Keletas atsakymų į Wash the Stampede esė „Meilė pikta tik tada, kai jos trūksta“ K. Vojtyla
Minėtos esė autorius, jūsų vargšą tarną, įvardijo kaip didžiausios visatoje nekompetencijos nešėją, ir dar išvadino vienu iš pačių gudriausių gyvūnų – asilu. Būtų, minėto autoriaus mėgstami romantizmo laikai, tektų kviesti į dvikovą. Bet ar nebrangiai civilizacija moka, visokiems dantesams už genijų žudymus?
Taigi, nusprendžiau sudėti į krūvą visą savo nekompetenciją ir bandyti paskaityti dar kartą, kažkokiam parapijos konkurse nominuotą esė. Galvoju, negi esu toks, kad per mažą vertinimą būsiu padaręs, genialiai kūrybai?
Perskaičiau antrą kartą, pasibraukiau su markeriu, apie tą „piktą meilę“, ir pasidarė pikta. Ko, tas autorius taip „varo“ ant šiuolaikinio jaunimo, jis ką, koks nors to jaunimo atstovas spaudai ar internetui? Pasirodo, jis dukart laureatas, ar lauro lapas, nesupratau gerai. Žodžiu žmogus, jaučia savyje turintis teisę kalbėti viso jaunimo vardu, ir maža to, jį teisti, nes jis vienas yra geras, o kiti jau ne.
Taigi, prie rašinėlio pereinu, ir keletą nekompetentingų pastabėlių pareiškiu.
Anot K. Vojtylos, „ateitis priklauso nuo meilės“. Mintis teisinga, jeigu turima galvoje meilę Dievui, bet mūsų autorius tai supranta kaip taikymą žmogui. Tada leidžiu sau paklausti.
Ar ateitis su meile, yra siejama su šeima ir vaikais? Iš autoriaus rašinėlio, reikėtų suprasti, kad tik taip, nes balta gija yra pereinama, nuo įsimylėjimo, mylėjimosi, prievartavimo ir formalaus bažnytinio santuokos sakramento priėmimo.
O kaip tada su ateitimi tų, šeimų, kurios negali turėti vaikų? Netgi, jei meilė ir labai didelė? O kaip yra su ateitimi tų, kurie rengia, bent metuose kartą, meilės paradus, kad pagarbintų meilę tai pačiai lyčiai? Turiu galvoje karštai mylinčias seksualines mažumas, ir be jokios ironijos. Kokia ateitis jų? Iš tų santuokų įsivaizduoju, kad palikuonių, o tuo pačiu ir ateities, tai ne labai? Nekompetentingas esu, tik bandau mąstyti faktais, o ne abstrakcijom ir iš piršto laužtais argumentais.
Autorius, kaip senas moralistas piktinasi šiuolaikiniu jaunimu, kuris nevertina jausmų, „meilė“, žodis, kuris nieko nereiškia. O kada reiškė?
Atsiverti tarpukario Lietuvos, kokios nors bažnyčios santuokų registravimo knygą ir nustembi radęs, gausybę prašymų, leisti kurti šeimą antrą kartą. Ir tie prašymai yra skirti vyskupui, reiškia sutuoktinis yra gyvas, tik palikęs šeimą. Tai vyko tada, kai nebuvo civilinės metrikacijos. Pavarčius krikšto registracijos knygas, mielas autoriau, rasi gausybę įrašų, ties skiltimi kūdikio tėvas – įrašą „nežinomas“. Pasirodo, Vienuolis melavo, Veronikos nesiskandino, o krikštijo savo vaikelius, nežinia nuo ko. O juk mūsų senelės ir prosenelės nešiojo ilgus sijonus...
Besikartojantis žodis „romantika“, leidžia daryti prielaidą, kad „Jaunojo Verterio kančios“ ir panašūs romantikų opusai, autoriui padarę didelę įtaką. Tik, kalbant apie dangiškas meiles formas, ko gero reikia turėti galvoje, tai, kad tos formos ir buvo romantikų poetų galvose. Viena buvo rašoma, o kita daroma. Koks romantikas buvo Baironas, kaip jis elgėsi su moterimis?
Ta kūryba tiesiogiai susišaukianti su viduramžių menestrelių išgalvotom istorijom, apie „meilę ir mirtį“. Net didysis Abeliaras dėl dangiškos meilės prarado savo pasididžiavimą, vėliau užsidaręs vienuolynan, kaip ir jo mylimoji Eloiza.
Autorius sako, negalima mylėti akim (tiesa pabaigoje pamiršęs, kad draudė, jau leidžia, bet čia genijams būdingas išsiblaškymas), taip palikdamas mus neregiais, ir nubraukdamas visą poeziją, kuri kaip tik kalba apie akis. Romeo, žiūrėdamas į akis Džiuljetai kalba, apie ranka paliestą jos delną... Kaip reikėtų nežiūrint pasakyti, savo mylimai merginai apie jos grožį, juk moteris kiek pamenam, myli ausimis. Taigi supainioja mūsų fiziologiją, net širdį paversdamas sielos veidrodžiu, joje patalpindamas, net viltį, kuri kaip žinom buvo pas Epimetėją, skrynioje.
Visais laikais, patys baisiausi žmonės buvo tie, kurie nesuprato, savo epochos, toks buvo ir Hitleris, dievinęs romantizmą (rasizmas yra romantizmas moksle), bandęs pasukti laiką atgal. Smulkesnio mąsto „sukėjai“ buvo Savanarola, Ruso.
Šiuolaikinis jaunimas, sako, nemoka mylėti, nežino kas yra meilė. Koks skurdus ir lėkštas argumentas, be faktų. Jaunuolis matyt nepamena, kaip viso pasaulio žiniasklaida aprašinėjo apie Bosnijos ir Hercegovinos „Romeo ir Džiuljetą“. Juos ant tilto, skyrusias dvi kariaujančias puses nušovė snaiperiai. Jie mylėjo vienas kitą, ir nepaisė nei religijos nei tautybės, ir jų kūnai ilgai gulėjo šalia vienas kito, kaip priekaištas, karo absurdui.
Šiuolaikinis jaunimas žino, net kas yra meilė Tėvynei. Kiek metų turėjo D. Asanavičiūtė, kiti, 1991 m. sausio 13 d. didvyriai? Ar jie ne šiuolaikinis jaunimas?
Išprievartavimas, tai vos ne šiuolaikinio jaunimo išradimas. Tai kodėl tada prieš beveik 4000 metų akmenyje iškaltam Hamurabio kodekse, yra mirties bausmė už išprievartavimą? Taip sau sugalvojo? Per visus kodeksus eina iki šių dienų, bausmės už šitą nusikaltimą. Net nuodėmių atleidimas už pinigus – indulgencija, buvo numatyta už moters išprievartavimą.
Galima būtų tęsti ir tęsti savo nekompetentingas mintis apie minėtą rašinėlį, bet žmogui, cituojančiam buvusį popiežių, kurį bažnyčia ruošia skelbti šventuoju, reikėtų imti pavyzdžiu K. Vojtylos asmenybę, ir neteisti, bei nekaltinti savo amžininkų. Gal tik prisiminti Kristaus, meskite akmenį... gal internetas atleidžia viską...