Humoras Jurbarke (ir Reikjavike)

Pasibaigus forumui "Šiaurės vasara"

Humoras kaip konferencijos tema. Ir naudinga, ir linksma. Tarptautinis literatūros forumas "Šiaurės vasara", vykęs praėjusį savaitgalį, šį kartą turėjo teminį pavadinimą "Juoko galia". Lietuva jau trečius metus iš eilės rengia šį forumą, kurio pagrindiniai dalyviai yra lietuviai ir skandinavai, t. p. vienas kitas iš gretimų regionų. Pirmasis renginys vyko Nidoje – akivaizdžiai patrauklioje vietoje, bet nuo pernai forumo centru tapo provincijos miestas, kurio šiaip neįtartum skleidžiant trauką tarptautiniams renginiams. Labai sėkmingas renginio organizatorių Giedros Radvilavičiūtės ir Dalios Strimaitytės pasirinkimas, juolab kad pagrindinių renginių vieta – Jurbarko krašto muziejus – turi itin jaukią salę su senovišku židiniu, o pats pastatas stovi vaizdingame parke.

Bet įžanga buvo dar Vilniuje – čia, be kita ko, buvo pagerbtas atminimas autoriaus, kuris tikrai būtų turėjęs ką pasakyti tokiame renginyje, o gal ir būtų tapęs jo žvaigžde: Jurgis Kunčinas. Jo tekstas "Mėlynas kraujas" įgijo naują pavidalą – pavirto komiksu (autorius – Liudas Parulskis). Bet komiksai apskritai tapo šio renginio specifiniu akcentu, ir apie tai reikėtų kalbėti atskirai.

Programos brošiūros įvade, tarsi apsidraudžiant, rašoma: "Norint kitos šalies humorą perprasti, reikia gerai pažinti jos kultūrą, papročius ir žmones". Atrodo, kad Juozo Erlicko skaitytos novelės skandinavams didelio įspūdžio nepadarė, nors buvo parinkti tekstai, pretenduojantys į universalumą. Tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos kitus atvejus, ir tikriausiai ne todėl, kad kilo vertimo problemų – dauguma tekstų buvo išversti iš anksto ir gerai sutvarkyti. Bet, žinoma, verčiant kas nors visada prarandama, verčiant humorą – juo labiau: anglų kalboje yra įprastinė tokį reiškinį nusakanti frazė lost in translation – "prarasta verčiant". Humoras išėjo, kai šiemet rodytas tokio pavadinimo filmas lietuviškai buvo pristatytas kaip "Pasiklydę vertime" (geriau būtų – "Vertimo sunkumai").

Betgi nebūtina kvatoti. Kartais užtenka gero sąmojo. Šio gausu buvo norvego Frodės Grytteno "Paprasto žmogaus istorijoje", kur gana komiškai vaizduojama, kaip ėmė keistis žmogaus, kurį kompiuteris išrinko vidutiniu norvegu, gyvenimas. Būtent šis faktas kurioziškai paskatino jį elgtis nestandartiškai, nepaprastai, – čia susipina erotiniai motyvai, žiniasklaidos paradoksai, šeimyninės peripetijos; reikia tikėtis, kad ši istorija bus paskelbta lietuviškoje spaudoje. Įdomu, kad čia pasireiškė dar vienas viso forumo moderatoriaus Leonido Donskio talentas – jis skaitė šio teksto lietuvišką vertimą ir tai darė virtuoziškai, kartu niekur neperspausdamas, ką būtų linkęs daryti dažnas profesionalus aktorius. Bet, pasirodo, Leonidas čia irgi turi profesionalumo, nes yra studijavęs teatro meną. Nestokoja žaismingumo ir dar vienas akademinio pasaulio šulas, Donskio bičiulis estas Reinas Raudas, Lietuvoje jau, regis, neblogai pažįstamas, o čia pasireiškęs kaip prozininkas humoristas, savo kūrinius, žinoma, pats skaitantis lietuviškai.

Malonu buvo pamatyti islandą Hallgrķmurą Helgasoną – jo romaną "101 Reykjavik" labai smagiai perskaičiau prieš dvejus metus; angliškas vertimas itin sklandus – atrodo, lyg angliškai būtų parašyta ir verčiant nieko neprarasta. Ne ypač gausus rašytojų būrys šiame forume turėjo linksminti publiką po kokius tris kartus. Tad Helgasonas čia skaitė ištrauką iš minėtojo romano, t. p. iš kito ir dar pasakojo šį tą "iš gyvenimo". Pasak jo, Islandija yra ribota vieta, kaip vienas kambarys. Romano "101 Reykjavik" pasakotojas sukasi dar ribotesnėje vietoje – šios mažytės sostinės dalyje, kurios pašto indeksas yra 101. Tai yra linksmas, galiausiai ir problemiškas pasakojimas apie aptingusį bedarbį, gyvenantį su motina. "Paprastai aš stengiuosi pabusti prieš temstant", – sako jis romano pradžioje. Tai nėra taip paprasta iki paryčių prabuvus bare. Vieną kartą per savaitę tenka rimtesnė užduotis – nueiti pasiimti gana sočios bedarbio pašalpos. Vėliau istorija susiklosto į gana kuriozišką meilės trikampį. Pagal romaną pastatytas filmas Lietuvoje buvo rodytas per televiziją.

Helgasonas publikai pasakojo, kaip ėmė interviu iš Islandijos premjero, o vėliau kalbėjęs Teodoras Četrauskas sakė, kad jam yra tekę bendrauti su "dar baisesniu žmogumi" – kai reikėjo vertėjauti anuometiniam CK sekretoriui Petrui Griškevičiui priimant jaunimo delegaciją iš VDR. Iš to išėjo smagi humoreska.

Buvo dar viena specifinė tema – politinis humoras. Politikai renginyje nedalyvavo, tad jiems neteko įrodinėti, kokie jie pakantūs ir kaip jiems smagu, kai iš jų juokiamasi. Savaip komiškas išėjo Herkaus Kunčiaus pasisakymas, sudarytas vien iš citatų apie Leniną ir Čekoslovakijos prezidentą Masaryką – pasirodo, kad ir demokratiškų nuostatų vadovas gali būti liaupsinamas tokiais pat kurioziškais superliatyvais kaip ir tas, iš kurio padarytas privalomai garbintinas pusdievis.

Taip sutapo, kad prieš pat šį renginį Lietuvos radijo "Forumo" laidoje kaip tik ta tema buvo surengta diskusija, kurios pagrindiniai dalyviai buvo politikas Vytautas Landsbergis ir "Dviračio šou" laidos kūrėjas Haroldas Mackevičius. Pastarasis, t. y. humoristas, stengėsi atrodyti labai korektiškas ir rimtas, tad laida išėjo keistoka. Linksmiausias buvo Mackevičiaus pasakojimas apie tai, kaip, "Dviračio šou" atsiradus personažui, sukurtam pagal Algirdo Brazausko įvaizdį, iš Ukmergės paskambino viena moteris ir pasakė, kad jos fabrike jau surinkti 128 parašai, reikalaujantys neberodyti šio personažo ir nesityčioti iš gerbiamo politiko. Jurbarke apie humorą buvo kalbama visaip – t. p. ir su humoru.

Dar buvo anekdotų aukcionas, diskusijos, krepšinis dideliuose ekranuose. Pastarąjį pareigingai žiūrėjo ir skandinavai. Kažkaip nepatogu buvo jų paklausti, ar žino taisykles. Be abejo, paminėtinas džiazas – Vytautas Labutis ir kompanija suteikė foną, kuris neretai buvo gana žaismingas ir plykstelintis muzikiniu humoru. Kartais, regis, spontanišku ir improvizuotu – kai Leonidas Donskis pirmąjį vakarą padėkojo muzikantams, tai nebuvo paskutinis žodis, nes dainininkė Vita Rusaitytė iš žodžio "ačiū" surezgė ištisą variacijų puokštę.

Bet tokiuose susibūrimuose dažnai įsimena ir neplanuoti įvykiai. Dalyvius Jurbarke dar palepino besibaigianti šiaurės vasara, tad ne visi mes stropiai lankėme visus renginius. Vaizdas iš salės pro praviras duris: saulėtoje parko vejoje ramiai tupi Antano A. Jonyno bokserė Bruknė (šalia šeimininko), kiek toliau, prie staliuko, kaip kokie Čechovo dvarininkai, man negirdimą pašnekesio giją ramiai atsilošę pina keletas juoko galios liudininkų. Tokiose neformaliose vietose humoro buvo ne mažiau.