Balta esė apie baltų kalbų senovę

Rugys tarė žodžius.
Tęsiamai, dainuojamai,
netaisyklingai kirčiuodamas,
skaidydamas juos į dalis.
Ir žodžiai išsivadavo iš buitinės prasmės,
suskambo gyva tiesa.
Lengvai ir paprastai žodžiai
pradėjo spinduliuoti didelę jėgą.
Išryškėjo ESMĖ,
buvusi užslėpta ir užslopinta.

(Žiupsnytė – Maža Giraitė. Dainuojantys rugiai. V., 1999)


„Viskam yra metas ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi <...> laikas tylėti ir laikas kalbėti“ ( ST Koh 3,1- 2,7). Ir laikas įsiklausyti...

Įsiklausyti į savo kalbą. O ji mus nuves į savo pradžią. Esatį. Išduos senųjų žemdirbių, bitininkų, medžiotojų, žvejų, gintaro rinkėjų paslaptis. Įsiklausykim į kalbą, kurtą pagal tikrąsias žodžių esmes ir sąskambius. Išjaustą širdimi. Išnešiotą lūpose. Išsaugotą. Perduotą galop ir mums, skubančio įspūdžių amžiaus žmonėms.

Nusikelkim trumpam į tuos laikus, kai dar baltos sielos žmonės baltai gyveno.

Ne, tai nebuvo sniego žmonės, bet jų veidai buvo šviesūs... Gal ir todėl K. Tacitas kadaise praminė juos aisčiais. Skaidrių, šviesių aiškių akių žmonėmis. Baltų genčių būta nemažai. Jotvingiai. Žemgaliai. Kuršiai (gintarų rinkėjai). Sėliai (o gal sieliai...). Prūsai, latgaliai, lietuviai. Kas galėjo tada pamanyti, kad po tūkstančio metų likę latviai ir lietuviai savo kaimyninių genčių kalbinius atminimus rinks, dėlios iš upelių ir ežerų pavadinimų? Saugos už storų Mažvydo bibliotekos stiklo vitrinų kadaise rankose trintą „prūsų – vokiečių kalbų žodynėlį“... Kaip sudužusį brūkšnelinės keramikos laikotarpio ąsotį bandys rekonstruoti senąją indoeuropiečių prokalbę. Tartum atstatyti Babelio bokšto pamatą. Surinkti išnešiotas plytas. Ir čia baltų kalbos (ypač lietuvių kalba) pasitarnaus kaip bene gausiausias senosios prokalbės reliktų šaltinis. Latvių kalba ne tokia archajiška. Tuo tarpu lietuviai, kadangi ribojosi (ir buvo veikiami) su pietuose ir pietvakariuose gyvenusiais vakarų baltais – prūsais ir jotvingiais, kurių kalba buvo archajiškiausia,- mažiausiai nutolusi nuo senosios baltų prokalbės,  išlaikė daugiau archaizmų, nei latviai.

Kažkuris iš nelietuvių kalbotyrininkų yra pastebėjęs, jog aistiško stiliaus sakiniai plaukte plaukia lyg gulbelės ant tyro vandens, nes aisčių senovės kultūra, atsispindinti per švelnų pasakų stilių, dar šiandien moko minties skaidrumo. Siratėlė, obelėlė, motinėlė... Išties visa tautosaka, o ypač pasakos, dainos, raudos, sukurtos galbūt dar senojoje baltų kultūroje, gausios mažybinių formų. Dar ir šiandien galime panirti,-  pasisemti, pasimokyti iš to švelnumo ir skaidrumo.

Tad pažvelkime atidžiau į baltiškąją kalbinę – kultūrinę pasąmonę. Į laikotarpį, kai mūsų protėviai giriose iš drevių laukinį medų kopinėjo, o jų dainingą kasdienybę čiulbėjimu  pagražindavo koksa (išnykęs lietuvių sengirių paukštis). Išgirskim jų kalbą. Kažkur girdėtus, tačiau kitokius žodžius, dar nepaliestus laiko virsmų. Dar nesutrumpėjusius žodžių kamienų balsius. Nunykusias galūnes. Ko šiandien nebegirdėti. (Pavyzdžiui, „matau tvorą“ senoviškai būtų „matau (veizėju)  t v â r â n“)...

Visi nešiojamės savo širdyse smalsumą perskaityti tai, kas paslėpta. Kas paslėpta žodyje. Jo daryboje nuo pat seniausių žodžio darybos kūrimo laikų. Nuo aistiškų laikų, kai mūsų protėviai  kūrė kalbos ženklų sistemą, žodžiuose ir jų formose (sprendžiame pagal tai, kas išlikę iš senosios baltų, ar net pačios indoeuropiečių prokalbės reliktų) užkoduodami pačias giliausios esmes, tyras ir paslaptingas prasmes.

Pavyzdžiui, žodžiai bičiulis, bičiulystė kilę iš seno žodžio bitė dar tais laikais, kai mūsų protėviai vertėsi girine, arba medžiokline, kaip Z. Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorijos II t.“ sako, bitininkyste (X-XIV a.). Bitininkyste, kuri labai suartindavo žmones, padarydavo bičiuliais.

Antai kitas žodis - papartis, vienas seniausių išlikusių žemės augalų, apipintas legendomis, svarbus Joninių (arba senovės lietuvių „Kupolės“- „Rasos“) tradicijose. Pa – part-is. Part šaknį K. Būga sieja su pragermanų farn-z „sparnai“ bei senovės indų parna (plunksna)...

Galima išvesti žodžių giminystę ir tarp prūsų kalbos būdvardžio gaylis (baltas) bei mūsų veiksmažodžiu gailėtis, atgailauti, pakūtavoti – tapti švariam, baltam („nuplauki mane ir aš būsiu baltesnis už sniegą“ (ST 50 ps.)). Ta pati šaknis, tik sutrumpėjęs balsis. Aišku, tai – tik hipotezės, žaidimas su žodžiais, „lengvoji kalbotyra“, tačiau ir iš to galime pasisemti mokslo.

Taip pat įdomūs ne tik patys archajiniai žodžiai, bet ir jų kaitymo formos. Pavyzdžiui, nunykusios linksnių galūnės. Pavyzdžiui keturios vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formos. Tai – tartum visa vietos reikšmės atspalvių vaivorykštė:

                          Vienaskaita                                                                Daugiskaita

            Lok.    rankaja (→rankoje)                                                  rankasu (→ rankose)
            Ill.      rankana                                                                  rankasna (→ rankosna)
            Ad.      rankaipie (→rankaipi)                                              rankasumpi           
            All      rankaspi (→ rankospi)                                              rankumpie

O kur dar žodžių darybos paslaptys. Fonetikoje – priebalsių giminystė - nors tai dar nėra rimtas mokslas, bet jau pastebėtas A. Patacko ir A. Žarskaus. Taigi pažaiskime priebalsių giminyste ir mes.

Šv junginį sutiksime palaimą, teigiamą reikšmę turinčiuose žodžiuose (šventas, švelnus, šventiškas, šviesus, švarus, švytintis, šviežias, svarbus, svaimė (nuovoka). Numanoma kilmė - Sanskrito svasti (palaima, laimė).

Bl junginys dažnas negerumo semantikos turinčiuose žodžiuose (blogas, blyškus, blankus, apsiblausęs).

Kr  - dramatiškumo semantikos turintis junginys (kriokti, kristi, kraujas, skradžiai (prasmegti)).

Įdomios ir atskirų priebalsių numanomos reikšmės:

N(e) – neigimas.

M – paslaptingumas (mirti, gimti, amas).

Įdomi taip pat ir morfemika. A. Žarskus (Ethos, 1984) tai vadina virsmažodžiais:

Diev - as // veid – as (sukūrė jį pagal savo paveikslą. ST Pr.)
Leis – ti // sie – la
Rim – ti  // mirt – ti
Nok  -ti //  nyk- ti
Ryt – as // tyr – as

Taigi, paviešėję baltų sengirėse, pasiklausę jų kalbos, sužinoję bent dalelę jų paslapčių, paruošę kaip mokinukai jų užduotas pamokas, grįžkime į savo gyvenimus toliau nešti baltų – aisčių skaidrumą, baltumą, tyrumą, kurio nesąmoningai ilgisi šis margas ir kažkur skubantis mūsų laikų pasaulis...