Ar reikalingas Vilniui alibi?

Nors pieno rūkas virš Vilniaus, slėpęs saujelę Skandinavijos ir Baltijos šalių detektyvų rašytojų, jau išsisklaidė... Nors autorių jau ir pėdos atvėsę... Tačiau „Vilniaus alibi“ tebesitęsia.

Oficialioji Šiaurės ministrų tarybos biuro organizuota detektyvų savaitė praėjo. Keistai. Greitai. Gyvai diskutuojant su pačiais autoriais. Tyliai naršant po Vilniaus senamiesčio užkulisius – kam nematytus nebūtus, kam seniai pažįstamus, klausantis netikėtų ar banalių legendų. Vakarais pasikišus radijuką po ausim su LR detektyvų skaitymų vakarais. Žinoma, negali užmiršti improvizacijų, laboratorijų, virtualių detektyvinių istorijų, stlistiškai paįvairinusių viso renginio repertuarą. Bet, kaip žinia, keliose vietose vienu metu nepabuvosi (nors organizacine prasme renginių laikas buvo suderintas idealiai). Po to liko minčių... Apie detektyvo kaip literatūros žanro mutacijas.  Pati Aleksandra Marinina pareiškė, kad ji rašanti apie gyvenimą, meilę, skausmą (taip, autorė toje „šiaurietiškai“ nusiteikusioje detektyvistų kompanijoje atrodė ypatingai šilta, o  kalbos apie tautines detektyvo charakteristikas bei skirtumus nepasirodė tuščios). Be to, Marinina teigė norinti rašyti „ne tik gerai, bet ir įdomiai“ – tai nuskambėjo kaip iššūkis mūsuose vainamai „elitinei“ literatūrai – tad inkrustuojanti romaną detektyviniais elementais. Išvada, jau ne tik Marininos bet ir kitų rašytojų – klasikinis, portretinis „veiksmo“ detektyvas miręs. Lietuvoje jo nėra, Rusijoje, kitose Baltijos šalyse jis irgi neranda sau vietos... Tačiau yra toks literatūros reiškinys, kurį vieni vertina kaip parazitą aukštosios kultūros aruoduose, kiti kaip lygiavertį menine prasme tikro rašytojo darbą. Kas tai? Juk festivalis įvyko. Ir Raidas Dubrė, ir Birutė Mackonytė dalyvavo... Ir Eeva Park, ir Arne Dahl, ir Arni Thorarinsson, ir Jo Nesbo... Ir publika, kaip niekad literatūriniuose renginiuose, buvo nuoširdžiai smalsi, apsiskaičiusi. Paprasčiau tariant „pasinešus“. Ar dažnai taip nutinka su literatūra?

Be detektyvo mirties dar buvo konstatuota tai, kad visuomenės kriminogeninė situacija nedaro jokios įtakos detektyvinei kūrybai (tokios pozicijos laikėsi Rasa Drazdauskienė, skaičiusi įdomų pranešimą apie detektyvinės literatūros žanro apmirimo priežastis). Kiti, žinoma, o pirmose gretose vėl Marinina, paprieštaravo tokiai pozicijai. Juk savižudybių skaičiumi lenkiame daugelį. Čia nuomonės išsiskyrė ir pasirodė, kad nedaugelis autorių turi aiškų paaiškinimą apie tai, kur jie semiasi įkvėpimo, kurdami tokią specifinę literatūrą: ar kriminaliniuose skaitaluose, ar pamiškių nutylėtose istorijose, ar tiesiog sėdėdami kontoroje ir žvelgdami per langą į padūmavusio miesto veidą...

Tiesa, kodėl tas „Vilniaus alibi“ tebesitęsia? O gi todėl, kad visi šie autoriai sugulė „vienan daiktan” – tebeklaidžioja ar tebemini jie Vilnių Rašytojų sąjungos leidyklos leistame apsakymų rinkinyje „Vilniaus alibi“. Ar detektyvas Lietuvoje gyvas – spręsti jums.