Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Baublių ir baubų kultūra

2003-04-07
Kiekvieną kartą, kai kas nors prabyla apie literatūros krizę, norisi susidėti savo profesiją į kompiuterį ir pėstute išeiti į Žemaitiją. Ne dėl to, kad Brisiaus galas Vilniuj skaudesnis, ir ne dėl to, kad tik Žemaitijoj mūsų valstietiškos ir aristokratiškos (nelygu, kuriuo mitologijos platintoju pasiremsi) kultūros šaknys dar veisiasi – nuo Renavo dvaro iki Šatrijos Raganos atvirlaiškių. Tik ta baimė – kaip nenutolt nuo būro donelaitiškojo ir nepriartėt prie kalvio Ignoto su jo raudona teisybe... Ir dar nedrąsu truputėlį – kas būtų, jei nerasčiau jos – tautos dvasios, mitinėm rankom išaugintos, valstybinių ir nevalstybinių institucijų išpuoselėtos? Rasi rasi, ramina poetas: "atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai / sau sutūpė medžiuos".

O Lietuva dar gyvena agrariniais ciklais. Kiekvieną kartą, kai paskelbiami nacionalinės premijos laureatai, norisi užsidaryt kokiam nors baubly ir užsimiršt. Kiekvieną kartą, kai paskelbiamas kokios nors premijos laureatas, pirštai nervingai spaudžia pelės mygtuką – o gal geriau pažiūrėt pro langą į kalnus ar pasodint pomidorą į improvizuotą rūtų darželį kieme... Tezė, išnešiota VU, nepasikeitė net iš tolo – lituanistika yra depresija. Jauni žmonės nieko verto nesukuria. O gal vyresnieji tiesiog priprato prie premijų? O gal Lietuva per maža ir ten per daug draugų?

Kadaise, kai Geda atstatinėjo Babiloną, visi skaitė apimti ekstazės. Koks tobulas buvo tautinės kultūros atstatymo planas! Viens du, ir mes jau nauji ir gražūs. Dabar galima pasakyt jau visai atvirai – kultūroj neįmanoma nieko atstatyt – nei Valdovų rūmų, nei Babilono. Tiesiog būkim, kas esam. Dar Gavelio pažymėta, o gal ir pradėta: šimtmečiais kolonizuota Lietuva literatūroj vis dar matuoja savo išlaisvintą tautinę potenciją. Tiesiogiai, imdama vyrišką pasididžiavimą į ranką ir nuodugniai apžiūrinėdama. Arba ne... Dešimtmečiais propaguoto ateizmo kratosi pražysdama neaiškiais dvasingumo pavidalais. Tautinio, budistinio, hinduistinio ar krikščioniško. Nuo misticizmo apsiblaususiu žvilgsniu skelbia Vakarų civilizacijos saulėlydį.

Didžiausias baubas po sovietmečio yra suvokti, kad gyvenom ir sovietmečiu. Kad dauguma gimėm Sovietų Sąjungoj. Kad ne tik kovojom, bet ir kūrėm, ne tik kentėjom, bet ir blevyzgojom. Vėl fone girdisi Ozolo skundas – ko nesugriovė sovietmetis, sugriaus dabartinė Vakarų Europa, todėl kol nevėlu, grįžkim prie valstietiškosios kultūros. Kur? Kaip? Kada? Ar kas nors ten buvo, matė ką nors, prie ko būtų galima taip smagiai sugrįžti?

Užmiršom istoriškumą. Postmodernistiniuose žaidimuose gali atgyti viskas – ir Vytauto vėlė, ir Krėvės Lietuvos istorija, ir net Lietuvos dvasia. Bet kai panašūs dalykai atgyja teorijoje, tauta patenka į didesnį pavojų negu sovietinė okupacija. Dar trisdešimt metų, ir, ko gero, turėsim kinų literatūros pradmenis Lietuvoje. Dar penkiasdešimt, ir gal Vilnius bus kosmopolitinis miestas su visa kultūrų ir rasių įvairove. Ar dar rasis vietos Vytauto pulkams jei ne prie Juodosios jūros, tai bent paneriuos pasiganyt? Ar reikės ginkluotis peiliais ir... vos nepradėjom nuo čečėnų...

Ne veltui Lukašenka skelbia, kad Baltarusija bus dvasinė regiono lyderė. Ak, tai gerai, visada bus kur pasitraukti, vakarietiškomis vertybėmis pasibaisėjus.

Kai viskas toli, viskas matos kitaip. Visi mažesni. Spalvų margumynas nejučia susilydo į visai pakenčiamą paletę. Kas nors ironizuotų – kuo daugiau tūkstančių kilometrų, tuo labiau kompiuterio ribojamas akiratis. Telefonas nepadeda. Kai kas nemaloniai nustemba – negi pas jus bibliotekoj nėra mano knygos?

Nėra ir nebuvo. Ir niekas nežino, kad galėtų būti. Kalbėkim apie Hemingwayų ar iš bėdos apie Thomą Manną. Buvo toks rašytojas. Gyveno Vokietijoje, o paskui egzily. Nepakeliama nuobodybė. Arba apie Nabokovą. Pižonas, kupinas pornografijos. Baltijos šalis laikė provincija. Gal tada geriau apie naujausias teorijas? Amerikoj siaučia gėjų studijos. Lietuvoj viskas pasibaigia pašmaikštavimu apie "pedikus". Negi nė vienam rašytojui nerūpi bent jau pasikeisti lytį? Kas lemia ribą tarp to, kuo gyvename ten ir kuo gyvename čia? Tarp "ten" ir "čia"? Tolerancija? Dievo apvaizda? Ištvirkusi kosmopolitizmo moralė?

Net egzilai nesugebėjo atsakyt į šitą klausimą. Gyvendami "ten", jie gyveno "čia", kartais net užmiršdami, kad gyvena ir kuria Amerikoj ar kitam pasaulio pakrašty. Praradimo trauma įkalina. Daugumai tų, kurie bandė išsiveržti, likimas jau padėjo numirti... Galiu nuramint išsigandusius – išsiveržt iš to, kas esi, neįmanoma nei Lietuvoj, nei užsieniuos. Nei sovietmečiu, nei po jo.

Literatūros kritika, rašytojų pakurstyta paskubėjusi visus bent kiek "didesnius" apdalyti komplimentais dėl jų tobulų eilėraščių, vis dėlto kažko stokoja. Patys rašytojai ragina kalbėt apie meniškumą. Ir kalbama – pažiūrėkit į universitetų produkciją, gerbiamieji. Kasmet pagaminama po dešimtis bakalauro ir magistro darbų, atrodytų, įžvelgto meniškumo būtų jau ir per akis... O vis dėlto kažko trūksta. Kūrinių? Metodologijų? Asmenybių? Ko gero – nei to, nei to, nei ano. Trūksta diskusijų gyvumo, problemų aštrumo. Pabėgę nuo prievarta brukamų marksistinių formulių, padarėm kultūrą pačiu tikriausiu marksistiniu kultūriniu antstatu – scena pigiems postmoderno žaidimams, pieva, kur formalūs literatūros chirurgai gali knebinėti spalvas, nakties ar lemties motyvus, liaupsinti lietuviškų modernizmų vakarietiškumą ar braižyti semiotinius kvadratus. Pro metodologinių klišių rinkinius kritiko kūrybinė kibirkštis retai tesugeba įskelti ugnį. Apsvaigę nuo reikšmingo nereikšmingumo galim tik konstatuoti – esam visiškai menki ir nereikšmingi. Pačiame postmoderniosios Europos kultūros centre. Deja, mūsų literatūros tarptautinis reikšmingumas daugiausia sukuriamas ryšiais tarp institucijų, o ne stipriais, gerai pristatytais kūrėjų tekstais.

Ir tik tada pakėlus pražilusią galvą galima nustebti – o kodėl mes jiems tokie neįdomūs? Kodėl negalim parduot šimtų tūkstančių knygų ten – kaip tai darė Brodskis, Nabokovas, Miłoszas, Kundera ir kiti autoriai? Juk prie savo vakarietiškų šaknų sugrįžom! Lygiai kaip ir amžiaus pradžioje – kai visi ieškojo genijaus. Naivūs ir nerimti, kaip Binkio ekspresionizmas. Tik dabar genijų daug, o nereikšmingumu alsuoja visa Europa. Ir vis dėlto – kodėl jų nereikšmingume mes tokie nereikšmingi? Atsakymas būtų tik vienas – mes užmiršom kritiškai žiūrėt į save. Dėl to, kad naiviai tikim savo vakarietiškumu, bet gyvenam savo ritmu, apsiriboję savo reikšmingumu, žaidžiam pagal savas reikšmingumo taisykles. Dėl to, kad ne visada žinom, kas įdomu kitoms tautoms, kuo jos gyvena. Dėl to nesugebam savęs reklamuoti, daryti įtaką savo autoriams.

Kažkas kažkodėl užpuolė Ivaškevičių. Ko gero, už patį geriausią jo iki šiol parašytą kūrinį. Gerai Ivaškevičiui – parduos dar kokį šimtą kitą egzempliorių. Kiekvienas autorius meluotų, jei sakytų, kad nesidžiaugia parodytu dėmesiu. Nepaisant to... Kad triukšmininkai užkabino kažkokį nervą, visiems akivaizdu. Bet kokį? Kodėl toks rezonansas? Niekam neįdomu, nebent pačiam autoriui, nedrąsiomis rankomis ginančiam savo kūdikį. Literatūros kritikai neišmoko žiūrėt į save. O juk kritika niekada nėra vien tik kūrinio apžvalga. Stipresnė ar silpnesnė, už jos visada stovi asmenybė. Gera kritika neįmanoma be asmenybės. O asmenybę labiausiai išryškina drąsa nebijoti.

Suskilęs tiesos monolitas paliko gilius randus. Socrealistinės iliuzijos nejučia išsigimsta į kitokius mitus, pro kuriuos prasibrauna nesuvaldomos kūrybos baubas. Hierarchijos, kurios nesileidžia kontroliuojamos. Polilogas, kurio nebeįmanoma viso apimti. "Buvę socrealistai" – įvardija savo smalsumo objektą viena literatūros kritikė (nejučia susimąstau – gal man reikia pasidomėti, ar ji nebuvo komjaunuolė?). O kas nebuvo? O kam reikia šitos etiketės šiandien, ką ji duoda? Ar mes dar turim tai pasakyt, kad būtume kitokie? Gal tiesiog užsisėdėjom vienoj vietoj? Gal literatūros krizė vis dėlto reiškia literatūros kritikos krizę? – taikliai atidengia kritikės skaudulį Parulskis.

Kūryba negali prisitaikyti. Skaitykit Putiną, Bložę, Gedą, Bražėną ir daugybę kitų ir tada pamatysit – dar ir kaip gali. Arba, jei per skaudu, žiūrėkit Holivudo filmus... Kūrybos neprisitaikėliškumas yra dar vienas kūrybos mitas... Kūryba negali prisitaikyti prie (ne)laisvės tik tada, kai ta (ne)laisvė nesuteikia socialinių garantijų. Internete gyvuojanti spauda yra gana gausiai komentuojama. Anonimiškumu lengva nuraminti sąžinę. Ar skaito tekstų autoriai tuos komentarus? Ar gali po tekstais esanti kritika pakeisti tų tekstų autorius?

Literatūros kritika dar neatsigavo nuo šoko. Ji dar serga depresija. Kartais – savo pačių sukurta, pasidalyta su visu kolektyvu per drebėjimo dėl ateities ritualą. Etatais padalyta įvairiose institucijose – neduok Dieve, reiks išeit iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių universiteto... Finansinio skurdo ir uždarumo naujovėms užsklęsta gana siaurame metodologiniame akiratyje. Užmiršusi, kad tik gera KRITIKA padaro literatūros kritiką reikšmingą. O geros kritikos nebus, kol bijoma prisiliesti prie posovietinės kultūros skaudulio. Vietoj to – baimių elementorius. Neduok Dieve, literatūra išdulkins per daug personažų. Neduok Dieve, kažkur nutekės protai. Neduok Dieve, kažkas nesupranta, kodėl reikia skaityti Vydūną ar Bitę. Visai kaip baubly. Gerai baubia – girdėt net prie Ramiojo vandenyno.

Sietlas, JAV


Rimas Žilinskas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-27 23:08
ummaggumma
labai gerai!
daugiau "rašykų" galėtų paskaityt.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-07 23:37
Ignotas
ir gerai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-07 22:56
klimbingupthewalls
perskaičiau. na ir..?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą