Rašyk
Eilės (72443)
Fantastika (2181)
Esė (1688)
Proza (10371)
Vaikams (2462)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Čikagoje paminėtas Kosto Ostrausko jubiliejus

2006-05-13
Šį balandį į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje paminėti vieno įdomiausių šių dienų lietuvių dramaturgų Kosto Ostrausko 80 metų jubiliejaus rinkosi trijų kartų lietuvių bendruomenė. Nuo 1949 m. gyvendamas JAV, dramaturgas 1958 m. apgynė lituanistikos srities daktaro disertaciją ir iki pensijos dirbo Pensilvanijos universiteto (Filadelfija) bibliotekos muzikos skyriaus vedėju. Kūrėjo karjera prasidėjo vienaveiksme drama „Pypkė“ (parašyta 1951 m., išspausdinta 1954 m.). Atsisakęs iliuzinio teatro nuostatų, griaudamas ketvirtąją scenos-dėžutės sieną, šia drama Ostrauskas įsijungė į pasaulio avangardinės dramos raidą. Tai buvo drąsus, novatoriškas žingsnis ir pasaulio dramaturgijos, ir lietuvių literatūros kontekste. Tuo metu Vakarų Europos teatrą sujudino Eugéne Ionesco, Samuelio Becketto absurdo dramos, o Rytų Europoje absurdo teatru susidomėta tik 7-ajame dešimtmetyje.

Gausią Ostrausko kūrybą (daugiaveiksmes, vienaveiksmes dramas, mikrodramas, dramas miniatiūras, eseistiką) Čikagoje leido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, statė lietuvių teatrų trupės. Pirmos suvaidintos Ostrausko dramos „Kanarėlė“ premjera įvyko 1956 m. spalio 20 d. Čikagoje (rež. Vytautas Valiukas). JAV lietuvių teatrų trupės įvairiais metais pastatė aštuonias Ostrausko dramas, kai kurios statytos po kelis kartus. Tad Kosto Ostrausko dramaturgija paliko ženklų pėdsaką JAV lietuvių teatro istorijoje. Ji veikė ir lietuvių dramos raidą bei tradiciją, ryškindama joje eksperimentinės dramos kryptį.

Jubiliejui Balzeko lietuvių kultūros muziejaus užsakymu teatro sambūris „Žaltvykslė“ pastatė Ostrausko vienaveiksmę dramą „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (režisierė ir scenografė Ilona Čiapaitė). Šios pirmos lietuvių absurdo dramos premjera įvyko Čikagoje 1965 metais. Tuomet ją pastatė ir suvaidino (su aktoriumi Jonu Keliačiumi) Nijolė Martinaitytė, viena aktyviausių lietuvių teatro JAV dalyvių. Įspūdingą I. Čiapaitės spektaklį publika sutiko ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais. Lietuvoje, kur nuolat kalbama apie šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos stygių, Ostrausko dramos nėra dažnai statomos. Galima tik numanyti priežastis, dėl kurių Lietuvos režisieriai nesirenka gausios Ostrausko dramaturgijos. Viena jų – dramų sceniškumas. Drama – vienintelė literatūros rūšis, kuri priklauso dviem meno sritims – literatūrai ir teatrui. Įdomi kaip literatūros tekstas drama gali netikti scenai. Ši problema nuolat iškyla skaitant Ostrausko pjeses. Kitas aspektas susijęs su nepasitikėjimu žiūrovu. Ar žiūrovą sudomins, ar jis gebės suvokti daugiasluoksnio postmodernaus teksto prasmes vykstant sceniniam veiksmui? „Žaltvykslės“ spektaklis Balzeko muziejuje paneigė šias abejones. Režisierė I. Čiapaitė sujungė abu dramos „Gyveno kartą senelis ir senelė“ variantus (1963 ir 1969 m.). Spektaklio scenografija – du juodu audiniu aptraukti karkasai, juose keliais aukštais „įkalintos“ sudvigubintos senelių poros. Šis sceninis įvaizdis pabrėžia individo vienatvę ir izoliaciją svetimame, tuščiame pasaulyje. Ryškus kontrastas juodai spalvai – besidriekiantis tarsi kraujo klanas senelės mezgamas raudonas megztinis ir raudoni brūkšniai ant laikraščiais išklijuotos sienos, ženklinantys nužudytų studentų skaičių.

Jubiliejaus proga muziejuje buvo parengta paroda „Kosto Ostrausko kūryba: literatūra ir teatras“, kuriai nuotraukas iš savo asmeninių archyvų atsiuntė pats dramaturgas. Gaila, kad dramaturgas negalėjo dalyvauti šiame renginyje, tačiau jis atsiuntė laišką programos rengėjams ir dalyviams. Nelinkęs daug apie save kalbėti, Ostrauskas buvo „taupus“ bei ironiškas ir šį kartą: „Ką gi, tenka pripažinti – jubiliejus. Tačiau kas iš jo? Jubiliejai ateina ir praeina – kaip ir viskas. Nebent tik gera proga šį kartą nusistebėti, kad šitokio amželio sulaukiau. O niekad nesitikėjau. Buvau šventai įsitikinęs, kad įkopsiu į 47 – ir galas. Kodėl? To amžiaus sulaukę mirė mano Tėvas, jo tėvas – mano senelis – abu taip pat Kostai ir ta pačia liga. Tai kaip netikėsi, kad ir tavęs toks pats „likimas“ laukia? Net susilažinau kartą su savo draugais ir atitinkamą dokumentą liudininkų akivaizdoje pasirašiau, kurį vienas iš jų, advokatas, oficialiai „užantspaudavo“. Ir štai stebuklas – lažybas prapyliau: nusikapsčiau net iki 80, o šventa žemelė dar vis tebenešioja. Tiesa, anatomija gerokai braška, ypač pastaruoju metu. Tačiau ko, žmogau, gali tikėtis. Tad kol gyvas – gyvenk ir gyvuok, kiek dar valioji. O ką veiksi negyvenęs. Tai tiek. Daugiau apie save kalbėti būtų nepatogu. Ačiū Dievui, šiuo atveju net ir nereikia: girdėjau, kad tai atliks net dvi – neabejotinai žinančios, ką šneka, – šaunios prelegentės...“

Apie mažai žinomus K. Ostrausko biografijos faktus, jo asmenybę pasakojo Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorė Violeta Kelertienė, pažįstanti dramaturgą jau daugelį metų. Jos teigimu, Ostrauskas yra nusiteikęs prieš kalbos purizmą, pats nevengia vartoti slavizmų. Jis linkęs manyti, kad nereikia lietuvių kalbos dirbtinai saugoti nuo svetimybių ir bijoti, kad ji išnyks. Pasak jo, kol yra Lietuva, bus ir lietuvių kalba. Dr. Dalia Cidzikaitė apžvelgė Ostrausko kūrybos raidą, atskleidė tuos dramų bruožus, kurie lemia unikalią šio dramaturgo vietą lietuvių literatūroje.

Lietuvoje išeivijos literatūra tapo prieinama kiekvienam skaitytojui tik atkūrus Nepriklausomybę, ją pradėta studijuoti vidurinėse mokyklose ir universitetuose, atsirado galimybė įjungti ją į bendrą lietuvių literatūros procesą. Norisi tikėti, kad K. Ostrausko 80-mečio programa Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje padėjo suartinti anksčiau buvusias dvi literatūras – sukurtą Lietuvoje ir išeivijoje.


Undinė Uogintaitė
 

Rašytojai

Kostas  Ostrauskas
1926 - 2012
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą