Darželio auklėtoja iš Tverės gatvės

Stefanas Chwinas (g. 1949 Gdanske) - literatūros istorikas, eseistas, literatūros kritikas, prozininkas. Dėsto Gdansko universitete. Kaip prozininkas debiutavo romanais "Žmonės skorpionai" ir "Žmogus raidė" (abu 1989), išleistais pseudonimu Max Lars.

Labiausiai išgarsėjo romanu "Hanemannas", kurio herojus įkūnija dvasinę patirtį žmonių, gyvenančių "blogoje žemės vietoje" - Europoje.

Yra gavęs daugelį literatūros premijų: Kościelskių fondo Ženevoje; Ericho Brosto premiją (teikiamą už indėlį į lenkų ir vokiečių santarvę); žurnalo "Polityka" Pasą už romaną "Hanemannas"; Lenkų PEN klubo - už visą kūrybą; Gryphiuso premiją.

Rašytojas, kuris mąsto, kokia europietiškos dvasios esmė ir ką reiškia būti europiečiu šiuolaikiniame pasaulyje, atsiduria dramatiškų klausimų akivaizdoje.

Jie darosi itin opūs, kai prisiliečiame prie sunkiausių dalykų.

Nuo tada, kai gyvenu, o gyvenu jau ganėtinai ilgai, lig šiolei man nepavyko sutikti žmogaus, kuris nepasisakytų už teisingumą ir tiesą. Nes už teisingumą ir tiesą buvo ir yra visi. Šiaip ar taip, niekas garsiai neprisipažins, kad yra prieš.

Ir visi man kalba, jog teisybė yra jų, dar daugiau: visi man sako - turi būti su mumis, turi stoti mūsų pusėn. Nes jeigu nestosi mūsų pusėn, nebūsi tarp teisiųjų.

Tad vieni ir sako man, kad įsakymas nužudyti teroristus Maskvos teatre buvo teisingas. Kad jei kovojama dėl nepriklausomybės, leistina pulti priešų valstybės institucijas, o nieku gyvu - žmonių, kurie kalti tik ponui Dievui, kurie vakare atėjo į teatrą, o čia, baigiantis pirmajam veiksmui, jiems staiga kažkas vamzdį prie smilkinio prispaudė ir tą mieląją auklėtoją iš Tverės gatvės, kurią taip myli visi vyresnieji darželinukai, per porą sekundžių padarė politine įkaite. Kad tie, kurie kovoja dėl savos šalies nepriklausomybės, iš tikrųjų nori įkurti tarp Gruzijos ir Rusijos barbarišką islamo valstybę, - tad ar nebūtų teisingiau, kad Rusija užsmaugtų islamo fanatikus, nes tada Europoje, - taip, Europoje, nes Čečėnija yra Europos šalis, - nebūtų įkurta dar viena valstybė, kurioje moterys netektų visų teisių ir visuotinai būtų įteisintos kūno bausmės? Jeigu jau turime rinktis, tad argi modernėjanti Rusija, nors neteisinga ir žiauri, tame civilizacijų konflikte, kuris mūsų, regis, neišvengiamai laukia, nėra mažesnis blogis negu geltonas pusmėnulis žalioje vėliavoje?

Kiti mane įtikinėja, kad čečėnai neturėjo išeities, kad patys rusai, pamynę mažos tautos teisę į nepriklausomybę, privertė juos imtis desperatiškų veiksmų, kad būtent šį tvirtą, griežtą teisingumą vykdo desperatiški, žaliais raiščiais galvas persirišę kovotojai, nes, grumdamasi su galinga imperija, jokia maža tauta neturi galimybių kovoti pagal karo įstatymų taisykles, ir kad jeigu ta tauta - sužalota, bejėgė, sumaigyta tūkstančių tankų vikšrais - neliudys kruvinomis demonstracijomis pasauliui savo egzistavimo, tas pasaulis ją užmirš, kaip tūkstančius sykių užmiršo mažas, nepatogias tautas, kurios vyriausybių ir parlamentų be jokių skrupulų buvo pasmerktos politinei (ir ne tik politinei) mirčiai, - tad tai, kas atsitiko teatre Maskvoje, nors baisu, siaubinga ir niekšiška, vis dėlto buvo ir tam tikru atžvilgiu teisinga.

O aš, kai visa tai girdžiu, klausiu savęs: kuri iš šių teisybių yra teisingesnė, o kuri niekingesnė ir niekšiškesnė?

Iš vienų girdžiu, kad Maskvos teatre neteisingai žuvo visiškai nekalti žmonės, kurie atėjo į teatrą pasižiūrėti miuziklo apie rusų kariuomenę ir truputį pasidžiaugti scenoje šokančiais rusų kareiviais, avinčiais kaustytus batus aukštais aulais, kad ten buvo niekuo nekaltos moterys, kurioms grasinta baisinga mirtimi.

Kiti man sako, jog, žinant dvidešimtojo amžiaus patirtį, tvirtinti, kad šiuolaikinėse masių visuomenėse yra visiškai "nekaltų žmonių", - reiškia nematyti esminių atsakomybės struktūrinių pokyčių, sako, jog šiuolaikinėse masių visuomenėse politinė atsakomybė yra išbarstyta, teisingai paskirstyta visiems, jog tarp maskvietiško miuziklo žiūrovų buvo šimtai šaukiamojo amžiaus vyrų, iš kurių kiekvienas, gavęs šaukimo bilietą, nė nemirktelėjęs šaudytų Grozne į žmones, sako, jog nekaltos moterys, kurios kartu su savo šaukiamojo amžiaus vyrais ir broliais sėdėjo Maskvos teatro salėje, buvo moterys, kurios balsavo už Putiną būtent todėl, jog jis susidorotų su Čečėnija, sako, jog tos paprastos, mielos moterys savo namuose keliamečiams sūnums ir keliametėms dukroms kalbėjo, kad "reikia pagaliau sutvarkyti tuos čečėnus", kaip ir paprastos, mielos vokietės ketvirtąjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį savo vaikams per pusryčius kaldavo, kad "reikia pagaliau sutvarkyti tuos žydus", sako, jog jos - tos mielos maskvietės, kurios nenuskriaustų nė musės, - savo namuose kalbėjo apie čečėnus lygiai taip, kaip paprasti, nekalti rusai savo namuose per 1863 metų lenkų sukilimą kalbėjo apie "lenkų banditus ir maištininkus", kuriuos reikia pagaliau nutildyti visiems laikams, sako, jog tas baisingas antpuolis prieš tuos nekaltus žmones teatre, nors labai neteisingas ir niekšiškas, buvo ir tam tikru atžvilgiu teisingas, nes būtent tie žmonės, įmesdami į balsadėžę rinkimų lapelius, parėmė tai, kad per teisingą, didelės rusų dalies palaikomą "antiteroristinę operaciją" Groznas būtų sulygintas su žeme, sako, jog būtent ta miela auklėtoja iš Tverės gatvės, linksma blondinė šviesia suknele, kurią myli visi darželinukai iš grupės "Boruželės", balsavo už Putiną, kad pagaliau padarytų tvarką "toje Rusijoje ir tame pasaulyje".

Tačiau dar kiti man kalba, kad būtent tai prieštarauja europietiškos kultūros dvasiai, kad yra labai neteisinga, net beprotiška suversti atsakomybę visiems, kalba, kad pasaulyje yra iš tikrųjų teisingų ir švarių žmonių, kurių neįmanoma niekuo apkaltinti, kad absurdiška primesti atsakomybę už Aušvico konclagerį ir holokausto nusikaltimus maloniai, ramiai vokietei, kuri ketvirtąjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį, darydama per pusryčius sumuštinius su sūriu, tiktai prabėgomis savo keliamečiui sūnui pasakė: "Hansai, tu atsargiau su žydais. Žydai pavojingi. Kas nors pagaliau privalo juos sutvarkyti". O paskui tas Hansas užaugo ir nuvažiavo į Generalgouvernement.

Nes ką gi ji turėjo bendra su tuo, kad jis šaudė žydus? Ir ar jinai turi būti teisėtai už tai nubausta? Juk jai svarbu buvo tiktai, - kaip neseniai išgirdau Niurnberge iš jaunuolio, kuris pasakojo man apie savo močiutę, 1933 metais balsavusią už Hitlerį, - tvarka ir autostradų tiesimas. Taip, jai svarbu buvo tvarka, autostrados ir kad kuo mažiau būtų bedarbių. Net sekundės dalelytę nepagalvojo apie kokias nors dujų kameras. Ją jau pati tokia mintis išgąsdintų. Be to, Hitleris niekada nekalbėjo apie jokias dujų kameras. Jei būtų kalbėjęs, niekada už jį nebūtų balsavusi. O dėl žydų? Hitleris tiktai norėjęs, kad jie nesavavaliautų pekyboje. Niekada neužsiminė, jog nori juos išžudyti. Tad ar jinai padarė kokią nors nuodėmę, kurią privalėtų dabar išpažinti, argi ji kalta, kad 1934 metais įstojo į NSDAP?

O man artimiausi Vidurio Europos reikalai. Kokią iš tikrųjų turėjo prasmę nekaltas gestas, kai komunizmo laikotarpiu įmesdavome lapelį į rinkimų balsadėžę Lenkijoje, VDR, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, juk mesdavome tuos lapelius, teisieji ir nekaltieji, kadangi - argi ne taip buvo? - kalbėdavome sau, jog mus taip daryti brutaliai verčia totalitarinė sistema, kalbėdavome, kad jeigu net ir neitume į rinkimus, vis tiek niekas nepasikeistų, o mes tik nereikalingai įstumtume į pavojų šeimą, - tad ir mėtėme beveik visi tuos lapelius reguliariai kas ketveri metai. Ir ką turiu manyti apie paprastus, dorus žmones, kurie 1968 metais kovo mėnesį per antisionistinius išpuolius ir 1976 metais, kai policija smurtu malšino darbininkų demonstracijas Lenkijoje, Radomio mieste, laikė virš galvų įspraustus jiems į rankas transparantus su užrašais "Sionistai į Sioną", "Nubausti riaušininkus iš Radomio", "Visa Tauta su Partija" ir netgi nė mažą akimirksnį negalvojo apie tai, kas parašyta ant tų transparantų, nes galvojo tik apie tai, kad jų neišmestų iš darbo gamykloje, o politika jiems visai nerūpėjo? Ar šis gestas - tasai abejingas transparanto pakėlimas, tasai jo kratymas, siūbavimas viršum galvos - reiškė tiesioginį sutikimą, jog milicijai galima guminėmis lazdomis mušti protestuojančius Radomio darbininkus, vaikant juos "sveikatingumo takais", ar veikiau buvo nieko nereiškianti, komunistinės sistemos išprievartauta pantomima, kurios niekas (?) nei Lenkijoje, nei pasaulyje rimtai netraktavo? Nes argi iš tikrųjų teisinga pripažinti, jog kas nors, kas blogio akivaizdoje nedemonstruoja aiškaus protesto, jau dėl to savaime netiesiogiai parodo, kad pritaria blogiui? O juk tokios scenos, kuriose dalyvaudavo milijonai žmonių, vykdavo pačiame Europos centre tūkstančius kartų, visur ten, kur valdžią paimdavo nacistai, fašistai ar komunistai.

Ir kas 1970 metų gruodį per darbininkų maištą Gdanske buvo tie, kurie davė, pasinaudodami kariuomene, įsakymą gelbėti žmones iš degančio, demonstruojančios minios apsupto partijos komiteto pastato, prie kurio, - kaip sakė kai kurie liudininkai, - toji minia, šaukdama "Šalin raudonąją buržuaziją!", nenorėjo prileisti gaisrinės automobilių? Totalitaristiniai nusikaltėliai, rankas susikruvinę lenkų darbininkų krauju, ar teisūs suverenumo netekusios valstybės valdininkai, kurie darė tiksliai tai, ką jų vietoje būtų padaręs kiekvienas? Ar teisingi veikiau buvo tie, kurie iš nevilties pastatą padegė, jeigu iš tikrųjų jį padegė paprasti, viltį praradę žmonės?

Rašytojui, gyvenančiam pačiame Europos centre, galvojančiam, kas gi Europos kultūroje yra labiausiai europietiška, visi šitie klausimai kelia didžią nerimastį. Tad kaip tinkamiausiai įvykdyti teisingumą totalitariniam blogiui, kuris formavo ištisą pusę Europos, jeigu tas blogis buvo išbarstytas visiems, jeigu iš tikrųjų rėmėsi tylinčiu, netiesioginiu - ir dažnai nesąmoningu - bendru dalyvavimu visur visų, išskyrus tuos, kurie protestavo atvirai, tai yra gyvenimą baigė gulaguose ir kalėjimuose?

Juk demokratinio teisingumo procedūros - europietiškojo teisingumo, kuris reikalauja patikimų, tvirtų konkrečios individualios kaltės įrodymų, - yra bejėgės prieš išbarstytą, kolektyvinį, netiesioginį ir anoniminį blogį. Ir negi galime stebėtis tuo, kad nors totalitarinės sitemos buvo kuriamos milijonų žmonių, joms žlugus, apytuštėje salėje paprastai prieš teismą stovi penketas buvusios slaptosios policijos funkcionierių, kuriems vargais negalais teįrodyti trys nusikaltimai? O jie, beje, - žili, sukiužę, paliegę, sergantys vėžiu, vos pastovintys ant kojų, snaudžiantys iš nuovargio - suspės numirti, dar nepasibaigus teismo procesui. Tad ar nėra teisingiau užmiršti senus dalykus ir pasikliauti dieviškojo teisingumo nuosprendžiu?

O dėl sąžinės dalykų ir dėl ištikimybės savo įsitikinimams? Vieni mums sako, jog gerbti visas religijas ir visus tikėjimus yra teisinga ir tai labiausiai atitinka Europos kultūros dvasią, sako, jog reikia gerbti religiją netgi tada, kai ji prisako akmenimis užmušti moterį, pagimdžiusią nesantuokinį vaiką, prisako, kad tie akmenys, kuriais ta moteris mirtinai daužoma, būtų ne mažesni ir ne didesni kaip suaugusio vyro kumštis, tokie, kad ta moteris ilgai merdėtų ir kuo stipriau pajaustų teisingą bausmę, kadangi tokia yra šventoji Dievo valia.

Kiti mums sako, jog teisinga ir net būtina, - tai labiausiai atitinka Europos kultūros dvasią, - smerkti religiją, kuri leidžia tokius dalykus, sako, jog reikia pažeisti suverenumą valstybės, kurioje tokie dalykai dedasi, jog reikia išvaikyti religinius teismus, priimančius tokius siaubingus nuosprendžius ir, jeigu nėra kitokios išeities, reikia subombarduoti tokios valstybės miestus, sumušti jos armiją, sunaikinti vyriausybę ir šitaip išvaduoti žmones iš smurtingų ir prievartaujančių įstatymų, kaip neseniai buvo pasielgta Afganistane.

Tad ar teisinga, kad Ženevos valdžia, - o tą istoriją man pasakojo šiame mieste, - iš darbo viešojoje mokykloje išmetė arabų kilmės mokytoją, kuris viename Ženevos laikraštyje parašė: nigerietė, kuri pagimdė nesantuokinį vaiką, privalo būti užmušta akmenimis tuoj pat, kai baigs maitinti krūtimi kūdikį, nes šitaip nori Dievas, ir negali būti jokios diskusijos? Ar Šveicarijos miesto valdžia pasielgė teisingai, tai yra pagal Europos kultūros dvasią, pripažindama, jog toks žmogus neturi teisės bendrauti su europiečių vaikais? Bet juk vien Vokietijoje jau gyvena apie pora milijonų musulmonų, ir galbūt po kokių dvidešimties metų, o gal ir greičiau, vienas iš jų taps Vokietijos prezidentu, o ir pati "mirštanti" Europa, paveikta demografinių pokyčių ir migracijos iš Trečiojo pasaulio šalių, neatpažįstamai pasikeis.

Vieni mus tikina, jog teisinga, vadinasi, atitinka Europos kultūros dvasią tai, kad kovoje su terorizmu negalioja žmogaus teisių nuostatos, tikina, jog leistinos visos priemonės, kad tik tas blogis būtų sunaikintas, jog teisinga grobti svetimų valstybių piliečius, įtariamus terorizmu, įgrūsti juos į geležinius narvus Guantanamo bazėje be jokio teismo nuosprendžio ir laikyti juos ten, kiek nori, tikina, jog teisinga nepripažinti Hagos tribunolo nutarčių, kadangi šios nutartys trukdo sėkmingai vykdyti antiteroristines operacijas, dar daugiau: teisinga ir leistina, o netgi būtina siųsti slaptus specialiųjų tarnybų agentus į svetimas šalis, pavyzdžiui, į Daniją ar Švediją, kaip darė caro ir ne tik caro policija, kad jie tiesiog gatvėje likviduotų terorizmu įtariamus žmones, jog teisinga numušti lėktuvus su pagrobtais įkaitais, nes tie lėktuvai teroristų gali būti panaudoti kaip skraidančios bombos, tikina, jog reikia užčiaupti burnas tiems, kurie kvestionuoja brutalių antiteroristinių akcijų būtinybę ir ragina derėtis net su didžiausiais fanatikais, tad žurnalistus reikia be jokių skrupulų vyti iš akcijų vykdymo vietų, kad jie neteiktų visuomenei jokios informacijos, kas ten vyksta.

Tuo tarpu kiti mus tikina, kad visa tai labai neteisinga, prieštarauja pačiai europietiškų vertybių esmei, kad tai savižudiška, nors ir atrodo būtina ir teisingiausia, tikina, kad jeigu toliau eisime tuo keliu, po kiek laiko taip labai pasikeisime, jog nežinosime, ką iš tikrųjų giname.

Išties paslaptingas - puikus ir baisus - pasaulis. Ir viskas, prie ko prisiliečiame, yra neaišku, neįžvelgiama, kaip atvaizdas išblukusioje fotografijoje. Nežinome, kodėl tikrovės struktūra būtent tokia neskaidri, kad netgi šventosios knygos, ant kurių stovi Europos kultūros pastatas, nesuteikia mums aiškaus atsakymo į klausimą, ką tai reiškia elgtis teisingai konkrečių įvykių akivaizdoje.

Todėl, susidūrę su sunkiomis situacijomis, renkamės supaprastintą pasaulio paveikslą, kadangi sprendimus priimti ir tinkamai pritaikyti teisingumą sugebame tik juodoje arba baltoje tikrovėje. Bet galbūt, - kaip manė Shakespeare`as - tarp veiksmo ir nuodugnesnio pasaulio pažinimo tvyro nesutaikomas prieštaravimas. Tegu tavo šneka bus "taip, taip" - "ne, ne", - kartojame sau paprastai daugelį kartų. Tačiau tikrovė, kurią norime įsprausti į ryžtingų žodžių ir sprendimų rėmus, tyčiojasi iš mūsų, net paklusdama mūsų valiai, ir yra šimtus kartų sudėtingesnė, nei mums rodo tie du tvirti žodžiai. Ji retai sako "taip, taip" - "ne, ne". Turi daug daugiau spalvų ir atspalvių. Tai veikiau tikras miškas, tamsus, tankus, pilnas brūzgynų, ir tiktai kažkur toli prieš mus tarp medžių blykčioja vos įžiūrima šviesa į kurią einame. Bet patyrę žmonės sako, jog tas, kas mato ir žino pernelyg daug, kaip ir tas, kas mato ir žino pernelyg mažai, gali paklysti, nerasti kelio ir žūti.

Ir galime, sekdami senųjų didžių Europos dailininkų pavyzdžiu, tiktai sunkiai įsivaizduoti, kaip atrodys Paskutinysis Teismas, kokie ten bus padaryti nuosprendžiai. Nėra abejonių, teisieji bus atskirti nuo neteisiųjų - kaip garsiame Hanso Memlingo paveiksle, kur kairėje pusėje - krikštolo laiptai, o dešinėje - raudonos liepsnos. Tačiau nežinome, kaip Teisėjas teisingai nuteis asmenį, kuris įdavinėjo žmones slaptajai komunistinei policijai, kad gautų pinigų vėžiu sergančios dukters gydymui? Kaip teisingai nuteis valstybės prezidentą, kuris teisingai įsakys numušti keleivinį lėktuvą su vaikais, pagrobtą teroristų virš Vašingtono, Hamburgo, Stokholmo ar Varšuvos? Kaip nuteis Izraelio policininką, kuris pagrįstais sumetimais kankins įtariamuosius terorizmu, norėdamas išgauti iš jų žinių apie planuojamą pasikėsinimą, kurios leistų išsaugoti šimtų nekaltų žmonių gyvybę? Kaip nuteis Palestinos kovotoją, dedantį bombas po nekaltų žmonių namais, tų pačių nekaltų žmonių, kurie visai ramiai meta į balsadėžes rinkimų lapelius ir šitaip atima palestiniečiams teisę turėti visišką nepriklausomybę? Kaip nuteis mulas, kurie, įsitikinę, jog vykdo Jo šventą valią, liepia užmušti akmenimis moterį, išdrįsusią pagimdyti nesantuokinį vaiką? Ir kaip nuteis tuos, kurie savo rankomis mirtinai uždaužys akmenimis tą moterį, įsitikinę, jog elgiasi gerai ir teisingai, visiškai pagal savo sąžinę ir religijos įstatymus? Kaip įvertins ir mus, jeigu nepamėginsime tos moters išgelbėti, pasiųsdami jai apginti nors vieną protesto laišką, nes didiesiems šio pasaulio dalykams neturime didelės įtakos, bet tam vienam mažam (?) dalykui kokios nors įtakos vis dėlto turime? Ir kaip įvertins tuos visus, kurie kadaise degino ant laužų moteris, įsitikinę, kad daro tai teisingai, tų moterų labui, žmonijos ir Bažnyčios labui?

O Europa? Europa liks Europa iki tol, kol mokės kelti visus šiuos klausimus. Taigi iki tol, kol neatsisakys, nepaniekins to moralinio nerimo, iš kurio šie klausimai randasi. Tai jos esminis paveldas, net jeigu, - kaip rodo kruvina mūsų žemyno istorija, - mes patys, europiečiai, daug kartų nepaisėme šio paveldo, su panieka atmesdami, - kaip kartais buvo kalbama, - "nereikalingas komplikacijas", trukdančias efektyviai veikti.

Europietiškiausi mes tuo, jog tokius klausimus vis dar mokame kelti ir juos keliame. Ir kad juos moka kelti Europos literatūra. Kadangi buvo ir, deja, yra Žemėje civilizacijų, kurios tokių klausimų kelti nesugeba ir net nenori to daryti. Mums būdingas europietiškas suvokimas, kad žmogaus pasaulis yra labai sudėtingas, suvokimas, kuris įgalina mus matyti ne vien juodą arba baltą spalvą. Suvokimas konflikto tarp pažinimo ir veiksmų, tarp etikos ir politikos, teisingumo ir kilniaširdiškumo, individualaus likimo ir kolektyvinės atsakomybės, tarp bausmės ir keršto, efektyvumo ir tiesos. Sunkus suvokimas, kurį paveldėjome iš Shakespeare`o, Goethe`s, Thomo Manno, Mickevičiaus ir senosios išmintingųjų graikų kultūros. Nes būtent "nereikalingos komplikacijos", kurias sukelia poreikis mąstyti, kas vyksta pasaulyje ir žmonių širdyse, daro mus europiečiais, nors europietiška ir ne tik europietiška masinė kultūra deda visas pastangas, kad mes užmirštume tas "komplikacijas".

Viename savo eilėraštyje lenkų poetas Zbigniewas Herbertas rašė: "Nikė gražiausia yra tada/ kai abejoja". Pasakysiu aiškiai: tikroji Europa man yra ta Europa, kuri abejoja. Ir kuri, nepaisant abejonių, sugeba efektyviai veikti. Taigi ta, kuri moka elgtis toje sudėtingoje erdvėje tarp mus "silpninančio", - kaip nekart manome, - suvokimo, jog pasaulis yra neskaidrus, ir būtinybės priimti ryžtingus sprendimus, kuri moka skrupulingai abejoti ir tvirtai tikėti savo tiesomis, būti kritiškai autoironiška ir uoli. Tą moralinę erdvę ne vienas tiesiog vadina Europos sąžinės erdve.

Ir kaip tik čia matau jos tikrąją dvasią.

Kad tik ji niekada mūsų neapleistų.

O aš pats darau viską, kad ši dvasia išliktų mano kūrybos šviesa.


Vertė ALGIS KALĖDA