Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Anonimai, pseudonimai, kriptonimai ir kiti „nimai“

2005-08-30
I

Valdemaras Kukulas: „Po penkiasdešimties metų pertraukos sugrįžo pseudonimų, kriptonimų mada, ir ji ne tik nesustabdė grėsmingai augančios poetinės perprodukcijos griūties, ber netgi paskatino, suaktyvino ją: kai po tekstu nereikia pasirašyti savo vardo ir pavardės, nelieka jokios atsakomybės ir už patį tekstą. Patikrinus jo vertingumą, autorystę galima ir atskleisti. Bet kol kūryba skelbiama interneto svetainėse, kur ji atvira bet kieno ir bet kokioms interpretacijoms, bet kokiems vertinimams, autoriui geriau likti nuošalyje...“


Sovietmečiu atrodė: būtų panaikinti honorarai, eilės leidyklose dėl poezijos knygų sumažėtų mažiausiai perpus. Dar įtikinamesnė atrodė prielaida, kad poezijos, poetinės kūrybos trauka susijusi su totaliniu konkretaus gyvenimo nuvertinimu ir pastanga per kūrybą, tegu ir beviltišką, grafomanišką, įprasminti savo pavardę, savo „genties šaknį“ („o ką aš daugiau galiu palikti vaikams?“). Dabar išgyvename paradoksalų anų prielaidų tiesos ir teisingumo neišsipildymo metą: su honorarais bent jau poetai negrįžtamai atsisveikino, tačiau išleidžiamų poezijos ir šiaip paeiliavimų knygų kas mėnesį daugėja (vien liepos pabaigos bibliografinėje rodyklėje, skelbiamoje „Literatūroje ir mene“, registruojama daugiau kaip dvidešimt poezijos pozicijų; jei kalbėsime apie pasiskelbusius autorius, šį skaičių turėsime dauginti keleriopai, nes regioninės, mokyklinės antologijos pristato po dvidešimt ir daugiau pavardžių).

Po penkiasdešimties metų pertraukos sugrįžo pseudonimų, kriptonimų mada, ir ji ne tik nesustabdė grėsmingai augančios poetinės perprodukcijos griūties, ber netgi paskatino, suaktyvino ją: kai po tekstu nereikia pasirašyti savo vardo ir pavardės, nelieka jokios atsakomybės ir už patį tekstą. Patikrinus jo vertingumą, autorystę galima ir atskleisti. Bet kol kūryba skelbiama interneto svetainėse, kur ji atvira bet kieno ir bet kokioms interpretacijoms, bet kokiems vertinimams, autoriui geriau likti nuošalyje. O dar taip neseniai atrodė, kad pseudonimų, kriptonimų prigimtis pirmiausia susijusi su žurnalistinio darbo specifika: kai tarpukarinis K. Korsakas vienas turėdavo prirašyti vos ne visą žurnalo numerį, juk negalėjo jis kas kelintame puslapyje kartoti: K. Korsakas, K. Korsakas, K. Korsakas... Dabar autorystės atsisakoma geraširdiškai, nesavanaudiškai, savarankiškai. Estetine prasme tai motyvuojama gana racionaliai, ir net pasaulio literatūrologijos autoritetų įžvalgomis tai nesunku pagrįsti: bet kokia kūryba pirmiausia yra žaidimas (žr. K. Navako atsakymus birželio 30-liepos 6 d. „Nemune“ apie kūrybinę drąsą ir baimę). O prie kortų ar kauliukų stalo sėdi tik lošėjai, tik anonimai. Pavardės klausti čia nedera, tai ne tik nusikalstama, tačiau gali būti ir mirtinai pavojinga.

Visai ne žaidybinį, o bene įdomiausią, autentiškiausią, skaudžiausią liepos mėnesį publikuotą prozos kūrinį „Saldainių popierėliai“, skelbtą trijuose „Šiaurės Atėnų“ liepos numeriuose, gk pasirašo taip pat kriptonimu (atidesniems skaitytojams autorę „iššifruoti“ ne taip ir sunku, juoba kad ji jau yra „išsidavusi“ savo eseistika, bet tas „nepakeliamas anonimiškumo lengvumas“ susijęs tik su mažos tautos sindromais, kur visi apie visus viską žino; Rusijoj ar Prancūzijoj taip pasirašytas tokio lygio kūrinys būtų sensacija). Kas tai? Apysaka? Esė? Analitiniai apmąstymai pasirinkta tema? Pradžios pasažas: „Išjunkite visas teatrologines asociacijas. Šitas tekstas, jeigu jį skaitysite, bus maksimaliai egocentriškas. Parašytas iš nemokėjimo rašyti. Rašo ligotas žmogus, tebūnie jai atleista. Rašo ne jums, rašo iš geismo“ (liepos 9). Ir štai čia ima regztis viso būsimo teksto intriga: nesakoma – rašau ne jums, o sau, kaip pasakytų grafomaniškas egocentrikas. Rašau „iš geismo“, ir tai neįtikėtinai greitai virsta „teksto geismu“ (palyginkime su „teksto malonumu“). Tai skatina itin intensyvų ir iš vidaus informatyvų gk sakinį (palyginkime V. Petrausko atsiliepimą apie nepakartojamą R. Klimo sakinį, cituojamą V. Martinkaus tekste apie šį autorių liepos „Metuose“). Intensyvus sakinys grindžia, motyvuoja itin „tankų“, sodrų meninį tekstą (euroromano kūrėjos tegu įsiskaito: nereikia jokių porno ar detektyvo elementų tekste, kai kalbančiojo dvasinė įtampa vibruoja gyvybės ir mirties dažniais). Perspėjama: tekstas bus „maksimaliai egocentriškas“, bet niekas kažkodėl nei K. Voneguto, nei G. Gray tekstų nevadina egocentriškais, nors kalbėjimo „aš“ vardu, autoreklamos ir susireikšminimo ten gerokai daugiau.

Tai, ką gk bando pateikti kaip egocentrizmą, tėra sufleruojamasis ženklas mums: net skaudžiausia, autentiškiausia patirtis yra pirmiausia meniška, reikalaujanti priimti, pripažinti tam tikras konvencijas.

Jei įgimtą meninės pasaulėjautos egocentrizmą palaikysite autorės asmenybės egocentrizmu (kas, beje, dažnokai ateidavo į galvą, skaitant šios menamos autorės eilėraščius), vadinasi, jūs tiek ir teverti paties kūrinio. Geras kūrinys. Geras tekstas. Atrodytų, po tokiu tekstu gerai poetei ir gerai prozininkei pasirašyti būtų tik garbė. Bet nepasirašoma. Suprantama, dėl problematikos ir dėl lietuviško skaitytojų mentaliteto: psichiatrinė, operacijos, uždara medikų kasta, pagaliau itin akyla, aštri savistaba ir savianalizė... Negailestingi aplinkos ir aplinkinių vertinimai, tiesa, tokie keliasluoksniai, keliaklodžiai – vien dėl sakinio meninio informatyvumo, kad prie jų prikibti negalėtų joks aprašytasis... E. Jelinek pasirašyti po tokiais savo „dvasiniais ekscesais“ nebijojo. Jei gk būtų prancūzė, taip pat nebijotų autorystės. Net neturėdama panašios autentiškos patirties, ji ją suvaidintų ir pelnytų populiariausios rašytojos statusą, kaip kokia F. Sagan. Arba tautos neapykantą, kaip jau minėtoji E. Jelinek. Menininkui tai vienas ir tas pats.

Kita vertus, E. Nazaraitei, skelbiančiai taip pat ar tik ne autobiografinį tekstą „Greitkelis per Atlantą“ (paskirti taip pat keli liepos „Literatūros ir meno“ numeriai), nei pseudonimų, nei kriptonimų nereikia. Gal todėl, kad autorė jau paragavusi vakarietiškos literatūrinio gyvenimo (ne pačios literatūros) konjunktūros, gal todėl, kad tekste vis dėlto pagrindinis „žaidėjas“ yra faktas, įvykis, o ne savianalizė, savieška, kaip gk tekstuose. Žaidimas su faktu visada ir smagesnis, ir saugesnis, nes erdvės spekuliacijoms ir reliatyvizmui čia iš anksto apsaugotos. Vos ne valstybiniu, vyriausybiniu lygiu: A. Zuokas vagia, bet jis visada gali spjauti į bet kokius teismus; kodėl tad Graikijos imigracijos tarnybos valdininkas negali skriausti jį atstūmusios E. Nazaraitės, o kaip karalienę išpuošti kitą imigrantę iš Rytų Europos, kuri jam atsidavė?

Jei rašyčiau šiek tiek ambicingesnį, tarkim, pusiau teorinį straipsnį apie šiandienines anonimiškumo formų reanimacijas, neišvengiamai privalėčiau įtraukti ir analizuoti kaukės kategoriją, ją motyvuoti ir pagrįsti. Tuomet klausčiau: kas iš individualizuoto J. Melniko kalbėjimo būdo ir stiliaus lieka („Metų“ publikacija „Skambink man, kalbėk su manimi“), jei siužetas, atmetus supermodernią technologinę, elektroninę atributiką, senas kaip pasakose: kiek klasikoje aprašyta siužetų, kai mirusieji artimiesiems, mylimiesiems siunčia prieš mirtį parašytus laiškus... Vien klasikų pavardžių sąrašas užimtų gerą laikraščio skiltį...

Dar keisčiau tuose pačiuose „Metuose“ skaityti D. Šerelį. Keisčiau todėl, kad iš pradžių jis apgauna – kalbos pojūčiu, kalbėjimo ritmu ir įtampa. Kol pamatai, kad autorius probėgšmais „pergroja“ visas privalomąsias „auklėjamojo romano“ temas: kaukės keičiamos akimirksniu – beveik kaip R. Cicino koncerte keičiami drabužiai, bet visos kaukės kartoja tas pačias iki kaulo įgrisusias moralines maksimas...

Tačiau grįžkime prie gk pasufleruotos temos. Taigi – kriptonimai, ir tai iš dalies gk atveju suprantama: mūsų šiandieninės literatūros vertybinės konjunktūros kontekste jos situacija dviprasmiška. Būtų gerai, jei dviprasmiškumą lemtų vien kultūrinė, vien literatūrinė aplinka. Deja, net ir sociopsichologine prasme autorė priklauso kartai, kuri užplaka, užmuša kitą ir kitokį. O ir vien „meno lankose“, kuriose poetė ir prozininkė pakankamai prisivaikščiojusi (atodūsis „Saldainių popierėliuose“: „jau mėnesį neskaičiau knygų... Siaubas“), vilioja ir masina ne vien romantika ir romantiški pasimatymai. Neatsitiktinai kalbėdamas apie gk užsiminiau apie R. Klimą, kurio „Maskvos laiko“ ištrauką skelbia „Literatūra ir menas“ (liepos 22): „Aukštaitija buvo apvirtusi žemyn galva. Tie debesų tumulai iš tiesų šliaužė pažeme, ir tikrai ne iš dangaus – nežinia iš kur, bet tik ne iš dangaus – sklido šviesa... Kitos – nebe dangaus – šviesos nužerta Aukštaitija buvo panaši į žvėrį, graužiantį kažkieno paspęston kilpon įkliuvusią savo leteną, ir tiktai man, šiandien man vienam, buvo leista regėti, kaip tūžmastingai toji šviesa spindi grėsliai susiaurėjusiuose jos vyzdžiuose“.

Kaip ir gk atveju, čia sunku nustatyti, kur baigiasi proza ir prasideda poezija, ar atvirkščiai, tačiau „Maskvos laiką“ spaudai parengęs V. Martinkus jau minėtuose „Metuose“ atsargiai perspėja, kad šis kūrinys nebūtinai bus aktyviai skaitomas... (Kas kita jau cituotieji „kaukių balių“ veikėjai: juk gyvename priėmimų, minėjimų, jubiliejų, šiaip sau vakarėlių epochoje). Šiandieniniai moksleiviai nepakenčia sakinio, ilgesnio nei iš penkių šešių žodžių.... Kita vertus, kaip tokio sakinio, tokio teksto aplinkoje žiūrėti į kasdienę prozos produkciją? Neįtikėtina: D. Jazukevičiūtė „Literatūroje ir mene“ (liepos 29) paskelbia įtaigų, intensyvaus vidinio kalbėjimo, motyvuotos skubrios ritmikos eilėraštį ir spausdina („Literatūra ir menas“, liepos 15) apsakymu vadinamą korespondenciją ne korespondenciją, apybraižą ne apybraižą „Tos didelės Londono akys“...

Kaip ir daugelis kitų liepos prozininkų, net klasikų, užsimojusių rašyti šiandienos temomis, kurių nelaimė tėra vien ta, kad atsidūrė nedėkingoje kaimynystėje – šalia sakinio, intonacijos meistrų. Geriau jau būtų atsidūrę šalia V. Čepliausko... Bet tiek jau to. Gal taip periodiniai leidiniai pritrauks vis labiau beraštėjančius ir debilėjančius šiandienos moksleivius...

Tiesa, tai jau literatūros, jos vidinio funkcionalumo problema, ir apie ją būtų verta kalbėti kitur ir kitaip. Grįžtant prie autoriaus anonimiškumo, pseudonimų, kriptonimų klausimo, vertėtų atkreipti dėmesį į vieną lyg ir nereikšmingą detalę: tarpukario metais slėpynių buvo žaidžiama dažnai iš reikalo (cenzūra, tekstų perkrovos tame pačiame leidinyje, mada ir pan.). Dabar tai daroma iš azarto. Kūrybinę patirtį sukaupę ir savimi pasitikintys autoriai po slapyvardžiais nesislapsto, jie atviri bet kokiai kritikai, bet kokioms interpretacijoms, ir tai liudija tam tikrus įsipareigojimus neįvardijamai, neaprašomai asmenybinei kultūros sklaidai. Jaunesni autoriai primygtinai asmeninę atsakomybę stengiasi keisti kolektyvine, net kultūroje, net mene, o tai net racionaliai žiūrint atrodo nonsensas: jaunas recenzentas koneveikia tyrinėtoją, kad ši N. Miliauskaitės kūrybą nagrinėja remdamasi jos gyvenimu. Žinoma, universali metodologija atrodytų ir moksliškesnė, ir patikimesnė, bet juk visuotinai priimta, pripažinta metodologija yra ir taikoma, naudojama visuotinai, masiškai, vadinasi, ji yra kolektyvinės kultūros ideologijos skleidėja. Jos adeptai – kolektyvinės kultūros ideologijos skleidėjai. Kritikai, literatūros mokslui tai galbūt ir atleistina. Bet glumina, kad ir patys anonimiškieji jauni autoriai yra linkę savo autorystę ne deklaruoti, o priešingai – deleguoti: institucijai (interneto svetainei, specializuotam savaitraščio puslapiui ir t. t.), kolektyvui (Rusijoje keliomis pavardėmis pasirašytų romanų jau gausu; Lietuvoje šia prasme lyderiauja „Pasvirusio pasaulio“ autoriai – J. Kundrotas ir A. Lyva), net aplinkai.

Pastarasis autorystės delegavimo aspektas itin įdomus: kai nėra savo balso jėgos ir stiprybės, jis stiprinamas aplinkos, aplinkybių sugestijomis: poezijos skaitymai organizuojami po laiptais, ant laiptų, laiptuose, o G. Grajauskas juos režisuoja apleistuose kariniuose įtvirtinimuose. Tai ne mūsų pačių išradimas. „Literatūra ir menas“ (liepos 22-29) išspausdino N. Šrom straipsnio „Next kartos“ mentaliniai žemėlapiai“ vertimą (įdomu, kad vertėja greta pavardės pasirašo taip pat pseudonimu – Katė), kuriame skelbiama: „Akcijos, kuri vyko šių metų balandžio pabaigoje (Latvijoje – V. K.) ir vadinosi „Pastaigas dzejas piederumi“ („Poetinis pasivaikščiojimas“), sąlyga, kad kiekvienas iš septynių pakviestų poetų savo eilėraščio skaitymui pasirinktų tam tikrą vietą Talsyje ir (arba) jo apylinkėse. Jaunieji poetai iš Rygos, Talsio, Valkos, Cesio, Jūrmalos, Taurupės skaitė savo kūrinius parke, stadione, kapinėse, prie liuteronų bažnyčios ir miesto lavoninės“. Įdomu būtų pagal šį mentalinį žemėlapį išskirstyti lietuvių poetus. Kad neįžeisčiau kolegų, iškart prisipažinsiu – aš skaitymui rinkčiausi kapines. Nežinau kodėl, bet man dingojas, jog jaunieji į didžiausią eilę susiburtų prie lavoninės...

Taigi – kai nieko nebekalba, nieko nebebyloja mūsų tekstai, šaukiamės papildomų balsų: lavono smarve, paliudyk už mane... O kad iki galo taip ir lieka neaišku, kas mirė, – apdainuojamasis ar apdainuojantysis tekstas, – ne taip jau ir svarbu. Juk laikas neturi jokio užsiėmimo, jokio normalaus darbo, tad kodėl jam neseikėti klasikos ir grafomanijos aruodų?


II

Ir vis dėlto. Ar kartais ir pasirašytas tekstas, ypač eilėraštis, negali būti labiau anonimiškas, labiau niekieno, negu eksperimentinis tekstas, jau iš anksto užprogramuotas autoriniam neatpažinimui? Padarykime eksperimentą, sumaišykime kelių publikacijų „poetinius“ tekstus į vieną vietą ir atspėkime – nebūtinai autorių, pasakykime bent jau, vyras ar moteris, jaunas ar senas žmogus tai rašė (pavyzdžiai iš publikacijų: A. A. Jegelevičius. „Literatūra ir menas“, liepos 1; M. Laukys. „Literatūra ir menas“, liepos 8; P. Norvila. „Literatūra ir menas“, liepos 15; S. Jastrumskytė. „Šiaurės Atėnai“, liepos 9): „Šiaušiasi minia banguoja klykia / paukščiai sužeisti šimtais balsų ir / kaltas ar nekaltas bet ant kryžiaus / jį vis tiek greičiau jei auksą turim“; atsakymas pirmam balsui: „paukščiai susikalba / apie penktą valandą / su mobiliais žadintuvais / per pravertas orlaides / paukščiai moko mylėti“; pirmasis balsas – supykęs: „naktinis pabudimas – ir vėl varnos, / fatališkai nesiseka šiais metais, / ne horoskopas kaltas – tavo šarmas, / ir mano rūgštys nieko nesuprato“. S. Jastrumskytę iš operetės „išjungsime“: siužetiškai tinka, bet pernelyg savito tembro: maždaug V. Urmanavičiūtė „B`Avarijoje“...

Niekaip nesuprantu, kas vyksta, kas darosi su šiandienine mūsų poezija... Buvęs „žvirblių piemuo“, t. y. eilėraščių skaitytojas, tuoj tapsiu „jaučių melžėju“, t. y. rinksiuosi sakinius, pastraipas iš elitinės prozos (tai nereiškia, kad tokios prozos uždera tiek, kiek užderėjo liepą, bet vis dėlto palyginkime P. Širvio pasakymą – daug poezijos randu J. Baltušio, I. Simonaitytės prozoje; aš ten taip pat jos daug randu). Dievaži, jaučiuosi ne tik nejaukiai; imu nebepasitikėti savo skoniu, savo poetinėmis pajautomis, „estetinių pajautų grotomis“, kurios sulaiko gerą net nepažįstamo autoriaus tekstą, verčia į jį įsiklausyti, kai gražiausios publikacijos pasirodo esančios prozos ir eseistikos publikacijos. Be jau minėtų prozininkų, su nepaprastu smagumu ir meile skaičiau K. Navako ir D. Petrošiaus esė apie vasarą, kitaip tariant, apie nieką, apie niekus ir iš nieko (niekaip nesuprantu: knygas leidžia buvęs puikus eseistas G. Grajauskas, o esantis puikus eseistas K. Navakas neišleidžia; dievaži, tai kai kur daug subtiliau ir skoningiau negu kai kurių Nacionalinės premijos laureatų kūryboje).

Pats baisiausias dalykas: kai jau nebelauki jokio rezultato, jokios poezijos, staiga užkliūvi už laikraščio maketo, už eilėraščio grafikos, ir, tarkim, iki šiol nežinau, ar A. Šimkaus eilėraštis („Literatūra ir menas“, liepos 1) išties yra kaip reta puikus, ar mane veikia tai, kad poeto intonacijos, eilėraščio grafika pagaliau ima sutapti su autoriaus alsavimu, gyvenimo būdu, charakteriu? O gal paprasčiausiai tai vienas iš nedaugelio eilėraščių, kuris gali būti vienas eilėraštis pirmajame puslapyje (argi vienu eilėraščiu pavadinsi tose pačiose pozicijose spausdinamus A. Galinio, P. Šmit ir kt. eilėraščius?)

Tad „su giliu liūdesiu“ (taip prasidedančių eilėraščių liepos periodikoje buvo nemaža; poetai kažkodėl kolektyviai, vos ne „serijomis“ krinta, kai lauke būna perkūniškai karšta) pranešu: be pseudonimų, kriptonimų liepos mėnesį tegali pasirašyti V. Daškevičius („Nemunas“, liepos 28-rugpjūčio 3), įrodantis, kad ne tik universalios prigimties ketureilis, bet ir verlibras gali sėkmingai jungti skirtingiausias žmogiškojo ir metafizinio patyrimo sferas (beje, už tai, kad V. Daškevičius jau antras dešimtmetis nepublikuoja eilėraščių, turėtų būti dėkingas ne tik M. Kvietkauskas, bet ir daugelis racionalesnės, tikslingesnės prigimties jo kartos poetų: aktyviai dalyvaujant literatūros vidiniuose procesuose V. Daškevičiui, jie būtų įvardyti kaip pastarojo pasekėjai). Labai atsargiai iš kolektyvinės poetinio mąstymo teritorijos, poetinų sąšlavynų galėtų veržtis ir R. Čergelienė („Nemunas“, birželio 30-liepos 6). Sakau – atsargiai, nes antrąją straipsnio dalį pradėjau nuo abejonių savimi, ir R. Čergelienės atvejis toms abejonėms pildytis pats tas: ne taip seniai iš šios autorės nesitikėjau absoliučiai nieko (užsispyrusių eiliuotojų moteriškių esu prisižiūrėjęs tiek ir tiek), bet dabar... atrodo, kad įvaldomas bent jau profesionalumas.

Vis dėlto abejonė lieka: jeigu imamas Zb. Herberto eilėraščio formalusis modelis, jo „viduje“, jo struktūroje turėtų slypėti ir atitinkamai svarus, solidus turinys. Kitaip tariant, visas eilėraštis, visa jo struktūra turi virsti viena parabole. Jei nepatinka Zb. Herbertas, galima pasitelkti K. Kavafį... O dabar – sunkiasvore forma rečituoti paprasčiausias banalybes... Nežinau. Aišku, tai gal kiek geriau negu T. Marcinkevičiūtė, savo lengvabūdiškiausiais eiliavimais užtvindžiusi visą liepos (ir rugpjūčio pradžios) kultūrinę periodiką... Būtų mano valia, šias publikacijas neščiausi į visas mokyklas, kur tik yra rašančių mergaičių, idant parodyčiau, kaip negalima ne rimuoti, o pririmuoti. Nė vieno eilėraščio – be dirbtinio pririmavimo, kuris pats savaime sukuria prasmės nelogiškumus, paprasčiausią nesąmonę. Autorei turbūt atrodo, kad taip ji lydo žemuosius ir aukštuosius leksinius klodus...

Baigdamas paprasčiausiai išversiu temos preambulę: „Nemunas“ anonimams grąžina tikruosius vardus. Niekas be jo šito nedaro ir, regis, nesirengia daryti. Būtent čia nuolat ir nuolat prisimenama ir komentuojama N. Miliauskaitė, tik „Nemunas“ intuityviai pajuto tikrąją D. Paulauskaitės prasmę ir vertę ir paskelbė keletą nepamirštamų (tegu ir vienąkart moteriškai sentimentalių ir banalių) publikacijų. Dabar – Vaidoto Daunio žūties dešimtmečiui skirtos publikacijos. Tiesa, daugiausiai kalbama apie moksleiviškus V. Daunio gyvenimo metus (nežinau, ar norėčiau, kad kas nors kada nors analizuotų mano moksleiviškų metų kūrybą, juoba kad bent jau Vaido ano meto rašymus ir aš asmeniškai esu pažinęs), bet niekas kitas ir apie tai nekalba...


Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-04 16:47
Si bilė Sibire
Geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-01 18:54
lovytė
stilium - "as rasau ir man paciam idomu".
vardu nepasirasinejimas turi visai kitokia reiksme, analizes cia reikejo, o ne kazkokios apzvalgos su pavardziu gausybe. ir dar paryskintom. juk tai blasko, c'mmon.
man labai buve patike autoriaus eilerasciai, taciau ne tai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-30 16:54
Maša
jeigu dar pabaigoj nebūtų savireklamos - būtų tobulas straipsnis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-30 12:49
unknown artist
Grafomanija eilinė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą