Rašytojas Aleksejus Ivanovas gimė 1969 metais laivų statytojų – inžinierių šeimoje; 1971 metais šeima persikraustė gyventi į Permę. 1987 metais A. Ivanovas įstojo į Uralo valstybinio universiteto žurnalistikos fakultetą, tačiau diplomą apgynė menotyros ir kultūrologijos fakultete. Debiutinė publikacija – 1990 metais viename Uralo žurnale išspausdintas fantastinis apsakymas „Didžiojo lokio medžioklė“. Po studijų grįžęs į Permę, A. Ivanovas pakeitė nemažai profesijų: dirbo sargu, mokytoju, žurnalistu, universiteto dėstytoju, netgi gidu vienoje turizmo agentūroje. Literatūroje tapo žinomas po istorinio romano „Parmos širdis“ pasirodymo 2003 metais. Tais pačiais metais pasirodė ir šiemet į lietuvių kalbą išverstas romanas „Geografas gaublį pragėrė“.
Kiekvieną savo knygą autorius rašo ilgai, po keletą metų, atidžiai šlifuoja kiekvieną žodį. Ir visos jo knygos itin skirtingos, tarsi ne to paties žmogaus parašytos – painios mitologijos epas, psichologinis šiuolaikinis romanas, istorinis trileris...
2006 metais A. Ivanovo romanas tapo „Metų knygos“ nugalėtoju, pelnyta ir kitų ne ką mažiau svarbių premijų, autorius yra tapęs ir metų kultūros žmogumi. Tačiau pats A. Ivanovas – kuklus žmogus. Sako, kad jam laimė tai – nuosavas butas, asmeninis kompiuteris ir baidarė, kad galėtų upėmis plaukioti. Pasak kritikų, su A. Ivanovo kūryba literatūra gerokai praturtėjo, tai autorius, kuris itin gerbia skaitytoją, yra aštraus proto ir skvarbios rašytojiškos jėgos.
Bernardinai.lt skaitytojams siūlome interviu su rašytoju apie lietuviškai pasirodžiusį romaną „Geografas gaublį pragėrė“, literatūrą ir kūrybą apskritai.
Papasakokite, koks buvo jausmas, kai pagaliau nusprendė išspausdinti Jūsų romaną „Geografas gaublį pragėrė“?
Pirmiausia apėmė pyktis, jog tai įvyko taip vėlai, kai ši knyga man pačiam jau ne be tiek daug ir reiškė. Vienu metu mano gyvenime įvyko lūžis. Tiesiog iškilo klausimas: ar ir toliau rašyti? Ir šis lūžis įvyko be jokio įsikišimo iš šalies, mano knygų niekas nesirengė leisti. O kai knyga vis dėlto pasirodė, emocijos buvo jau ne tos...
Ar pasikeitė žmogus ir rašytojas Aleksejus Ivanovas, kai pradėjo leisti jo knygas?
Kaip ir minėjau, tai įvyko kiek per vėlai, kad galėtų mane keisti. Rašyti pradėjau dar 1989 metais, jaunų rašytojų – fantastų seminare. Ten pirmą kartą plačiajai auditorijai pasirodė ir V. Pelerinas. Kai Maskvoje pasirodė pirmoji mano knyga, nejaučiau ypatingo triumfo.
Rašytojus dažnai lygina su jų herojais. O Jūs su savo pagrindiniais herojais – giminingos sielos?
Taip. Dauguma veikėjų man yra artimi. Juk į savo herojus būtina įdėti dalį savęs. Bet nereikia jų su manimi visiškai ir nuolatos tapatinti. Tiesiog rašau apie tai, kas mane jaudina ir neramina kaip žmogų, o taip pat ir kaip pilietį. Visą medžiagą imu iš tos aplinkos, kurioje gyvenu. Manęs nuolatos klausinėja, ar pagrindinis romano „Geografas gaublį pragėrė“ veikėjas Služkinas nėra aš.
Ką atsakote?
Nesu idiotas, kad rodyčiau savo purvinus skalbinius viešai. Viktoras Služkinas – vaizduotės vaisius. Jei būčiau Služkinas, tai šiuo metu su jumis nekalbėčiau, o kur nors šiukšlyne butelius rinkčiau.
Kokia tragiška perspektyva savo herojui...
Man siūlė sukurti scenarijų pagal šį romaną, bet buvo iškelti tam tikri reikalavimai – kad filmas taptų žaismingesnis, reikėjo tam tikrus epizodus sukeisti vietomis. Aš šito, kaip autorius, padaryti negalėjau, man ten viskas organiškai susipynę, tad negalėjau savo rankomis to ryšio išardyti. Tai dar kartą įrodo, kad šio romano siužetas – išgalvotas. Jei tai būtų realus gyvenimas, tokių problemų nekiltų.
O aplinka, kurioje gyvena Služkinas taip pat išgalvota?
Ne, aplinka neišgalvota. Tai yra ta aplinka, kuri supa mane ten, kur aš gyvenu. Beje, aplinka kaip aplinka. Nieko ypatingo.
Taip, bet ji pakankamai spalvinga.
Kažkam miesto gyvenimas yra spalvingas, o kažkam – provincijos. Kas prie ko pripratęs.
Šiuo metu Jūs jau pristatomas kaip vienas rusų literatūros klasikų. Rodos, netoli laikai, kai Jūsų kūrybą įtrauks ir į mokyklų programas. Kaip tai vertinate?
Teigiamai. Įtrauks, tai įtrauks. Bet jei kalbėtume rimtai, abejoju, ar tai iš tiesų įvyks. Naujesni mano romanai pernelyg sudėtingi mokykliniam amžiui, o romanas „Geografas gaublį pragėrė“... Sunku būtų patikėti, kad tokį kūrinį įtrauktų į mokyklinę programą. Tai romanas, kuris visiškai desakralizuoja mokytojo profesiją. Iš savisaugos instinkto mokytojai šios knygos niekada nesiūlys mokiniams. Nors galbūt kai kuriuos mano romanus rekomenduos skaityti užklasinėje veikloje.
Jūs taip pat buvote mokytojas. Kokie buvo Jūsų santykiai su mokiniais?
Tokie pat, kaip ir Služkino, tik gerokai švelnesne forma. Dėsčiau pasirenkamą dalyką – pasaulinę meno kultūrą. Mokiniai turėjo pasirinkimą – jie galėjo ir nesirinkti mano užsiėmimų. Į mano pamokas niekas per prievartą mokinių nevedė. Mes bendraudavome pakankamai neformaliai. Suprantama, kad kai kurie jų natūraliai tapo šio romano herojų prototipais.
Jūsų knygos gana skirtingos. Pirmoji – fantastinė, pramoginė. Po to – dvi tikrojo realizmo knygos. Trečioji – dar į kitą pusę suka. Iš kur toks stilistinis mėtymasis?
Žinote, taip tik atrodo, kai knygos pasirodo vienu metu. Kiekvienai knygai parašyti skiriu 3 – 4 – 5 metus, o kartais ir daugiau. Nemanau, kad jei žmogui kartą per penkis metus keičiasi nuotaika, būtų galima sakyti, kad „jis mėtosi iš vieno krašto į kitą“.
Pavyzdžiui, fantastikos aš atsisakiau kaip žanro, o stilistines fantastikos ypatybes, fantastikos nuotaiką ir toliau naudoju. Jaučiu pasaulio daugialypumą ir kad ta realybė, kuri yra mums prieš akis, dar ne viskas, kuo pasaulis gali nustebinti žmogų.
Rašydamas knygą nesistengiu kuo tiksliau atitikti tikrovę, istorinę tiesą. Bet kuri istorija man tik formatas. Galų gale ir romanas – tai ne koks biliardas, kur būtų paaiškintos žaidimo taisyklės, o paskui ruošiamos lazdos ir mušami kamuoliai. Romanas – kaip privatizacija, kur iš pradžių paskelbia startą, o kur bėgti – nesako. Tik skaitymas – savanoriškas reikalas.
Kiek Jums svarbu būti madingam rašytojui? Kiek svarbi skaitytojų nuomonė? O gal užtenka vien to, kad Jūs kažką parašėte, o toliau tegul viskas eina savaime?
Tik nemanykite, kad maivausi, bet aš nežinau, ką reiškia būti „madingam rašytojui“. Apie save kaip apie rašytoją viską sužinau iš interneto, todėl tas mano „madingumas“ kažkoks virtualus. Permėje, kur gyvenu, nesu madingas. Nenoriu, kad manimi domėtųsi kaip asmenybe – pernelyg mažai esu padaręs, kad galėčiau savimi mėgautis. O jei būti madingam reiškia būti skaitomam, man tai labai svarbu. Anksčiau, kai tebuvau parašęs vieną knygą, man rodėsi, kad ji pati savaime yra pats didžiausias įvertinimas ir atlygis, kad daugiau jau nėra ko norėti. Bet pasirodė, kad taip nėra – skaitytojų atsiliepimai man siaubingai svarbūs. Aš – pats dėmesingiausias ir atsidavęs visokiausių atsiliepimų apie save gerbėjas. Dabar jau manau, kad pasakymas „rašau tik sau“ – yra saviapgaulė. Ji kažką reiškia tik tol, kol tavęs niekas neskaito.
Kaip vertinate šiuolaikinę literatūrą apskritai, kaip įvardintumėte jos situaciją?
Mano subjektyvia nuomone, iš šiuolaikinės literatūros dingo toks svarbus dalykas kaip tikėjimas paskutine instancija. Anksčiau rašytojais besąlygiškai tikėjome, net jei su jais ir nesutikome. Literatūroje negalioja principas, kad „iš bado šuva ir varškę ėda“. Kai nėra titanų, ir stambios figūros atrodo mažos. Anksčiau literatūra buvo skaitytojo asmeninio gyvenimo faktas, net savitas asmeninės biografijos faktas. Būdavo, kad žmogus perskaitęs knygą, keičia savo gyvenimą. Šiandien literatūra tokią įtaką žmogui padaryti vargu ar gali.
Kada tapote rašytoju?
Kalbėti apie tai nelengva. Kai tik išmokau skaityti, tai ir patraukė. Bet nuo pirmo apsakymo publikacijos iki pirmos knygos išspausdinimo praėjo 13 metų. Vienoje recenzijų perskaičiau skaudžius, bet tiesą atitinkančius žodžius: „Ivanovą pradėjo leisti ne tada, kai tai tapo įmanoma, o tada, kai tapo nebeįmanoma jo nespausdinti“. Tiesiog taip susiklostė, kad kai man buvo 30 metų – išleido romaną „Geografas gaublį pragėrė“, kurį parašiau, būdamas 25 metų. Na... tiesiog neišgyvenu jausmo, kad esu rašytojas. Galbūt, net šiek tiek to gėdijuos, nes anksčiau būti rašytoju buvo garbė, o šiandien – egzotika.
Manau, vienas svarbiausių literatūros tikslų – mokyti gyventi. Tačiau žvelgdamas į savo gyvenimą, nematau jame kokių nors dorovingų pamokų, kurios teiktų naudą kitiems. Kaip aš asmeniškai galėčiau „mokyti gyventi“? Man greičiausiai atkirstų – „geriau padėk finansiškai“. Ir pati literatūra šiuo metu yra istorijos nuošalyje. Pažvelkite į mūsų TV programas – yra atskirų kanalų sportui, o literatūrai tėra skiriamos eterio nuotrupos Kultūros kanale. Kuo čia didžiuotis? Eilinis DJ‘us moko gyventi kur kas daugiau nei Tolstojus su Dostojevskiu kartu sudėjus.
Bandėte studijuoti žurnalistiką, bet po metų išėjote. Kodėl?
Į žurnalistikos fakultetą įstojau todėl, kad norėjau tapti rašytoju. Buvau skaitęs patyrusių žmonių atsiliepimų, kad toks kelias į rašytojystę – neteisingas , apgaulingas. Bet tuo netikėjau. Galų gale – savo paties kailiu įsitikinau, kad žurnalistika ne man. Be to dar ir išmokau paisyti autoritetų nuomonės.
Jūsų antrasis išsilavinimas – menotyrininkas. Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Menotyrininkas – ne antrasis išsilavinimas, o pirmasis ir vienintelis. Apskritai tai „neįsipaišau“ į menotyrininkus, nes jie arba tikri profesionalai, arba tai oligarchų žmonos. O aš nesu nei tas, nei tas. Bet aš niekada ir nesiruošiau dirbti muziejuje ar ištekėti už buržua. Rinkdamasis išsilavinimą, tenorėjau įgyti ne siaurą specializaciją, o plačią erudiciją. Todėl ir įstojau į menų istorijos fakultetą.
Kas bus su literatūra ateityje? Ką Jums reiškia literatūra – tai vienas iš sielos „saviraiškos“ būdų? O gal literatūra turi tik auklėti, mokyti, kažkur kviesti?
Atsakymas paprastesnis už paprasčiausią: tas pats, kas ir su visuomene. Literatūra juk – visuomenės kvintesencija. Kol visuomenė nesugebės savęs adekvačiai vertinti, literatūra bus nuosmukyje. Ir estetine, ir etine, ir socialine prasme. Literatūra yra gyvas konkretaus žmogaus realybės atspindys. Pageidautina – asmenybės.
Literatūra turėtų būti visų pirma literatūriška. Žinoma, stengiuosi į savo knygas įdėti moralės, įsitikinimų, gal net tam tikrų pamokų. Bet mokyti visų pirma turėtų pedagogika, o socialinį protestą teišreiškia visuomeniniai judėjimai. Žinoma, literatūra taip pat gali užsiiminėti kažkuo, kas galbūt labiau priskiriama kitų veiklų sferoms: analizuoti pasaulį, atlikti futurologines prognozes, pasakoti apie praeitį. Bet tik iki to lygio, kuris jai yra organiškas ir leidžia ir toliau išlikti literatūra.
Kaip manote, kas yra Jūsų skaitytojas?
Objektyvios, empirinės informacijos apie „savo skaitytoją“ neturiu... O subjektyviai kalbant... nežinau. Stengiuosi, kad kiekvienam skaitytojui būtų įdomu. Nors ir žinau, kad tai neįmanoma.
