Dešimt kenksmingiausių knygų

Leidinys „Human Events“ penkiolikos garsiausių mokslininkų ir politikų paprašė padėti nustatyti dešimt pačių kenksmingiausių XIX ir XX a. knygų. Kiekvienas apklausos dalyvis išvardijo savo pretendentes, o paskui balsavo už visas pasiūlytas kandidates. Pats aukščiausias „reitingas“ atiteko „Komunistų manifestui“.

1. Karl Marx, Friedrich Engels, „Komunistų manifestas“ („Das Kommunistische Manifest“, 1848 m.). Vokietijoje gimę Marxas (1818) ir Engelsas (1820) buvo intelektualiniai komunizmo krikštatėviai. Po tėvo mirties didelius turtus paveldėjęs Engelsas beveik visą gyvenimą finansiškai rėmė Marxą. 1848 m. 2-ojo Komunistų sąjungos kongreso nurodymu jie kartu parašė „Komunistų manifestą“, turėjusį tapti sąjungos veiksmų programa. „Manifestas“ pateikia visuomenės istoriją kaip klasių kovos tarp engėjų ir engiamųjų istoriją, kviečia darbininkų klasę kelti revoliuciją ir įgyvendinti proletarinę utopiją.

2. Adolf Hitler, „Mano kova“ („Mein Kampf“, 1925–1926 m.). Hitlerio knyga iš pradžių buvo išleista dviem tomais 1925 ir 1926 m. Hitleris ją parašė 1923 m. kalėjime, kur atsidūrė po nepavykusio nacių pučo ir bandymo nuversti Bavarijos vyriausybę. Knygoje Hitleris išsakė ir pagrindė savo idėjas apie Vokietijos galios atkūrimą, visų vokiečių suvienijimą, Vokietijos „išvalymą“ nuo žydų ir visų užsieniečių, parlamentinės santvarkos pakeitimą vertikalia hierarchija, kurios viršuje yra tautos vadas. Kai kuriais duomenimis, iki 1945 m. buvo išleista per 10 milijonų knygos egzempliorių.

3. Mao Dze Dungo citatų knyga, 1966 m. Kinijos Liaudies Respublikos pirmininkas Mao Dze Dungas 1966 m. išleido knygą „Pirmininko Mao Dze Dungo citatos“ („Maža raudona knyga“). Šis eilėraščių, straipsnių ir aforizmų rinkinys buvo išverstas į daugumą pasaulio kalbų ir išleistas iš viso beveik 900 milijonų egzempliorių tiražu. Kinų mokslininkai nustatė, kad iš 470 knygoje paskelbtų tekstų daugiau nei 250 parašyta kitų autorių. Knyga tapo „kultūrinės revoliucijos“ vadovėliu ir maištaujančio Vakarų jaunimo simboliu.

4. Afred Kinsey, „Seksualinis žmogaus patino elgesys“ („Sexual Behavior in the Human Male“, 1948 m.). Biologas Alfredas Kinsey dėstė Indianos universitete. Jis tyrinėjo vabzdžius. 1948 m. Kinsey išleido fundamentalią studiją „Seksualinis žmogaus patino elgesys“ (kitaip dar vadinama „Kinsey raportu“). Visuomenę šokiravo knygos duomenys, kad 90 proc. Kinsey ir jo bendradarbių apklaustų vyrų amerikiečių masturbuojasi, apie 85 proc. turėjo seksualinį ryšį prieš tuokdamiesi, 30–45 proc. buvo neištikimi žmonai, beveik 70 proc. naudojosi prostitučių paslaugomis, 37 proc. bent vieną kartą turėjo orgazmą sukėlusį seksualinį ryšį su kitu vyru. Kinsey sulaužė daugybę puritoniškos visuomenės tabu. Po penkerių metų Kinsey išleido knygą „Seksualinis moters elgesys“. Savo darbuose jis stengėsi įrodyti, jog kiekvieno žmogaus seksualiniai įpročiai yra tokie unikalūs, kad juos galima lyginti su intelektiniais sugebėjimais. Kinsey laikomas seksualinės revoliucijos pradininku. Jis mirė 1956 m.

5. John Dewey, „Demokratija ir išsilavinimas“ („Democracy and Education“, 1916 m.). Amerikiečių filosofas, psichologas ir pedagogas Johnas Dewey (1859 –1952) buvo vienas ryškiausių pragmatizmo atstovų. Jis dėstė Čikagos ir Kolumbijos universitetuose. Demokratiją ir švietimą Dewey vaidino problemomis, kurias tiriant neišvengiamai kyla kiti klausimai, tarp jų moraliniai ir loginiai. Dewey neigė tradicinę religiją ir absoliučias moralės sąvokas.

6. Karl Marx, „Kapitalas“ („Das Kapital“, 1867–1894 m.). Pagrindiniame savo veikale Karlas Marxas teigia, kad kapitalizmas yra išsigimusi žmonijos raidos fazė, nes amoralūs kapitalistai negailestingai išnaudoja darbo jėgą. Marxas bandė įrodyti, kad kapitalizmo žlugimas ir komunizmo pergalė yra neišvengiami.

7. Betty Friedan, „Moteriškumo paslaptis“ („The Feminine Mystique“, 1963 m.). Betty Friedan knyga tapo postūmiu atsirasti feminizmo judėjimui. Feministinio judėjimo lyderė, Nacionalinės moterų organizacijos įkūrėja ir pirmoji prezidentė savo knygoje kvietė visuomenę pakeisti požiūrį į moterį. Knygoje buvo kalbama apie moteris – namų šeimininkes, kurioms buvo įdiegta, esą savo laimę jos suras, jei tenkinsis tradiciniais motinos ir žmonos vaidmenimis.

8. Auguste Conte, „Pozityviosios filosofijos kursas“ („Cours de philosophie positive“, 1830–1842 m.). Prancūzų filosofas, vienas pozityvizmo ir sociologijos pradininkų teigė, kad nei mokslas, nei filosofija negali kelti klausimo apie reiškinių priežastis. Reikia kalbėti tik apie tai, kaip jie vyksta, o pozityvizmas yra savotiška skiriamoji linija tarp empirizmo ir misticizmo.

9. Friedrich Nietzsche, „Anapus gėrio ir blogio“ („Jenseits von Gut und Böse“, 1886 m.). Vokiečių filosofo, Bazelio universiteto klasikinės filosofijos profesoriaus Friedricho Nietzsche‘s filosofinio-meninio esė forma parašytuose kūriniuose anarchiškoji kultūros kritika išreiškia universalią gyvenimo neviltį. Pasak autoriaus, apie gėrį ir blogį ateityje bus sprendžiama pagal tai, kiek kuris nors veiksmas naudingas vitališkumui ir galios įgijimui.

10. John Maynard Keynes, „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“ („The General Theory of Employment, Interest and Money“, 1936). Itono ir Kembridžo universitetų auklėtinis Johnas Maynardas Keynesas pasiūlė rinkos ekonomikos modelį, kuris tapo jos reformavimo pagrindu. Keyneso mokymas turėjo lemiamos reikšmės formuojant šiuolaikinį rinkos ekonomikos modelį, teoriškai ginant kapitalizmą kaip ekonominę sistemą didžiosios depresijos metais.