Kostas (Konstantinas) Ostrauskas gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose ir mirė 2012 m. sausio 9 d. Filadelfijoje. Dramaturgas ir literatūros istorikas. Augo vargonininko šeimoje, prieš karą gyveno Šančiuose ir mėgdavo pagyvinti savo kalbą ta tarme. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į JAV. 1958 m. Pensilvanijos universitete apgynė daktaro disertaciją apie Jono Biliūno laiškus Jurgiui Sauliui. Ėjo įvairias pareigas, galiausiai dirbo Muzikos bibliotekos direktoriumi tame pačiame universitete. Paliko liūdesy žmoną, psichologijos daktarę Danutę ir sūnų Darių.
Pirmą dramą „Pypkė“ parašė 1955 m., tačiau tradiciškesnė „Kanarėlė“ buvo pirmoji išspausdinta knygoje „Kanarėlė“ (1958). „Pypkė“ pasirodė knygoje „Žaliojoj lankelėj“ (1963). Abi dramos liudija dramaturgo siekį išsilaisvinti iš tradicijos, sukurti ką nors nauja lietuvių literatūroje. Ypač po knygos „Kvartetas“ (1971), susidedančios iš keturių pjesių, Ostrauskas pasirodė išeivijos literatūros avangarde ir nusipelnė absurdisto etiketės. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas Čikagoje išleido visas jo knygas iki 2000 metų. Svarbiausia buvo ganėtinai epiška drama „Ars amoris“ (1996). Laikui bėgant ir autoriui tobulėjant, išryškėjo postmodernistiniai jo kūrybos bruožai. Kai kurie jau buvo akivaizdūs „Pypkėje“, tačiau Ostrauskas vis labiau pamėgo intertekstualumą, parodiją, farsą, citatas (pvz., „Vaižgantas“ susideda beveik vien iš citatų iš Vaižganto raštų), variacijas ta pačia tema. Nevengė ir žiaurumo teatro užuominų. Visada pasižymėjo minimalizmu, net lakoniškumu. Turėjo savitą braižą ir ne kartą yra išsireiškęs, kad lietuvių literatūroje – per daug žodžiu. Buvo reiklus kritikas, išlaikė objektyvumą ir blaiviai žiurėjo į politinius reiškinius. Nors buvo Lietuvos patriotas, kūryboje ir gyvenime nepasidavė pigiam patriotizmui ir sentimentams. Kritikoje dažnai komentavo sovietines Lietuvos literatūrinio gyvenimo, ypač cenzūros absurdus ir dramoje „Gundymai“ (1983) demaskavo neatitikimus ir nesąmones politinėj Sovietijos plotmėje.
Kai kurios literatūrinės esė, pasirodžiusios „Literatūros lankuose“, „Metmenyse“, „Aiduose“ ir „Lituanistikos darbuose“, buvo surinktos į knygą „Ketvirtoji siena“ (1996). Lietuvai išsilaisvinus, Ostrauskas spausdino savo dramas ir mikrodramas „Metuose“ ir „Kultūros baruose“. Vilniuje buvo išleistos rinktinės „Kaliauses mirtis“ (1996), „Čičinskas ir kiti“ (2001) ir „Užgavėnių kaukės“ (2006), o knygoje „Žodžiai ir žmonės“ (1997) buvo surinkti kritiniai straipsniai apie Nepriklausomybės rašytojus ir atsiminimai apie išeivijos literatus.
Kostas Ostrauskas buvo unikumas išeivijos literatūroje. Itin kūrybingas, sąmojingas, nevengė humoro, mokėjo pasišaipyti iš išeivijos gyvenimo peripetijų, bet dažniausiai išliko bendražmogiškas. Kelios jo dramos išverstos ir išspausdintos žurnaluose anglų kalba, tačiau tai rašytojas, kuris turėtų būti daugiau žinomas ir už lituanistikos ribų.
