Jau seniai pasaulyje žinoma šio japonų rašytojo pavardė, jo romanai bei esė. Haruki Murakami rašyti pradėjo sulaukęs dvidešimt devynerių ir kasmet išleidžia po knygą. Jo kūriniai tiek Japonijoje, tiek užsienyje sulaukia didelio skaitytojų susidomėjimo. Lietuvių kalba jau yra pasirodę penki H. Murakami romanai bei viena pasaka vaikams.

Vieni kritikai rašytojo kūrybą priskiria veik prie fantastikos – išgalvoti pasauliai, fantastinės būtybės ir paties sukurta mitologija. Kiti – prie mistinių detektyvų, kur gaudynės, paslaptingi nužudymai ir pasinėrimai į paralelinius pasaulius. Dar kiti teigia, kad tai romanai-alegorijos, kuriuos reikia skaityti tarp eilučių, antiutopijos, psichodeliniai trileriai ar net ezoteriniai mokymai. Kiek skaitytojų, tiek ir interpretacijų – tuo gali didžiuotis tik labai geras kūrėjas. Rašytojo kūryba savo braižu ir/ar detalėmis artimi Kobo Abės, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavičiaus tekstams, tačiau tai ne kopijos, ne imitacijos. Tik artimumas, gal net tąsa – mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios pradžią ir atskleisti gamtos paslaptis, kurios negali būti suvoktos logiškai ir racionaliai.

Prieš pradėdamas rašyti Tokijuje turėjote džiazo barą. Ar Jūsų kūrybą paveikė džiazo muzika?

Pasąmoningai. Džiazas – tai pomėgis, ne daugiau. Tačiau išties klausydavausi džiazo muzikos po dešimt valandų kasdien keletą metų iš eilės, tad šios muzikos ritmas, improvizacija, garsas, stilius į mane įsiskverbia labai giliai. Tiesą sakant, darbas džiazo klube mane ir paskatino rašyti. Kartą nuo baro stalo pamačiau, kaip juodaodžiai amerikiečiai kareiviai verkia, ilgėdamiesi savo tėvynės.

Iki tos akimirkos aš visa širdimi buvau paskendęs Vakarų kultūroje, pradedant, matyt, nuo kokių dešimties-dvylikos metų. Domėjausi ne tik džiazu, bet ir Elviu Presliu, Kurtu Vonegutu... Dabar manau, kad tai buvo tam tikras maištas prieš tėvą (jis buvo japonų literatūros mokytojas) ir apskritai japonų konservatizmą. Būdamas šešiolikos, aš išvis mečiau skaityti japonų literatūrą ir ėmiausi rusų bei prancūzų – Dostojevskio, Stendalio, Balzako vertimų į japonų kalbą. Vėliau, išmokęs anglų kalbą, pradėjau skaityti ir amerikiečių knygas. Būtent skaitydamas pastarąsias nuo savo vienatvės pabėgdavau į visiškai kitokį pasaulį. Pradžioje skaitydamas šiuos kūrinius jaučiausi kaip Marse, tačiau pamažu apsipratau ir tapo jauku.

Tačiau tą vakarą, kai pamačiau verkiančius juodaodžius amerikiečius, staiga suvokiau – kad ir kaip stipriai mėgčiau Vakarų kultūrą, šiems kareiviams ji visa reikš kur kas daugiau, nei kad ji kada nors galėtų reikšti man. Štai kodėl aš ir pradėjau rašyti.

Ne vienas amerikiečių rašytojas postmodernistas taip pat jautė gan stiprią džiazo įtaką. Ypač tai pasakytina apie improvizaciją. Ar Jūsų proza yra improvizacinė?

Man kur kas svarbiau ritmas nei improvizacija. Kai rašau, visų pirma galvoju apie ritmą.

Ar dažnai pradedate rašyti kūrinį nuo jo pabaigos? Ir ar dažnai žinote, kur rašymas Jus nuves?

Ne, nedažnai. Paprastai kokią nors istoriją pradedu rašyti nė neįsivaizduodamas, kas bus toliau, todėl tiesiog rašau skyrių, paskui - kitą, ir stengiuos tęsti ta pačia dvasia. Nežinau, kas turi nutikti ateityje, visa tai tiesiog nutinka automatiškai.

Pirmoje romano „Norvegų giria“ scenoje veikėjas sėdi lėktuvo kėdėje ir visi tolesni romano įvykiai – jo prisiminimai ore. Matyt, rašyti šį romaną pradėjote ne nuo šios scenos?

Pradėjau ne nuo scenos lėktuve, o nuo seno juodraščio apie jonvabalius. Visą „Norvegų girią“ rašiau kaip šios trumpos istorijos tęsinį. Ir tai man pačiam leido sužinoti, kas nutiko kiekvienam iš šešių istorijos veikėjų. Trys iš jų miršta, trys lieka gyvi, tačiau tuomet aš ir pats dar nežinojau, kas mirs, o kas išgyvens. Vienas didžiausių mano malonumų – rašyti ir rašant sužinoti, kas nutinka toliau. Be šio malonumo rašymas neturi prasmės.

Keletas kitų Jūsų romanų taip pat išaugo iš trumpų apsakymų. Kai baigdavote šiuos apsakymus, ar Jums neatrodydavo, kad kažko trūksta, kad reikia tęsinio? Ar praėjus kuriam laikui pažvelgiate į vieną jų pagalvodamas: „Hm, dabar iš šios medžiagos galėčiau padaryti kažką solidesnio“?

Kad suprasčiau, jog kažkuris apsakymas nebaigtas, man reikia trejų ketverių, o kartais ir šešerių septynerių metų. Tik suvokęs tai galutinai, aš sėduosi ir perkuriu jį į kur kas didesnį kūrinį. Bet ne visi mano romanai gimė iš apsakymų. Štai kad ir romanas „Avies medžioklė“ – aš iškart jį sugalvojau kaip romaną.

Tačiau praėjus keleriems metams Jūs pradėjote rašyti jo tęsinį, romaną „Dansu dansu dansu“. Ar Jūs galvojote, kad taip nutiks, kai baigėte rašyti „Avies medžioklę“?

Baigęs „Avies medžioklę“, negalvojau apie jokį tęsinį. Tą kartą maniau, kad tai - pabaiga. Tačiau, praėjus keletui metų, ėmiau galvoti: „Įdomu, o kaip ten laikosi Žmogus Avis“? Supratau, kad jis man yra labai svarbi figūra. Panorau sužinoti daugiau apie tai, kokį vaidmenį jis vaidina. Taip prisėdau prie „Dansu“.

Romane „Negailestinga stebuklų šalis“ sukūrėte labai įdomią detektyvo hard-boiled stiliumi versiją. Kuo būtent Jus žavi šis stilius?

Tikrumu. Tačiau išties man neįdomu kurti painiai suregztą detektyvą. Tiesiog norėjau pasinaudoti šia struktūra. Apskritai mane itin vilioja struktūros. Neretai naudojuosi ir kitomis pop struktūromis, tarkim, moksline fantastika, meilės istorijomis arba romansais.

Detektyvinis hard-boiled stilius man patinka tuo, kad pagrindiniai tokių istorijų veikėjai visada yra „nutrūkę“ individualistai, vilkai vienišiai. Man tai įdomu, nes individualistams arba vienišiams Japonijoje gyventi pakankamai sunku. Nuolatos apie tai galvoju. Aš - rašytojas, aš - vienišius, ir aš - individualistas. Galbūt todėl mane taip traukė nuvykti į Ameriką, nes visą gyvenimą svajojau apie hard-boiled struktūrą su mistiniu pagaviu siužetu.

Visi Jūsų romanai parašyti pirmu asmeniu. Ar kada nors mėginote rašyti kitaip?

Taip, kurį laiką. Labai trumpai rašiau trečiu asmeniu, bet nieko gero iš to neišėjo.

Kodėl nerašote kitu asmeniu? Neįdomu? Ar tiesiog svarbi asmeninė intonacija?

Kai rašiau trečiu asmeniu, ėmiau jaustis, lyg būčiau dievas. Bet aš nenoriu būti dievas. Negaliu žinoti visko pasaulyje ir negaliu rašyti apie viską. Aš esu aš. Ir rašyti noriu taip, kaip rašau aš. Rašydamas pirmu asmeniu neturiu galvoje savęs kaip pagrindinio veikėjo, tačiau galiu numatyti, ką galvoja ir išgyvena mano veikėjas. Rašymas leidžia man keliauti savo pasąmonėje, ir šį procesą aš naudoju kurdamas istorijas. Tai smagiausia iš viso to, ką kada nors veikiau. Man atrodo, kad pasakoti gerą istoriją – tai tas pat, kas eiti gatve. Myliu šią gatvę ir vaikštau po ją, viską aplinkui pastebiu, girdžiu, užuodžiu jos kvapą. Kai taip darai, pasaulis ima kisti. Viską imi patirti iš naujo – šviesą, garsą, emocijas. Štai kas man yra rašymas. Man per penkiasdešimt, aš vedęs, tačiau kai rašau, galiu virsti dvidešimt penkerių metų viengungiu. Tokiu būdu rašymas tampa mano antruoju „aš“.

O Jūs pats ar dalyvavote septintojo dešimtmečio jaunimo pasipriešinimo judėjimuose, kuriuos neretai minite savo knygose?

Ne. Pats niekada netapau aktyvistu. Jutau, kad bus kai kas naujo, ir mane tai jaudino, tačiau aš nemėgstu grupuočių ir organizacijų. Niekada nebuvau įstojęs į jokią organizaciją, nors ir simpatizavau studentams radikalams. Man norėjosi atrasti ką nors nauja, kažkokį geresnį gyvenimo būdą. Tačiau negalėjau. Tuo metu man buvo aštuoniolika-devyniolika metų ir, tiesą sakant, ne ką tesupratau.

Studentavimo metais perskaičiau krūvą Vakarų literatūros kūrinių – nuo senovės Graikijos dramų iki Dikenso ir hard-boiled stiliaus detektyvų. Tuo metu norėjosi „kietų“, pagavių istorijų. Mano stabais tapo R. Brautiganas ir K. Vonegutas. Šie rašytojai man išties buvo „kieti“ ir žavūs – jie rašė visiškai kitaip, nei kad buvo rašoma Japonijoje. Ir aš pats norėjau būti „kietas“ ir žavus. Skaitydamas šių autorių kūrinius norėjau tapti rašytoju.

Tačiau būdamas dvidešimt dvejų-trejų metų užmečiau šiuos mėginimus, tai yra aš mėginau, bet man nepavyko, trūko patirties, todėl kuriam laikui tai atidėjau. Nei tarnautoju, nei verslininku tapti nenorėjau, todėl atidariau savo džiazo klubą. Norėjau ko nors pasiekti pats, be niekieno pagalbos, ir po septynerių metų džiazo klube man tai pavyko. Sykį supratau, kad noriu rašyti toliau. Ėmiau kurti vėlyvomis naktimis, uždaręs klubą, ant virtuvės stalo.

Kai kurie kritikai tiek Japonijoje, tiek ir Amerikoje tvirtina, kad Jūsų proza nėra labai „japoniška“. Kaip atspindite savo jausmus „japoniškai“? Ar vis dėlto aprašote japono patirtį per globalios būties praktiką?

Kritikų nuomonė, kad mano proza ne „japoniška“, man atrodo labai paviršutiniška. Pats save laikau japonų rašytoju. Žinoma, mėginu įvairius stilius ir naudoju skirtingą medžiagą, tačiau rašau japoniškai, japonams ir apie japonų visuomenę. Manau, tie, kurie nuolatos svarsto apie tai, kad esu pernelyg persisunkęs Vakarais, klysta. Taip, iš pradžių norėjau tapti tarptautiniu rašytoju, tačiau laikui bėgant supratau, kad esu japonų rašytojas, o ir negaliu būti niekuo kitu. Net ir pradiniame etape nenorėjau tiesiog kopijuoti Vakarų stiliaus ir taisyklių. Norėjau pakeisti japonų literatūrą iš vidaus, o ne iš išorės. Būtent todėl sukūriau savas taisykles.

Pavyzdžiui, kokias?

Japonų rašytojai puristai dievina išorinį grožį ir jausmingumą iškelia aukščiau už energiją, vidinę teksto jėgą. Šis grožis jiems yra geras pats savaime. Jis jiems yra savitikslis, todėl jų stilius dažnai tampa vien sustingusiomis formaliomis metaforomis, kurios nepriimamos natūraliai, spontaniškai. Man nepatinka tokia tradicinė maniera: ji gali puikiai atrodyti iš šalies, bet nieko negali pasiūlyti žmogiškam bendravimui. Galų gale, kas iš tikrųjų žino, kas yra Grožis? Savo proza būtent tai ir mėginu pakeisti. Man patinka rašyti laisvai, todėl vartoju ilgas metaforas, kuriose atrandu kur kas daugiau gyvybės ir naujumo.

Tačiau būtent šis „naujumas“ ir žavi Vakarų skaitytoją. Viena vertus, nuolatos cituojate Vakarų literatūrą ir popkultūrą, tai, kas skaitytojui yra pažįstama, bet ne vakariečiui Vakarų popkultūra nieko nereiškia, ar ne taip?

Žinoma, kai panašius dalykus ištraukiame iš originalaus konteksto, jie įgauna visiškai kitą reikšmę. Savo knygose ilgą laiką citavau Vakarų kultūrą todėl, kad ši kultūra supo mane ir man, kaip japonui, darė didelį įspūdį. Pats esu Preslio, „Beatch Boys“ ir telešou kartos žmogus. Dauguma japonų septintajame dešimtmetyje mėgo amerikietišką kultūrą, apsiribodami tuo, ką jie matė televizoriaus ekrane. Pamenu, vaikystėje dievinau amerikietišką telešou „Father Bnows Best“. Pats tokių herojų gyvenimo stilius atrodė nepasiekiamas ir neįtikėtinas to meto japonams – tie dideli automobiliai, televizoriai ir kiti panašūs daiktai patogiam gyvenimui. Tai atrodė kaip rojus. Džiazas, detektyvai, televizija, roko muzika buvo neatskiriama pasaulio, kuriame užaugau, dalis, ir kai ėmiau rašyti, natūraliai visa tai citavau. Šios nuorodos išties nėra labai sudėtingos ir gilios.

Tačiau, prisipažinsiu, pastaruoju metu supratau, kad man daugiau nereikia nuorodų į popkultūrą, dabar galiu apsieiti ir be jų. Ir vėl keičiu taisykles.

Pradedant „Avies medžiokle“ ir tolesniuose romanuose kur kas mažiau rašote apie septintąjį dešimtmetį, o kalbate apie tas problemas, kuriomis, kaip Jums atrodo, Japonija „susirgo“ išsivysčiusio kapitalizmo laikais. Apskritai tai, kas vyksta, Jūs vertinate gana negatyviai – esą visi turtai ir išorinis perteklius žlugdo visuomenę, suteikia vien tik žalą, o žmogiškas idealizmas neva yra nupirktas. Jūsų romanų žmonės po senovei yra vienišiai, materialinė nauda jiems neatneša laimės, ir jie vis taip pat nostalgiškai atsimena „seną gerą septintąjį dešimtmetį“...

Tai viena iš priežasčių, kodėl „Norvegų giria“ buvo išleista tokiais dideliais tiražais. Japonų skaitytojai vis taip pat ilgisi pasaulio, kuriame būtų vietos idealizmui. Po šios knygos panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“. Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti, nuo ko pradėti puolimą... Tačiau viskas kada nors keičiasi.

Susidaro toks įspūdis, kad Jus stipriai paveikė Filipo K. Diko kūryba, ypač tai akivaizdu romane „Dansu, Dansu, Dansu“.

Ne, nesu didelis šio autoriaus gerbėjas, nors visi aplink tik ir kalba, kad jis labai „kietas“. Perskaičiau keletą jo knygų, bet tik tiek. Kur kas labiau man patinka Kurtas Vonegutas ir Stivenas Kingas, o taip pat T. Obrianas ir Džonas Irvingas, o iš Lotynų Amerikos – J. L. Borgesas ir G. G. Markesas.

Vertė Jurga Lūžaitė