Praėjusių metų paskutinieji Amerikos lietuvių dienraščio kultūros priedai, pasiekę Lietuvą suledėjusį sausį, dvelkia advento tyla, rimtimi, šalkauskiška meile Dievui.
Šalia įdomių, informatyvių rašinių apie filosofą Stasį Šalkauskį, kunigą Alfonsą Lipniūną, garsius egzodo rašytojus Henriką Nagį ir Marių Katiliškį gražiai dera originali kūryba. Poezija ir proza. Jos autoriai – H. Nagys, M. Katiliškis, Ginta V. Remeikis, jauna Kauno poetė Eglė Perednytė. Jos eilėraščiai gruodį publikuoti porą kartų – gruodžio 3 ir 24 d. kultūros priedų puslapiuose.
Šiaurės Amerikos ateitininkų vadovas Petras Vytenis Kisielius pateikia didžiulį rašinį apie ateitininkijos ideologą ir jos struktūros pagrindinį architektą filosofą S. Šalkauskį. Iš senos fotografijos žvelgia geros, išmintimi šviečiančios XX a. Lietuvos žymaus katalikų intelektualų vadovo, filosofo akys. Balti marškiniai ir pabalęs veidas. Idealistas S. Šalkauskis kėlė aukščiausius reikalavimus ir buvo kritiškas ne tik sau, bet ir visiems kitiems: „1938 metų išvakarėse S. Šalkauskis pajuto, kad Lietuva krypsta į sekuliarizmą, o jos katalikų bendruomenė – pilka, be dvasios, be iniciatyvos, inercinė. Pagal Šalkauskį, Lietuvos katalikai yra apsnūdę, neveiklūs, be entuziazmo, o bažnyčioje neišvystytas Šv. Dvasios garbinimas, stokojama pamaldumo. (...) Šalkauskis pradeda lipdyti naują dvasinį judėjimą, kurį jis pavadina „Gyvosios Dvasios sąjūdžiu“. Rašinio autoriaus manymu, būtent 1938 m. prasidėjo Šalkausko epocha – „Gyvosios Dvasios sąjūdžio“ laikotarpis, užtrukęs iki bolševikų įsiveržimo į Lietuvą.
Anatolijus Kairys rašinyje „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ pažeria prisiminimų nuotrupas apie šį taurų, šviesios sielos žmogų, Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinį.
„Prieš karą jį pažino visas Vilnius, visas Vilniaus jaunimas. Buvo geras oratorius, pirmuoju sakiniu „pagaudavo“ klausytoją ir jį laikydavo iki paskutinio žodžio“, – prisimena A. Kairys kunigą A. Lipniūną, nedidelio ūgio, bet milžiniškos dvasios žmogų, kurio šimtmetis buvo paminėtas jaunimo centre Čikagoje.
Vienas įdomiausių gruodžio mėnesio tekstų – Vytauto V. Landsbergio „Evangelija pagal Dzūką“. Tiksliau – jo pateiktos Dzūkijos krašto rezistento Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (1925-1950) bunkeriuose rašyto dienoraščio ištraukos. V. V. Landsbergis partizano dienoraštį pavadina „Evangelija pagal Dzūką“: „Kai kurias jos vietas norisi paprasčiausiai cituoti, be jokių komentarų – kaip šventraštį, parašytą mūsų tautos krauju“.
Skaitytoją ypač sudomina dienoraščio puslapiuose atskleista žinomo poeto Kosto Kubilinsko, išdavusio partizanus, sielos tragedija.
Libertas Klimka iš laiko gilumos prikelia ir nušviečia lietuviškos raštijos pradininko, evangelikų-liuteronų vyskupo Karolio Glogau (1805-1875) darbus. Kilęs iš Gilijos žvejų kaimelio ant Kuršmarių kranto, meilę lietuvybei paveldėjo iš tėvo. Vyskupas K. Glogau pagarsėjo „religinių knygų vertimais į lietuvių kalbą. Jo 1855 metais išverstas Martyno Liuterio „Mažasis katekizmas“ susilaukė net 15 leidimų ir buvo naudojamas kaip vadovėlis lietuviškose pradžios mokyklose“.
Maironio literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplaukienė, su meile parengusi parodas išeivių rašytojams H. Nagiui bei M. Katiliškiui, išsamiai pasakoja apie juos ir kultūrinio priedo puslapiuose.
Ieva Šadzevičienė rašinyje „Graži, viltinga ir atgimusi Lietuva“ rašo apie Lietuvos ir Amerikos jaunųjų dailininkų parodą-konkursą „Atgimusi Lietuva“, kuris lapkričio pabaigoje vyko jaunimo centre Čikagoje. Pirmąją vietą laimėjo aštuoniolikmetė Rita Zarauskaitė iš Radviliškio rajono už triptiką, kuris savo simbolinėmis prasmėmis atkartoja stilizuotą paukščio-medžio-kryžiaus motyvą: „Grafiškas piešinys, atliktas juodu tušu bei sidabro ir aukso spalvomis, skirtingomis variacijomis, atsikartoja ant lietuviams pažįstamų trispalvės – geltona, žalia, raudona – fonų. Medis virsta kryžiumi ir pagaliau plasnoja kaip paukštis“, – taip rašinio autorė apibūdina laureatės kūrinį.
Esė „Atsisveikinant su Rimvydu Šilbajoriu“ Laima Apanavičienė prisimena gruodžio pradžioje mirusį žinomą išeivijos literatūrologą, visados stebinusį savo darbštumu, žmogiškumu ir paprastumu. Išėjusį Anapilin vos mėnesiui likus iki gražios sukakties – aštuoniasdešimtmečio, kuris būtų švenčiamas sausio 6-ąją. „Prof. R. Šilbajorio dėka apie lietuvių rašytojus galėjo sužinoti ir Amerikos skaitytojai. Daug metų bendraudamas su amerikiečių spauda, jis pristatydavo ir to mažo žemės lopinėlio pasaulyje – Lietuvos – rašytojus. Už tai mes jam turime būti dėkingi“, – rašo straipsnio autorė L. Apanavičienė.
