Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Apie lituanistinių literatūrologinių disertacijų stebėtiną gausumą, keistą slaptumą ir pradinį „išslaptinimą“

2006-03-02
1994 m. rudenį ispanų literatūros tyrinėtoja Wisconsino universiteto profesorė Birutė Ciplijauskaitė, literatūrologijos doktorantams Vytauto Didžiojo universitete dėsčiusi kursą apie natūralistinį ir realistinį XIX a. Europos romaną, labai stebėjosi išgirdusi, jog lietuvių literatūrą įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų doktorantūroje studijuoja ir disertacijas apie ją rengia bene šešiolika ar septyniolika doktorantų. Stebėjosi ir klausė, kam tiek doktorantų, disertacijų, po to - daktarų tokiai nedidelei, dar neilgaamžei literatūrai? Aš stebėjausi jos stebėjimusi. Tų pačių metų rudenį į baltistinę konferenciją VDU atvykusi tuometinė Latvijos universiteto Latvių literatūros katedros vedėja Ieva Kalninia vėlgi stebėjosi tuo skaičiumi, ant vienos rankos pirštų (atrodo, visų pirštų nė neprireikė) vardydama tuometinius latvių literatūros doktorantus Latvijoje. Ir jos nuostabos nepajėgiau suprasti. 1999 ar 2000 m. lapkritį tradicinės kasmetinės konferencijos, kurioje buvo svarstomos visuotinės literatūros problemos, metu viena prancūzų literatūros specialistė pakankamai aštrios diskusijos įkarštyje prasitarė maždaug taip: tai tik jūs, lituanistai literatūros istorikai ir kritikai, savo dirvonuose viską jau kone „iki mikrono“ esate išsilukštenę. Suprask: jūsų tiek daug. Pagalvojau: argi iš tikrųjų?

Lyginant su man neblogai pažįstama kaimynų latvių situacija, kurią netiesiogiai paliudijo ir minėta Ievos Kalninios nuostaba, net apgraibomis mestas žvilgsnis intuityviai sufleruotų maždaug tokį vaizdą: literatūrologinių disertacijų (kaip ir apskritai interpretacinių-analitinių tekstų: knygų, straipsnių etc.) „tankis“ skirtas kokiam nors įsivaizduojamam sąlyginiam nacionalinės literatūros vienetui Lietuvoje maždaug tris sykius viršytų latviškąjį. O pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ginamų lituanistinių literatūrologinių disertacijų skaičius latviškąjį analogą viršytų dar gerokai daugiau. „Gerokai“ net turint galvoje nevienodą abiejų valstybių gyventojų gausumą ir lyginant ne absoliučiuosius, bet santykinius skaičius.

Sunku pasakyti, ar dėl tokios padėties labiau reikėtų stebėtis, kaip darė minėtosios trys mokslininkės, ar ja džiaugtis (pats būčiau linkęs džiaugtis). Ir galbūt tokia padėtis, o gal kultūrinės-literatūrinės ar literatūros mokslo tradicijos, nulemia, pavyzdžiui, išties nevienodas literatūros disertacijų rengimo, gynimo, išviešinimo, vėlesnio vertinimo normas, tvarką ir pan. Apie įvairius normų, tvarkos skirtingumus galima būtų kalbėti daug, darant vienokias ar kitokias išvadas. Paminėsiu tik vieną skirtingumą: drįsčiau teigti, kad Lietuvoje net akademiniuose literatūros sluoksniuose (nekalbu apie gyvosios literatūrinės veiklos, kultūrinės-literatūrinės periodikos lauką) ne tik nėra reflektuojama, formaliai ar neformaliai diskutuojama, bet dažnai nėra net žinoma, kas ir kokia tema gins, gina ar apgynė literatūrologijos disertaciją. Dėl disertacijų skaičiaus ar dėl ko kita Latvijoje tokia situacija sunkokai įsivaizduojama. Latvių literatūros biografinėje enciklopedijoje, kuri yra savotiškas mūsiškės „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ analogas, kone prie visų literatūrologų personalijų nurodytos jų apgintų disertacijų temos, gynimo metai. T. y. ir šitokiu būdu literatūrinės disertacijos yra realiai išviešinamos, „įbi(bli)ografinamos“, taip funkcionalizuojamos, aktualizuojamos. Pas mus jos (jei po to neišleidžiama monografija, kuri paprastai būna jau labiau ar mažiau kitoks, „ne to formato“ tyrimo variantas) taip ir lieka „pogrindyje“, kurio lyg ir yra galima nežinoti. Bet - pateikiu pirmą į galvą ateinantį pavyzdį-klausimą - ar būtų galima, etiška ir profesionalu, tarkim, domintis, rašant lietuvių vaikų literatūros istorijos arba lietuvių dramaturgijos raidos klausimais, imti ir „nežinoti“ Kęstučio Urbos disertacijos „Lietuvių vaikų dramaturgija“? Klausimas, žinoma, retorinis.

Kitaip tariant, turėtų būti kalbama jau net nebe apie gynimo aktų, disertacijų temų, jų turinio išviešinimą, bet apie kažką panašaus į „išslaptinimą“. Normiškai galiojantis formalusis „viešumas“ (privalomas disertacijos santraukų siuntinėjimas dažnai į atsitiktines bibliotekas, institucijas, skelbimai tokiuose leidiniuose ir tokiose interneto svetainėse, kurių paprastai nei akademiniuose, nei tuo labiau neakademiniuose literatūros sluoksniuose niekas neskaito) yra bejėgis visomis prasmėmis. Atsakykim, mielas „Parko“, sykiu „Literatūros ir meno“ („LITERATŪROS ir meno“!) skaitytojau, į du klausimus: (a) apie kurio lietuvių prozos klasiko – Juozo Apučio ar Romualdo Granausko - kūrybos poetiką praėjusį rugpjūtį buvo apginta disertacija? (b) kiek lituanistinių literatūrinių disertacijų buvo apginta per pastaruosius tris mėnesius?

Pradėsiu nuo klausimo „b“. Mano kukliomis žiniomis, kurios gali būti ir nesistemingos, ir netikslios, šią žiemą jau apgintos šešios lituanistinės ir lituanistinės-komparatyvistinės literatūrinės disertacijos. Tiršta, netgi labai tiršta: 1) Silvijos Rakutienės (Vytauto Didžiojo universitetas) disertacija „Bernardo Brazdžionio kūryba. 1924-1944 metai“; 2) Žydronės Kolevinskienės (Vilniaus pedagoginis universitetas) „Nelė Mazalaitė: pasakojimo ypatumai“; 3) Eugenijos Vaitkevičiūtės (Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas) „Juozapas Albinas Herbačiauskas dviejų kultūrų sankirtoje“; 4) Mindaugo Kvietkausko (Vilniaus universitetas) „Ankstyvasis Vilniaus literatūrinis modernizmas (1904-1915)“; 5) Eugenijaus Žmuidos (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) „Vinco Mykolaičio-Putino lyrikos ontologiniai aspektai“; 6) Agnės Jurčiukonytės (Vilniaus pedagoginis universitetas) „Teatriškumo samprata ir formos moderniojoje lietuvių prozoje“. Va tokia spalvinga panorama, kurios iškiliausia viršūne nedvejodamas laikyčiau labai konceptualų Mindaugo Kvietkausko darbą.

Literatūrinių disertacijų „išslaptinimo“ kultūrinėje-literatūrinėje periodikoje pradžią norėčiau užbaigti informacija apie tai, kad būtent šiandien, vasario 24 dieną, šio „Parko“ ir šio „Literatūros ir meno“ numerio pasirodymo dieną, 14 valandą Vilniaus universiteto V. Krėvės auditorijoje prasidės Manfredo Žvirgždo (Vilniaus pedagoginis universitetas) disertacijos „Šviesa ir tamsa Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje: vizualumo aspektas“ gynimas. Labai variantiškai išplėtotą vizualumo aspektą, remiantis universaliu sinestezijos principu, disertacijoje papildo ir praplečia akustinis, taktilinis, kinetinis aspektai. Tai iš tikrųjų įdomu. Manfredas Žvirgždas disertacijos pradžioje cituoja Tomo Venclovos mintį apie tai, kad Alfonsas Nyka-Niliūnas yra „kritikų numylėtinis“. Jeigu literatūros doktorantus laikytume ypatinga kritikų „veisle“, reikėtų pridurti - ir doktorantų numylėtinis. Mat vos prieš kelis mėnesius Giedrė Šmitienė Vilniaus universitete apgynė visais požiūriais puikią disertaciją apie kūno fenomenologiją Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje ir dienoraščiuose.

Taigi kam tiek daug literatūrologinių disertacijų tokiai nedidelei, dar neilgaamžei literatūrai? Negaliu atsakyti, bet galiu pasidžiaugti. O atsakymas į klausimą „a“ yra toks: praėjusį rugpjūtį Violeta Gedminienė (Vytauto Didžiojo universitetas) apgynė disertaciją „Juozo Apučio poetika“. Disertacijai vadovavo profesorius Kęstutis Nastopka. Joje daug semiotikos. Juozo Apučio prozai ir jos refleksijai tai tik į naudą.


Vigmantas Butkus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-02 17:18
tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj
beje, ačiū už straipsnį :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-02 17:18
tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj
tai jau tikrai stebėtinas gausumas. ir dar labiau stebėtinas slaptumas.
kita vertus, pastebėjau, kad bent jau VU laikomasi nuostatos "kas nori, tas randa". kitaip tariant: gauna tik stipriausi, aktyviausi ir labiausiai besidomintys. galbūt tik tokie ir verti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą