragano ir visuomenės patirtų sukrėtimų paralelė. Visas šis romanas yra ištisinė, dar sudėtingesnė negu pirmųjų tomų, kartais sunkiai besuprantama perkeltinių prasmių struktūra. Tiesioginės prasmės išlikusios dažniausiai tais atvejais, kai rašytojas demonstruoja slaptus magnatų pokalbius, pranešimus, kur jie ciniškai atviri:

Tam, kad paimtume valdžią, sutriuškinome filosofiją. Tam, kad išlaikytume valdžią, sutrypėm teisę ir moralę. Tam, kad valdytume rytoj, privalome įsibrauti į kulinariją bei filologiją ir gerai įsikurti mitologijoj. Uraganas – savaime mitas. Mūsų indėlis – ypatingas apipavidalinimas (p. 167).

Jau vien toji aplinkybė, kad rašytojas "išardo" tamsiosios Lietuvos pusės šeimininkų nematomąjį veiklos mechanizmą, jo pasakojimo stiliui suteikia sarkastiškų spalvų. Nors pasakotojas siekia išlikti ramus ir tarsi neutralus, dažnai pačios realybės absurdas stumia jį į groteską.

Romane nebėra atskirus likimus sekančių siužetinių linijų, dėmesio individualiam charakteriui. Dažniau pasirodantys veikėjai – tam tikrų idėjų ženklai, tipiškos apraiškos, tendencijos. Veikia šimtai personažų – ištisos bendruomenės, giminės, klanai, grupuotės. Didžiulių srautų judėjimas, pavardžių gausa, Senąjį Testamentą primenantys genealoginiai medžiai – būdinga P.Dirgėlos istorinių romanų savybė, tačiau bene ryškiausia ši tendencija "Ceremonijų knygose" ir "Vilties pilnųjų knygose". Rašytojas visa savo kūryba krypsta į tai, kad mažėtų fabulos, intrigos, papasakotos individualios istorijos vaidmuo ir reikšmė kūrinyje. Svarbiausia – mąstyti, suprasti esminius būtiškus pasaulio, istorijos, žmogaus reiškinius.

Skaitančiam Karalystės epą negali nekilti klausimas, ar paskutinės epo dalys, vaizduojančios nepasibaigusius dabarties procesus, gali pretenduoti į istorinį žanrą. Įvykiai įgyja istorinį statusą, jei yra reikšmingi, lemiantys kokybinius pokyčius tautos ir valstybės gyvenime. Laiko distancija – gana formalus istoriškumo požymis. Net tuo atveju, jei P.Dirgėlos pateikta dabartinės Lietuvos vizija būtų paneigta istorikų kaip pernelyg subjektyvi ar nepagrįsta, jo romanai vadintini istoriniais, nes jo analizė gili ir visapusiškai argumentuota. Autoriaus erudicijos, išminties, pastabumo, vaizduotės galios, analizės ir sintezės virtuoziškumo neįmanoma nepripažinti.

Kita vertus, autoriaus siekimas aprėpti V i s u m ą pretenduoja į dieviškas galias, bet tokia užduotis per sunki net ir talentingam žemės keleiviui. P.Dirgėla parašė tikrai išmintingas knygas, kurias turėtų skaityti ne vien literatūrologai ir istorikai. Jos labai praverstų didelei mūsų pasiklydusios, apgaudinėjamos, nesusivokiančios tautos daliai, atkreiptų akis į save pačius, į tariamas ir tikras vertybes. Tačiau kada ir kas skaitys šias storas ir sunkias knygas? Didelis talentas nepripažįsta apsiribojimų, gaila, bet, matyt, jokia kritika neįtikins kūrėjo, kad tai būtina jo paties labui.