Druskininkų kurorto publikos laisvalaikio leidimo būdai (XIX a. pirmojoje pusėje)

XIX a. pirmoji pusė – Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo laikotarpis. Miestą gausiai lanko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų publika. Turbūt tiksliausias šio junginio, keturiems mėnesiams per metus susirenkančio prie Druskininkų vandenų, pavadinimas gal ir bus publika. Kurorte buvo gydomasi ir linksminamasi, tačiau buvo dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektinį gyvenimą – vietos periodinė spauda.

1844–1846 m. ėjo „Ondyna Druskienickich Źródeł“ – pirmasis kurortinis laikraštis lenkų kalba, leidžiamas Ksavero Volfgango. Po dvejų metų, 1848 m., pasirodė „Druskieniki“, leidžiamas ir redaguojamas Juzefo Ignaco Kraševskio ir Ksavero Volfgango. Remdamiesi šiais leidiniais, panagrinėsime, kokie buvo vietos visuomenės laisvalaikio leidimo būdai.

XIX a. pradžioje gydymu Druskininkuose užsiiminėjo valstiečiai Sūrutis (tragiškai miręs per muštynes su girtu kaimynu) ir jo sūnus Benediktas (miręs nuo girtuoklystės). 1830 m. Druskininkuose gydėsi tik 30 asmenų. Lankytojų pagausėjo po 1838 m., kai buvo atidaryta gydykla. 1843 m. čia lankėsi jau du tūkstančiai asmenų. Tik atvykusį į Druskininkus svečią pasitikdavo keletas įkyriai siūlančių kambarius, bet ne barzdoti izraelitai, kaip Vilniuje, o su surdutais, gobtuvais ir kepurėmis, tačiau įžūlumu nenusileidžiantys vilniečiams. Atvykę svečiai gyvendavo privačiuose namuose. Aptarnaujantis personalas tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, nesuprantamai „Ondynos“ leidėjams. Aplink namus – visur smėlis. Namai daugiausiai mediniai, o bažnyčia mūrinė (lėšas bažnyčiai statyti surinko patys ligoniai). Bažnyčia būdavo atidaryta tik per sezoną, nes Druskininkų parapija buvo Rotnicoje. Kapinės buvo įkurtos toliau nuo miesto, kad laidotuvės netrikdytų ligonių. Vienoje pagrindinės aikštės pusėje buvo maudyklės, o kitoje – namų eilės. „Ondynoje“ kritikuotas tuometinis prekybos ir aptarnavimo monopolis, menkas pasirinkimas, nes dar nebuvo „Taupos“ ir „Pigiau grybo“. Buvo ir teatras, taip pat namas susirinkimams. Kol tokio namo nebuvo, piknikams padarydavo pavėsinę su stogu ant aštuonių stulpų, o sienas kilimais uždengdavo patys dalyviai, kad šokantiems vėjas arba lietus netrukdytų. Kas pirmiau už kitus išvykdavo pasiėmęs savo kilimą ir palikęs langą tokios salės sienoje, galėjo būti tikras, kad likusieji draugai prisimins ir gailėsis. Teatre vaidinimai vykdavo lenkų kalba, o pasirodydavo dramos artistų trupė iš Vilniaus ir baletas. Tačiau daugiausia visuomenės susirinkimų vykdavo po atviru dangumi. Šokiai prasidėdavo apie 8 val. vakare ir trukdavo iki 11 val. (kartais iki 2–3 nakties). Šokių aikšteles apšviesdavo deglais. Kaip liudija Vasilijaus von Rotkircho, 1854 m. rašiusio apie Druskininkus, piešinys, tais laikais mieste buvo fotografas.

Muzikantai grodavo jau nuo pat ryto (nuo 7 val. – pavėsinėje prie Nemuno). Pasitaikydavo, kad muzikantai nesilaikydavo susitarimų ir nueidavo groti ten, kur daugiau užmokėdavo (dažnai daug mokėdavo kortuotojai, kad jiems grotų prie uždarų langinių, iš lauko pusės). Buvo ir paprotys kiekvieną naujai atvykusįjį sutikti su muzika po langais. Kraševskio nuomone, būtų buvę geriau, jei išlydėtų su muzika. Spaudoje apgailestaujama, kad Druskininkuose koncertuoja užsienio muzikantai, o vietiniai neturi galimybės atskleisti savo talentų. Pradžioje Druskininkuose koncertavo Teimerio orkestras, o vėliau – muzikantai iš Krokuvos. Pasilinksminimai būdavo gana trankūs ir ilgai trunkantys. Kortuoti pradėdavo apie 22–23 val., o baigdavo 5 val. ryte. Nenuostabu, kad poilsiautojai sirgdavo, nes ir sveikam toks krūvis būtų didokas.

Kasdieninis gyvenimas prasidėdavo gana anksti. Anksčiausiai, apie 5 val. ryto, keldavosi tikri ligoniai ir eidavo prie šaltinių gerti vandens. 7 val. prie šaltinių susirinkdavo jau daugiau poilsiautojų. Vėliausiai ateidavo ponios ir nuo šokių pavargę jaunuoliai. Maudyklės (iš dalies apšildomos) veikdavo nuo 18 val. iki vėlaus vakaro. Vizitai būdavo apie 13 val., o vakarienė prieš 17 val. Įvairiais mėnesiais Druskininkuose rinkdavosi skirtinga publika. Gegužės mėnesį atvažiuodavo neturtingesnieji ir tie, kuriems labiau rūpėjo gydytis. Liepą – pramogaujantys ir ieškantys pažinčių (daugelis tikėdavosi čia išspręsti vedybų problemą). Nuo rugpjūčio 15 d. čia dominuodavo tik ligoniai. Rugsėjį kurortas ištuštėdavo ir prieš namus riogsodavo šiukšlių krūvos. Žiemą miestelyje karaliaudavo tik vėjas ir šunys.

J. I. Kraševskio nuomone, vietos visuomenė skirstosi į tariamą aristokratinę (kuri tikros aristokratijos bruožų neturi) ir demokratinę (šios pagrindinė pramoga yra nelaimingos kortos). Jis teigia, kad tikroji aristokratija turėtų būti pasiekusi visokeriopą aukštumą, ypač protinę, taip pat pilietiškai mąstyti. Prie tokios aristokratijos tikrai nepriskirtina naujoji aristokratija – šiuolaikinės dvasios, dėvinti miestiečių drabužius, su mužikiškomis šukuosenomis. Šiems neviršijantiems 30 metų jaunuoliams rūpi po pasivaikščiojimo prie šaltinių tik gražuolių peržiūros maudyklėse, vizitai, vakarėliai. Mėgsta jie jodinėti ir medžioti, kalba net apie dvikovas, bet nesižaloja. Geria šampaną, bet nenusigeria nuo jo, nebent tik nuo punšo. Na, matyt, šiuo atžvilgiu jie buvo aukščiau nei mūsų laikų naujalietuviai ir naujabajoriai. J. I. Kraševskis kritikuoja pernelyg didelį dabitiškumą ir suvaržytą bendravimą. Ponios pirmiau važiuodavo į Varšuvą taisyti garderobo, o tik paskui išdrįsdavo pasirodyti Druskininkuose prie vandens. Per daug neskoningų blizgučių, net karietose. Per daug karjeristų ir visokių aferistų.

To meto Druskininkų publika knygų skaitydavo mažai. Literatūra kartu su kitais savo gaminiais prekiaudavo atvykėlis balnius. Jis knygas parduodavo arba skolindavo už dešimt grašių. Vėliau ten įsikūrė Nekčynskio skaitykla, kur galima buvo pasiskaityti pasenusių prancūziškų knygpalaikių. Intelektinį gyvenimą turėjo pagyvinti „Ondyna“, tačiau lauktos reakcijos ir polemikos ji nesukėlė. Nors laiką leido prabangiai, Druskininkų publikai pirkti ir surasti laiko skaityti savo laikraštį buvo per didelė prabanga. 1886 m. Palangoje ėjo panašaus pobūdžio, tik menkesnio lygio leidinys prancūzų kalba „La Limande“. Na, o mūsų laikais senieji Druskininkų laikraščiai jau tapo bibliografinėmis retenybėmis. Man labai įdomus žurnalo „Druskieniki“ likimas. Visi lenkų ir lietuvių istorikai gieda vieną dainą – „Druskieniki“ jiems knyga, o ne periodinis leidinys. Kai kas sakytų, kad tais laikais ir knygos buvo leidžiamos atskirais sąsiuviniais. Tačiau yra dar vienas keblumas. Pats saugau pirmą šio leidinio numerį, domėjausi kitose saugyklose išlikusiais leidinio egzemplioriais ir visur buvo tas pats pirmasis numeris. Greičiausiai kiti šio leidinio numeriai tapo retenybėmis labai seniai, o pirmasis leidinį aprašęs istorikas jau vartė tik patį pirmą numerį, kuris jam pasirodė knyga, nes jis ir panašus į knygą. Na, o visi likusieji jau tik cituodavo jį. Tačiau Kauno bibliofilo Vidmanto Staniulio kolekcijoje saugomi 8 išlikę „Druskieniki“ numeriai. Pasirodo, tarpukariu jie buvo istoriko Zenono Ivinskio bibliotekoje, kurios, pasitraukdamas į Vakarus, istorikas neišsivežė. Nesvarbu, ar tai knyga, ar žurnalas, bet tie išlikę 8 „Druskieniki“ numeriai – unikalus leidinys. Pavartyti tokį leidinį – didžiausia mano bibliofilinė svajonė.