Iš kritiko užrašų
Per televiziją ir radiją jau geroką laiko tarpą sukasi vienas reklaminis klipukas, šiaip spalvingas ir išradingas. (Nors įkyri, kaip ir visokia reklama.) Du „bratkos“ savo įsimenančia pustarme reklamuoja bibliotekų teikiamą paslaugą: ar tau reikia darbo ieškoti, ar mokesčius sumokėti, ar pasikalbėti su Airijon išvykusiu sūnumi – eik į biblioteką, ten pilna kompiuterių, yra, kas pamoko jais naudotis, ir viskas nemokamai. Puiku!
Rašau šiuos žodžius, kad ranka pati parašytų, kas čia man vis dėlto kliūva, nes kol kas nežinau.
Gerai, tada toliau tik faktai. Taip, valdžia skiria lėšų, jau nebe pirmi metai, bibliotekų pastatų renovacijai, daug kur jos visai gerai jau atrodo. Štai iš matytų – Alytuj, Varėnoj, Lazdijuose, Klaipėdoj, Pasvaly... Taip, buvo rasta lėšų, regis, ne tik litų, bibliotekoms kompiuterizuoti. Taigi pradėta visokio bibliotekų gerinimo programa, taip, sunkiai išreikalauta, bet patvirtinta, kaip sakoma, „aukščiausiu lygiu“ – prisimenu eitynes pas Prezidentą Valdą Adamkų.
Statybos, ilgiau gyvenančių pastatų restauravimas, priestatai, komunikacijų naujinimas, kompiuteriai, jų programos – čia tikrai daug pinigų.
Taip, dabar ranka jau rašo, kas vis dėlto kliūva.
Bibliotekos visų pirma yra knygų namai. Į jas ėjome ir einame knygų, ir visi ateinantieji nori rasti tą knygą, dėl kurios atėjo. (Neradę kartą, kitą ir trečią, daugiau turbūt neateina.) Senesniais leidiniais, klasika ilgiau gyvenančios bibliotekos yra apsirūpinusios. Turi juos nuo sovietmečio. Tiesa, tuomečiai leidimai – ar mūsų klasikos, ar pasaulio literatūros vertimų – dažnai turi ydų. Tai kupiūruota, tai prastai išversta, tai dizainas atstumia, tai prilipdyta vertinamųjų straipsnių ar komentarų, kuriuose pilna sovietizmų. Pasaulyje įprasta savo klasikų knygas perleisti kas dešimtį metų, – kad jos derėtų su laiko reikalavimais. Mes jau irgi pradedame taip daryti. Ir bibliotekoms tų atnaujintų leidimų būtinai reikia.
Nežinau, ar mandagu čia paminėti, kad Tarptautinės bibliotekų asociacijų federacijos (IFLA) standartai skatina bibliotekų fondus visiškai atnaujinti kas 10 metų.
Nukrypau.
Taigi – ateiname į gražią kompiuterizuotą biblioteką, tarkim, naujos Marcelijaus Martinaičio, Renatos Šerelytės arba Viktorijos Daujotytės knygos, o jos nėra. Pradėjęs klausinėti, kodėl nėra, daug sužinosi apie tai, kad bibliotekos labai menkai gauna valstybės pinigų knygoms pirkti (valdiškuose raštuose tai vadinama „dokumentų įsigijimu“).
Tikra tiesa. Statiniams ir kompiuteriams lėšų surasta, o knygoms – ne. Štai tau ir biblioteka, knygų saugykla, jeigu pažodžiui versime tą žodį iš graikų kalbos.
Ir skaitytojai, ir rašytojai, ir leidėjai, ir – visų pirma – patys bibliotekininkai, jų draugija dėl to yra išūžusi ausis visoms valdžioms. Galima būtų visko papasakoti apie tai, kaip reaguoja valdžios žmonės – na, tarkim, atlaidžiomis šypsenomis, tarkim, veido išraiška „kad man jūsų problemas“, tarkim, priekaištingais pabarimais, kad kas jau kas, o inteligentai turį suprasti „sunkią biudžeto padėtį“, tarkim, linkėjimais iš naujo skaityti senas knygas... Bet kurį laiką lėšos, skirtos „dokumentų įsigijimui“, buvo pradėtos auginti: 2008 m. sulaukėme daugiau nei 8 milijonų litų. Krizės laikas jas nukirpo didesnėm žirklėm nei bet ką kitą – 2009 m. teliko 2,4 milijono. 2010 m. lapkričio pradžioje per radiją išgirdau Kultūros ministro pasakytą žinią – pavyko pasiekti, kad Finansų ministerija pridėtų 8 šimtus tūkstančių prie to, kas buvo. Gerai, ačiū, bet vis tiek tebesame prie trupinių ir biudžetinių nuobirų.
Tikros politinės valios iš esmės pakeisti padėtį nėra. Nėra politinės valios!
Gal mūsų „emocijos“, – kai kalbame apie tai arba rašome, – gal ir mūsų argumentai nėra nereikšmingi? Prie jų pridėčiau ir tokį: bus metų, minimų Lietuvos istorijoje vien dėl to, kad tais metais išleista kokia nors knyga.
Ir vis dėlto žiauriausia yra konstatavimų, faktų kalba. Kiek konkreti valstybė skiria pinigų, kad bibliotekos būtų aprūpintos knygomis? Įprastas skaičiavimas toks – kiek vienam gyventojui. Tad štai. Lietuva 2010 m. – mažiau nei vieną litą. Kaimynė Estija – keturis. Skandinavijos šalys – po trisdešimt, keturiasdešimt. Jei visiems skaičiuotume litais...
Gavau paskaityti Lietuvos bibliotekininkų draugijos 2010 m. spalio 26 d. parašytą raštą valdžiai. Dėl to, apie ką čia sau skrebenu. Tas raštas baigiamas įsidėmėtinu sakiniu: „Atkreipdami dėmesį į tai, kad Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programoje (2002 m. rugsėjo 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1454) viešųjų bibliotekų fondų komplektavimui 2011 m. buvo numatyta 11,55 mln. Lt, prašome skirti bent pusę tos sumos, t. y. 6 mln. Lt.“
Bent pusę... Štai kaip mes sutikome kalbėti. Ta pusė būtų laimė. Kas, kaip padarė, kad toks kalbėjimas „pasiektas“?
Girdėjau, yra Europoje šalių, kurios – kaip tik dėl krizės – padidino paramą kultūrai. Tai labai aiški politika – kai yra materialinių bėdų, reikia palaikyti žmogaus dvasią.
*
Pasiskaičiau, ką anądien užsirašiau apie bibliotekų gyvenimą.
Apie tas renovacijas, kompiuterius ir kita ką.
Jeigu viešai perskaityčiau ar išspausdinčiau, – kiek būtų susierzinančių, pykstančių, nelaimingų.
Čia jau ne apie valdžią kalbu.
Kalbu apie sunaikintas bibliotekas (ką galvoja į nežinią išvaryti žmonės, daugybę metų tarnavę knygai?), apie tas miestelių bibliotekas, kuriose nei šilumos, nei kompiuterio, nei naujesnių knygų, tik nusiminusi bibliotekininkė, šildoma avikailio ir pašnekovo, žmogaus, kuris atėjo į vienintelį kultūros židinį, galvoju – šiame kontekste dabar – apie vieną jaunyvą poetą, kuris yra įsitikinęs, kad jo burtažodžius žmonės perskaitys, išgirs ir nuskaidrės.
*
O gal tie kompiuteriai bibliotekose – knygos ateities „projektas“? Derantis prie globalizacijos procesų.
Grįžtu prie ankstesnių užrašų, parėjęs iš autorių teisių gynėjų posėdžio, kuriame šis klausimas tik šmėstelėjo. Viena kertelė, plėtojant virtualų gyvenimą. Ji jau neaprėpiama, o kas dar bus?
Taigi buvo kalbama apie knygų perkėlimą į laikmenas. Apie tuos procesus, kurie sudaro sąlygas skaityti tekstus visokiuose ekranuose. Daugybę klausimų keliantis reiškinys, daug dėl to nuomonių ir aistrų. Augantis patogaus ir lengvo vartojimo geidulys, rinkos visuomenė šiuos procesus daro nesustabdomus. Autorių teisių gynėjui tuo tarpu rūpi bent du dalykai. Ar „vartojimas“ ketina atsilyginti kūrinio autoriui? (Norma, kurios niekas negali pakeisti: dėl visų kūrinio panaudojimo būdų privalu susitarti su autoriumi arba jo atstovu.) Ar galima tikėtis, kad toks vartojimas kūrinio neiškraipys? Juk visa kompiuterinė technika teikia daugybę galimybių tekstą fragmentuoti, keisti ir net į jį įsiterpti.
Yra daugybė faktų, rodančių, jog virtualus vartotojas labai nori viską daryti visiškai nevaržomas.
Tiek pat faktų, liudijančių, kad neatlygintinas pasinaudojimas yra ne tik „individualių vartotojų“, bet ir jiems pasitarnaujančių, daug iš to užsidirbančių bendrovių siekiamybė.
Toliau apie knygas.
Todėl jau yra ir bus vis daugiau tų, kurie kelia klausimą, ar bereikės popierinių knygų, taigi – ir bibliotekų, knygynų. Atsakantieji į klausimą – „taip, vis tiek reikės“ (ir aš taip atsakau) gyvens tarp atsakančiųjų „ne“ ir apnuodytųjų paties to klausimo. Kurio atsakymo šalininkų daugiau bus tarp valdančiųjų, lemiančių knygos sklaidą? Tiesą sakant, manau, kad tai jau vyksta.
Kaip sužinosime, ar Jurgio Kunčino „Tūla“, kokią skaitome kompiuterio ekrane, yra tokia, kokią jis parašė?
*
Grįžau iš susitikimo su Kaišiadorių rajono bibliotekininkėmis (vyriškos giminės, atsiprašau, čia negaliu paminėti). Kalbėjomės apie naująją lietuvių literatūrą. Bet šįkart užrašas ne apie tai.
Buvo daug jaunų gyvų veidų.
Tai ką, yra vilties?
