Rašyk
Eilės (72580)
Fantastika (2170)
Esė (1688)
Proza (10406)
Vaikams (2465)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Antika S. Daukanto kūryboje

2008-11-16
Antika S. Daukanto kūryboje

Antikinė kultūra niekada nebuvo mirusi. Todėl dažnai minima, kad antikinė kultūra ir literatūra iki pat šių dienų buvo didelių literatūrinių mokyklų ir krypčių, įvairių filosofinių, estetinių ir politinių pažiūrų šaltinis ir įkvėpėja. Antikinė literatūra turėjo įtakos vėlesnių amžių literatūrai. Todėl neretai galima girdėti sakant: „antika yra Europos kultūros šaknys, šaltinis, pamatas“ [3; 14].

Antika nuolat buvo aktualizuojama (ir Viduramžiais, ir Renesanse, klasicizme). Ypač intensyviai antikos žodis funkcionavo nuo Renesanso pradžios iki XVIII a. pabaigos. Kadangi jis buvo suvokiamas kaip pastovus, nekintamas dydis, kaip amžinas dabarties elementas, visa literatūros istorija galėjo būti įsivaizduojama kaip nedalomas vieningas procesas. Antikiniu žodžiu buvo paremta visa kryptinga Švietimo laikų ugdymo ir mokymo sistema. Buvo norima išugdyti naują, geresnį žmogų. Švietėjai taip pat žavėjosi antikos plastiniais menais. Savos tautos ištakos vienaip ar kitaip buvo siejamos su bibline arba antikine istorija. Tad ir vadinamoji „legendinė“, pasak S. Žuko, Lietuvos istorijos dalis apie genealoginius lietuvių ryšius su romėnais, aprašyta Lietuvos metraščiuose, nėra stebinantis faktas.

XVIII – XIX a. buvo vėl atsigręžta į antikinę literatūrą bei kultūrą. Manyta, kad tik Homeras yra vertas poeto vardo. Graikai visada akcentavo žmogaus lavinimą, auklėjimą; svarbu filosofija, retorika. Svarbiu tapo svetimo žodžio persakymas, kuris tuo būdu įgauna naujų reikšmės plotmių. Kaip ir graikai, to meto kūrėjai siekė gyvenimą vaizduoti kaip maksimaliai gražų, kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą.

Simonas Daukantas taip pat žvelgė į antikinės literatūros bei kultūros išteklius. Dar studijuodamas universitete žavėjosi antikos rašytojais. Tai turėjo įtakos jo rašymo stiliui. Simonas Daukantas savo raštuose derino racionalųjį ir romantinį požiūrius. Jam buvo svarbu taip papasakoti apie tautos praeitį, kad skaitytojas neliktų abejingas, kad pasakojant apie praeities įvykius būtų paliestos aktualios to meto problemos.

Romantinio požiūrio į Lietuvos istoriją šalininkai, pavyzdžiui, nemažai apie Lietuvą rašęs lenkų romantikas J. I. Kraševskis, reikalavo rašyti sintetinę Lietuvos istoriją, kuriančią praeities vaizdo visumą, nors ir pats pripažino, kad Lietuvos istorijos šaltiniai labai fragmentiški. Jo nuomone, būtina atverti praeities gelmėn nugrimzdusio gyvenimo alsavimą.       J. I. Kraševskio nuomone, istorikas turimus duomenis privalo perkurti, iš gabalėlių lipdyti visumą, o ten, kur stinga faktinės medžiagos, - kurti meninį vaizdą.

Bendra Simono Daukanto Lietuvos istorijos samprata primena švietėjišką schemą: iš pradžių būta idealios visuomenės, kuri, prasidėjus kryžiuočių antpuoliams, pamažu prastėja. Vis dėlto S. Daukanto veikalai – jau nebe švietėjiškos „papročių pamokos“, autorius aiškiai suvokia tautos vaidmenį istorijoje ir su romantikui būdingu entuziazmu siekia atgaivinti tai, kas amžiams bėgant buvo prarasta, užmiršta, bet kas laukia savo prikėlimo.

S. Daukantas svarbiausiu istoriko darbu laiko faktų surankiojimą ir aprašymą, kartu pabrėždamas, jog geras viso to suvokimas, labai priklauso nuo žmogaus protinių ir fizinių pajėgų.

Galbūt dėl to rašytojas gana įvairiai vertinamas. Ne vienas abejoja jo stiliaus moksliškumu, veikalų pobūdžiu.

Šiame darbe plačiau analizuojamas pirmasis S. Daukanto istorinis veikalas -  „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, jo istoriškumas, ryšys su antika. Pirmiausia su antikine literatūra veikalą gretinti leidžia jau vien retoriniai elementai, vyraujantys visame tekste. Tai naujų idėjų iškėlimas, netikėtų postulatų formulavimas, hipotezės, kurios anksčiau atrodė absurdiškos. Locmano teigimu, retoriškumo istoriografiniame tekste įgyja tie elementai, kurie yra nebūdingi istoriografiniam tekstui plačiąja prasme. Retorinis tekstas nuo paprasto ir skiriasi tuo, kad yra ne stichiškai užrašytas, bet sąmoningai sukurtas. „S. Daukanto poetiniai, proziniai intarpai įgyja retorinį atspalvį, nes moksliniame tekste jie yra tarsi prievarta įterpti svetimkūniai. Retoriškumo S. Daukanto tekstui suteikia ir šnekamosios kalbos elementų vartojimas“ [1; 10].

Jau „Prataryme“ pastebimas skirtingų istorijos pasakojimo manierų derinimas, mokslinio stiliaus supynimas su emocionaliu, poetišku, paįvairintu ir ekspresyviais sušukimais: „Veizint giliuose amžiuose į gimines, dyvytis reikia iš jų įvairių atmainų: kaipogi vienos mokslu atsiženklinusios, kitos pasidariusios valdytojomis viso pasaulio, kitos buvusios ilgą laiką povyziumi dorybės ir teisybės, kitos savo amatu ir prekyba surinkusios turtus viso svieto. Ai joms...visos jau pakarčiui išgaišo, prapultyj begalinio laiko.“ [4; 41].

Pratarmėje akcentuojama rašto paminklų reikšmė tautos išlikimui: <...> noris pačios giminės išgaišta, vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali išnaikinti“ [4; 42]. Tai buvo svarbu ir graikams, kurie rašto išlikimo svarbą akcentavo savo veikaluose. Iš to kyla garbės samprata. Anot S. Žuko, mokslo pasiekta garbė prilygsta kare pelnytajai. Lietuviai buvo įgudę karo reikaluose, bet jiems pritrūko išsimokslinusių vyrų, todėl S. Daukantas kelia lietuvių švietimo programą, nurodo jos reikšmę tautai: „ <...> mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbe, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negali stengti, idant pasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės? Užvis jog kiekviena gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu <....“ [4; 42].

„Darbuose“ S. Daukantas mini Graikijos išminčių Anacharsį bei skitų tautą. Pradėdamas lietuvių kilmės aptarimą, rašytojas stabteli prie vieno jam svarbaus klausimo – senuosiuose raštuose apie skitus jis randa barbarų dorybingumo patvirtinimą: „Stebuklingas taigi rodos daiktas, jog jiems prigimimas tai davė, ko graikai daugumu mokslo nei prisakymais grotybės įgyti negali <...> [6; 45]. Pateikiama ir daugiau medžiagos iš skitų istorijos, ypač iškalbus pasakojimas apie skitų kilmės Graikijoje mokslus ėjusį Anacharsį, pačių graikų vadinamą „sekmuoju pasaulio išminčiumi“. Graikai jo klausę: „Kokia rėda yra geresnė dėl ūkės?“ [6; 45]. Šis aniems atsakęs: „Ta, kurioj yra nedorybė sudrausta, o dorybė pajausta“ [6; 45]. Antrasis klausimas Anacharsiui įteisina nemokytos šalies atstovo galimybę mokyti dorovės: „Tiesa, esu aš iš nemokytos šalies, dėl to gi atėjau į tą kraštą mokytis, jog pagrįžęs galėčiau būti geru vyru ir mano ūkininkus visokių gudrybių išmokyti; regis, jog man bus garbė. Bet kokia tau yra šiandien gėda, jog tu, išmintingoj šaly gimęs, nedoru esi jos ūkininku“ [6; 46]. S. Daukantas išaukština švietimą, lenkia prieš mokslus galvą, bet kartu pabrėžia, kad barbaras gali būti dorovingesnis už apsišvietusį nedorėlį. Anacharsiui daugiau vietos skiriama gal ir dėl to, kad jis „Darbų“ autoriui leidžia netiesiogiai apmąstyti save patį, kilusį iš „nemokytos“ aplinkos, pasiekusį nemažą išmintį, pasirengusį šviesti, sąmoninti gentainius.

S. Daukantas kartoja anuomet populiarią nuomonę apie senąjį lietuvių raštą (runų). Primena istorikas ir lietuvių kilmės iš romėnų versiją, tačiau akcentuoja jos legendiškumą. Apskritai S. Daukantas nuolat akcentuoja praeities ir dabarties ryšį, nuolat pabrėžiamą antikoje: „Kiekvienas, sakau, neatsidyvis, jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, lėtai, turėję pažinę su kartaginionimis, kariavę daugiau nei 300 metų kruvinai su gotais, valdę ant galo 14 metų patį Rymą, buveinę pasaulio, šiandieną patys tapo svetimų valdomi ir nuo visų neapveizimi“ [6; 47].

Rašytojas kuria idealios visuomenės modelį, džiaugiasi kunigaikščiais, jų pergalėmis, garbingais darbais, tačiau jų kaip istorinių asmenybių vertė sveriama pagal jų nuopelnus tautai, žmonėms. Žygiai ir karai su romėnais sugriovę tvarkingą ir susiklaususią herulų giminę: „<...> vieni pargrįžo namon turtingais, kiti vargaliais, bet abeji užmiršę tikėjimą ir įstatymus ūkės savo. Algaudami ryminių ciesoriams, įgudo tinginėti ir plėšti; pargrįžę namo, norėjo, idant kiti jiems dirbtų ir algautų, iš pirmo baugindami, paskui galia prisuokdami prie darbo vargdienius žmones, kurie vienok vargdieniai, nenorėdami liuosybės savo paduoti, raginami dirbti, priešindavo, vaidijos, kas dieną paskui kariavos su turtingais“ [6; 47]. Gretindamas praeitį su dabartimi, autorius tarsi neleidžia užmiršti savojo gyvenimo negandų. Dabartis dažniausiai iškyla skyrelių pabaigose, ilgame, ritmingame periode kontrasto principu sugretinant, kas buvo ir kas beliko: „ <...> giminė viso gali nustoti – turtų, namų, pačios tėvinės, bet kalba jos visuomet su ja paliks: kentės vargus, vergystė novys, bet kalbos savo niekuomet neužmirš. Regim tą teisybę pačioj giminėj lietuvių, žemaičių, prūsų, kuri, patyrusi neaprašomų vargų, rūpesnių, nelaimių, viso nustojusi, turtų ir tėvinės, kruvinas kares vesdama, ant galo vergaudama per tiek amžių svetimoms giminėms, vienok tebkalba dar šiandien lietuviai, žemaičiai, prūsai, lečiai ta pačia kalba, kuria kalbėjo jų probočiai eruliai pirm tūkstančio metų, kurią ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis“ [6; 49].

Pagrindinė S. Daukanto stiliaus intonacija – pakilumas, tam tikras patosas ir iš dalies deklaratyvumas. Ilgi, periodiniai sakiniai, kurie savo ruožtu kaip stiliaus priemonė duoda tam tikro pakilumo: „Čia ne vienas rasis lepnys, skaitydamas apie tokį jų valgį, švypterės, bet jei primins sau, jog senieji lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tokiu valgiu misdami, per 500 metų su kardu guldami ir keldami ne vien mokėjo ir stengė nuo kruvinų neprietelių savo narsybe ir kantrybe, tas aiškiai susigės, save regėdamas šiandien ištižusį vergą, nors sukrus sulpiantį ir skaninius laižantį: nesgi visados godos vyras velija nors šaknelėmis misti, jeb tik liuosas gyventi, nekaip šešku būti, svetimus kiaušius gerti, vištas ėsti ir tamsiame urve smirdėti“ [4; 20].  Tai antikinės literatūros poveikis.

„Darbuose“ pasakojama apie Palemoną kaip apie žmonių „dainuojamą“ legendą. „Istorijoje žemaitiškoje“ irgi kalbama apie senovės lietuvių ryšius su antikinius pasauliu; svarbiausiu argumentu tampa gintaro prekyba ir Žemaičiuose randami anų kraštų ir laikų pinigai, lotyniškai užrašytas Rusnės akmuo ir kt. Tik skyrelio pabaigoje primenamas pasakojimas apie Palemoną: „<...> neseniai tebdainavę žmonės Panemunėje gyvenantieji visą kelionę tų atėjūnų, kurios dainos truputėlį czia priplieksiu <...> [6; 110].

S. Daukantas pasitelkia antika ir apibūdindamas pagonybę: „Bet jei rymionys ir graikai, noris pagonys, taip šiandien yra garbinami nuo visų krikščionių už savo dorybę ir kantrybę, dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę ir neapkentė nedorybės“ [6; 51]. Vertindamas pagonis ir krikščionis, S. Daukantas naudoja tradicinę retorikos priemonę – priešas pasmerkiamas, iškeliant moralinius jo trūkumus. Rašytojas tarsi nuolat derina dvi prieštaraujančias idėjas – istorinio žmonijos tobulėjimo ir vertybių ieškojimo istorinėje praeityje.

Kalbėdamas apie dievybes, S. Daukantas kritikuoja Herodotą, rašiusį, kad skitai garbina ugnį, o kadangi skitų ir lietuvių giminystė rašytojui atrodo įrodoma, lietuviškai nesupratusiam graikų istorikui prikišama, jog jis „parašė ženklą už lyčių“; t. y. sumaišė  formą arba išraišką ir turinį. Pasak S. Daukanto, skitai garbino ne ugnį, o ją davusį dievą: „ <...> ne tą, kurs ugnį davė, bet pačią ugnį pasakė garbinę, kurią, kaip viršiau sakiau, ne už patį dievą, bet už ženklą jo gerybės turėjo“ [6; 113].

Literatūrologas S. Žukas mano, kad vienas svarbiausių antikos pasaulio bruožų yra reginys. Čia viskas turi būti matoma. Antikiniame herojiniame epe, Homero kūriniuose, įvykių aprašymas yra tikslus, net dramatiškiausiose vietose pasakojama neskubant, su detalėmis.  Kad ir mūšio herojai, aprašomi smulkiai, detaliai. Antikos laikų literatūrinė tradicija suformavo didingą, herojišką kario figūrą. Tai narsus, sumanus, tvirto ir gražaus kūno žmogus. Istorikas herojiškai kario figūrai prilygina ir lietuvių kunigaikščius: Vaidevutį, Utenį, Jogailą, Vytautą: „<...> Vytautas savo narsybe ir buklumu apsiautė nuo visų pusių kryžėjus. Kas nū aprašys tą kraujų šlakesį ir tą aitrą, su kokia tenai grūmėsi, vyrai it ąžuolai glėbiais rutuliojosi“ [4; 143].

S. Daukantas piešia istorinius asmenis, duodamas jiems po vieną antrą buitinį bruožą ar leisdamas jiems kalbėti tiesiogine kalba, ir tuo būdu istorinis asmens vaizdas konkretėja. Įpynimas dialogo ar monologo savo vaizdumu dažnai priartina tolimus senovės laikus. Dialogai savo šnekamosios kalbos leksika ir emocingumu tebėra įtaigūs bei įspūdingi ir šiandien. Nieko nelieka paslėpta, neišreikšta žodžiais. Po ilgos Vaidevučio kalbos, įterpiami kitų asmenų kalbos tekstai: „Tai Vaidevučiui kalbant, visi tylėjo, bet pabengus atsakė: „Gali būti bitinas, arba viešpats, bet mes niekam nevergausime!“ [4; 48].

Anikinės kultūros liekanomis galima būtų laikyti ir oracijų tipo tekstų vartojimą. „Darbų“ pradžioje pateikiama Vaidevučio kalba, kviečianti ginti savo tėviškę ir bočių tikėjimą, kurioje pabrėžta, kad socialinė ir nacionalinė laisvė svarbiau už tikėjimą: „Jei turite bičių protą, reikalus ūkio, dėl kurių čia susirinkote, galite laimingai nubengti. Kiekvienas gyventojas tarp jūsų, kursai turi bites savo namuose, žino gerai, jog jos vieną bitiną teturi, kursai joms patsai rėdo, ir taip jo visos klauso, jog, ką įsakytos, tuojau nudirba ir tuo kartu tesiilsi, kad darbą nubengia; <...> Išrinkite vieną tarp savęs viešpačiu, arba kunigaikščiu. <...> Bet idant teisingai ir rėdžiai vis tą pildyti galėtų, turite duoti jam valdžią ir galią, tai yra pakelti jį savo viešpačiu‘ [4; 48]. Kunigaikštis Rimgaudas pamokslą primenančia oracija kviečia į kovą.

S. Daukantas, pirmasis lietuviškai rašęs istoriją, ne tik teigė naują Lietuvos istorijos sampratą, bet ir parodė, kad lietuvių kalba galima rašyti mokslinius tekstus. Daukanto veikloje susipina Švietimo ir romantizmo idėjos, jo istorijos veikalai skirti platiems skaitytojų sluoksniams. Tai pirmieji lietuviški pasaulietinės tematikos proziniai pasakojimai.

Istoriko veikalai rodo, kad pirmieji moksliniai tekstai kuriami remiantis retorikos teikiamomis žodžio vartojimo galimybėmis. Autorius siekė sukurti meniškai įtaigų pasakojimą, rašė poetiškai pakylėtu, retorinėmis figūromis gausiai ornamentuotu stiliumi. S. Daukanto „Darbuose“ gausu oracijų, retorikos meno atmainų.

S. Daukanto rašymo stilistikai būdingi tie patys elementai, kurie vyravo antikiniame pasakojime: daiktai ir veikėjai gerai matomi, išdėstyti erdvėje, apibrėžti laike; mintys ir jausmai išsakyti, įvykiai klostosi neskubiai, be didelės įtampos, nevengiama pasigrožėti net ir dramatiškiausiomis situacijomis.

Istoriką domino  ne vien valdovų ir kunigaikščių gyvenimas, jų žygiai, daug dėmesio jis skyrė senovės lietuvių buities, papročių aprašymui.

Rašytojui dažnai trūko kritiškumo ir šaltumo, jis buvo linkęs atrinkti istoriniuose veikaluose bei šaltiniuose visa, kas kelia Lietuvos vardą, atmesdamas visa, kas kuriuo nors būdu neigiamai apibūdina Lietuvos praeitį.


Literatūra

  • Bončkutė R. S. Daukanto istoriografijų moksliškumas // Tiltai. 1998. Nr. 1
  • Dilytė D. Antika XVIII amžiuje (tęsinys) // Gimtasis žodis. Nr. 4. 2004
  • Dilytė D. Antika XVIII amžiuje // Gimtasis žodis. Nr. 3. 2004
  • Simonas Daukantas. Rinktiniai raštai. Vilnius. 1955
  • Žukas S. Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos. I dalis. Baltos lankos. 2001
  • Žukas S. Simonas Daukantas. Kaunas. 1988

 



 

Rašytojai

Simonas  Daukantas
1793 - 1864
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą