Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2011-ieji: subjektyvi svarbesniųjų literatūros įvykių Lietuvoje kronika

2012-01-02
2011-ieji: subjektyvi svarbesniųjų literatūros įvykių Lietuvoje kronika

Tarkim, susitiksime po 40 metų. Kodėl gi ne? Juk gali taip atsitikti? Gal netgi tikėtina, kad tau ir man vis dar rūpės literatūra. Ir paklausi manęs: „Klausyk, o ką tu atsimeni iš 2011-ųjų literatūrinio gyvenimo?“ Ką aš tau tada pasakysiu?

Paduosiu šiuos konspektus, akinius ir tarsiu: „Skaityk!“ Kas tau beliks, atsidusi ir atsiversi...

Sausis: kontekstai ir geologija

 2011-ieji buvo paskelbti poeto Česlovo Milošo metais. Visus dvylika mėnesių kultūrinėje žiniasklaidoje vis pasirodydavo įvairių žinučių, susijusių su šia asmenybe ir jos palikimu Lietuvoje.

Kai kurios šio žmogaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimo formos (tarkim, pavadinti Vilniuje kūrėjo vardu laiptus šalia Kūdrų gatvės) atrodė ganėtinai dirbtinos, bet literatūrinis įprasminimas vertingas – perleista daug kūrėjo eseistikos, poezijos, publikuota šis tas iš epistoliarinio palikimo. Leidybinį Česlovo Milošo paveldą lietuvių kalba labai praturtino ir jo į vieną knygą surinktas šešių paskaitų ciklas apie poeziją bei literatūrologų Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės parengta monografija apie lietuviškuosius Č. Milošo kontekstus. Visokeriopai vertos dėmesio aukštos prabos knygos ne vienkartiniam skaitymui.

Šiuolaikiniams literatūrologams savo žodyną ir žinias šiemet teko papildyti terminais iš geologijos, nes 2010 metais išleistą poezijos knygą poetas Kornelijus Platelis pavadino „Karstiniais reiškiniais“, o 2011-ųjų pradžioje už šį rinkinį poetui atiteko Lietuvos rašytojų sąjungos kasmetinė premija. Ne tik plunksnos broliai, bet ir kritika šią knygą įvertino labai palankiai.

Vasaris: ilgiausias įvykių mėnuo

Šį trumpiausią metų mėnesį literatūrinėje Lietuvoje visko būta gausiai. Auga pranešimų spaudai apie leidyklų naujienas skaičius, nes artėja Knygų mugė. Visus metus taupiusios „tai, kas geriausia skaitytojui“, leidyklos atveria savo skrynias bei podėlius. Būtent šios mugės metu per tas kelias dienas gali susitikti beveik visus šalies literatus po vienu angaro stogu.

Teikiami įvairiausi apdovanojimai: pavyzdžiui, Rimvydas Stankevičius už savo eilėraščių knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija, Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“ paskelbti Metų knyga suaugusiems, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kaip kūrybiškiausią metų knygą savo dvyliktuke įvardijo Valdo Papievio romaną „Eiti“. Pristatyta ir labai įdomi šiuolaikinės literatūros kritikos leidinių serija „In brevis“ – ją pradėjo Loretos Jakonytės studija, skirta rašytojos Renatos Šerelytės kūrybai. Taip, visos tos knygos nuostabios. Ir šiame knyginiame šurmulyje dalyvaujantys žmonės – taip pat.

Džiugia žinia lietuvių poezijos sklaidos srityje galima vadinti ir Tomui Venclovai skirtą pagrindinį festivalio Kinijoje apdovanojimą. Tai puiki proga padėkoti, pristatyti savo kūrybą ir jos kontekstus, būti ne tik lietuvių literatūros ar kultūros ambasadoriumi, bet ir galimybė užsiminti apie poziciją Tibeto atžvilgiu. Tokių literatūros ambasadorių daugiau neturime, tad kiekviena proga tarti žodį tampa ir tam tikra literatūros ribas peržengiančia visuotinesne misija.

Deja, šiuometinėje Knygų mugėje vieno iškilaus žmogaus, į susitikimus su kuriuo verždavosi minios skaitytojų, jau nebesutikome. Vasario vidury netekome poeto Justino Marcinkevičiaus. Tenka pritarti literatūros kritiko Valentino Sventicko žodžiams, parašytiems žurnalo „Metai“ dvyliktojo numerio įvadiniame tekste: „2011-ieji buvo sunkių (šį būdvardį pati ranka parašė) netekčių, reikšmingų (šį žodį rašo protas) metai.“ Ir tarp minimų netekčių pirmiausia įrašomas Justinas Marcinkevičius...

Tiesa, jau pradėta ir ilgai truksianti poeto kūrybos refleksija: šiemet spėta išleisti knygą apie jo kūrybą.

Tarp vasarį pastebėtų reiškinių reikėtų paminėti ir gana komplikuotą reiškinį, gresiantį virsti sunkios ligos simptomu. Paprasčiau – nerimą kelia bandymas telktis teisėsaugą (ar kitas jėgos struktūras) ten, kur nėra jokios nusikaltimo sudėties, jokio sąmokslo, o tereikėtų intelektualios diskusijos. Pavyzdžiui, kelios visuomeninės organizacijos ėmė reikalauti uždrausti V. Daujotytės monografijos knygą dėl tariamai leidinyje slypinčių moralinių ydų ar net grėsmės „mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui“. Intelektualų bendruomenė pagrįstai stojo ginti literatūros tyrinėtojos darbo, ir atrodo, jog smerkėjų inkvizicinis įkarštis ataušo.

Tačiau iš vėlesnių šių metų įvykių, kai vienas kūrėjas pasitelkia advokatų kontorą, reikalaudamas pasiaiškinti kitą kūrėją dėl išsakytos kritikos radijo reportažo metu, rodo, kad, švelniai tariant, literatūros kritikoje vietos kalbėjimuisi kol kas nėra. Paliktos tik angos atsišaudyti.

Ir tai labai rimtas pagrindas permąstyti ir bendrąją mūsų „atviros visuomenės“ būklę. Ko gero, metas atsisakyti kai kurių iliuzijų apie susikalbėjimą ne tik literatūros kritikos ar kultūros srityje, - bet tai jau tema atskirai sociologinei studijai.

Kovas: emigracija ir pavasariniai klanai

 
Jau minėta, kad LLTI šiemet pagerbė Valdo Papievio romaną. Kalbėdami apie visą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, literatūros tyrinėtojai pabrėžė ne tik jau tradicija tapusią eseistikos invaziją, bet ir prozos, parašytos emigracijoje, indėlį. Minėtasis kūrinys – vienas iš tos srities.

Kita vertus, ne vieną kūrėją teko girdėti kalbant, kad bent atstumo reikšmė globalėjančiame pasaulyje yra sumenkusi – visur nusiveži tą patį nešiojamąjį kompiuterį su įdiegta lietuvybe...

Bent politinių kalbų lygmeniu emigracija neišvengiamai susijusi ir su patriotizmu. Tad šalia Krašto apsaugos įsteigtos Patriotų premijos apdovanojimų būtų galima steigti ir kokį alternatyvų prizą savirefleksinei naujabangių emigrantų kūrybai apdovanoti.

Naujų apdovanojimų dygimo metas neaplenkė ir literatūros kritikos lauko. Gailių klanas įsteigė savo premiją, kuri atiteko vienam iš „Naujojo Židinio“ autorių – Tomui Daugirdui už knygą „Sparnuoto arklio dantys“. Tai – kol kas precedento neturėjęs, labai įdomus reiškinys, kilstelintis fizinę giminystę į savotišką dvasinės bajorijos lygmenį, kai premija teikiama autoriui, kurio „vertybinės nuostatos, viešojo gyvenimo įžvalgos ir požiūriai į tai, kas Lietuvoje vyksta, mums yra artimi“. Kas iš to klaninio požiūrio išeis, bus matyti. Gal tai – tik pirmoji kregždė? Gal... O kol kas sustabdykim žvilgsnį ties praskrendančiu balandžiu.

Balandis: vaikams ir nariams

Balandžio pradžia tarp knyginių įvykių dažniausiai tampa proga aptarti ir apibendrinti vaikų literatūros tendencijas ir pasidžiaugti geriausiais leidiniais bei reiškiniais. Juk šio mėnesio antrąją dieną būna švenčiamas žymaus rašytojo vaikams H. Ch. Anderseno gimtadienis. Tarptautinėje bendruomenėje teikiamas bene garbingiausias metų apdovanojimas – šio rašytojo vardu pavadintas medalis. Tą kūrėją paskui išsamiai pristato IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) Lietuvos skyriaus leidžiamas žurnalas apie vaikų knygas „Rubinaitis“. Būtent šio leidinio redakcija (kartu su rašytoju Vytautu Račicku) šiemet buvo pagerbta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija.

O paties IBBY Lietuvos skyriaus įsteigta geriausios knygos pagrindinė nominacija už 2010-uosius atiteko jau Gendručio Morkūno knygai „Iš nuomšiko gyvenimo“. Šie faktai minėtini ne tik dėl to, kad būtent šį apdovanojimą galima laikyti patikimiausia kokybės gaire, kai kalbama apie vaikų literatūrą. Jau su Gendručio Morkūno išėjimu lietuvių vaikų literatūroje buvo juntamas tas sunkus našlaitystės jausmas, o šiemet, birželį mirus už knygas vaikams ne kartą apdovanotam klaipėdiškiui rašytojui Rimantui Černiauskui, tapo dar sunkiau įsivaizduoti, kas kurs tą literatūrą vaikams.

Mėnesio viduryje įvykusiame Rašytojų sąjungos suvažiavime balsų dauguma šios organizacijos pirmininku išrinktas poetas Antanas A. Jonynas. Tikėtina, kad šios srities kūrėjų bendrija taip pat pribrendo permainoms, kurias per ketverių metų kadenciją naujos valdybos padedamas sieks įgyvendinti RS vadovas.

Gegužė: „paukštės“ laikas

 
Gegužę jau keliasdešimt metų buvo galima vadinti „poezijos paukštės“ laiku. Pasitaiko, kad šis žodžių junginys, nukaldintas dar aname amžiuje, šiame vartojamas ir ironiškai. Ko gero, tai – dar vienas įrodymas, kad per tiek metų „Poezijos pavasaris“ tapo savaime suprantama norma, ir kai kas jį traktuoja kaip praėjusio amžiaus metų laiką, kuriuo džiaugiamasi iš inercijos. Panašiai, kaip nuolatinis artimųjų buvimas šalia gali erzinti, kol nesi patyręs, ką reiškia, kai jo nėra... Arba, kai supranti, kad gali ir nebūti.

Tad su kai kuriais nežymiais programiniais pokyčiais poezijos festivalis prasidėjo ir baigėsi laiku. Kaune buvo nominuotas ir laureatas. Juo tapo poetas Jonas Kalinauskas už poezijos knygą „Plunksnų plėšytojas“.

Juokais galima tarti, kad pavadinimas – labai simboliškas, jei prisimintume „Poezijos paukštę“...

Su festivalio vėliava įteikta ir Zigmo Gėlės premija: apdovanotas jaunasis poetas Mindaugas Nastaravičius už pirmąją poezijos knygą „Dėmėtų akių“. Atskiro apdovanojimo verta ir minimo kūrėjo kultūrinė veikla – vien ko vertas jo iniciatyva įsteigtas ir kuruojamas dienraščio „15 min.“ kultūrinis priedas „15 valandų“...

Gegužę dar sykį apdovanotas rašytojas Valdas Papievis už savo romaną. Šį sykį jam atiteko ir Liudo Dovydėno premija. Įdomu, kad, būdamas didžiausias iš privačių ir vienas solidžiausių (15 tūkst. litų) iš viso apdovanojimų už literatūros kūrinį, šis kasmetinis įvykis sulaukia labai menko visuomenės dėmesio. Žinoma, beveik visa žiniasklaida prie to prisideda nuoširdžiai nutylėdama ar ignoruodama. Tačiau problema kiek platesnė – mecenatystės tradicijos lietuvių literatūroje nebūta labai ilgai. O gal ir apskritai nebūta – reikėtų klausti istorikų ir literatūros praeities tyrėjų nuomonės. Viena aišku, šiuo atžvilgiu turbūt labiausiai „atsigauna“ dailė, kalbama apie tą ar kitą mecenatą, muziejaus įkūrėją, o plunksnos broliams – dar ilgas skrydis...

Prie pavasarinių leidybinių naujienų norėtųsi atkreipti dėmesį į poeto Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinį „Kurčiam asiliukui“. Puikūs eilėraščiai.

Birželis: požiūriai ir vienatvės

 
Ant vasaros slenksčio pasirodęs Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės“ taip pat vertas atskiro pagiriamojo žodžio. Teko skaityti ir peikiančių tekstų, ir neutralesnių, tačiau bent peikiantieji daugiau atskleidžia savo samprotavimų, o ne G. Granausko teksto negalias.

Turbūt daugiausia tokį kritinį požiūrį lemia kartų skirtumai, liudijantys ir atitinkamus žiūros taškus. Dėmesio koncentracijos gali pritrūkti – ypač, jei, kaip prisipažįsta vienas recenzentas, knyga skaitoma keliaujant autostopu.

Liepa: konstatacijos


Liepą literatūros pasaulio periferijoje užfiksuoti keturios žinutės: pirma, pranešta, kad Jeronimo premija rudenį bus įteikta Kazio Borutos ir Ričardo Gavelio vertėjai į anglų kalbą Elizabeth Novickas.

Antra, įvyko tradicinis „Baltų lankų“ seminaras Druskininkuose.

Trečia, įvyko ne mažiau tradicinis Thomo Manno festivalis Nidoje.

Ir paskutinė, liūdniausia liepos žinia: mirė latvių poetas ir vertėjas, lietuvių literatūros bičiulis Pėteris Brūveris.

Rugpjūtis: netektis, atminimas, atgimimas

 
Netektys lietuvių literatūrą lankė ir rugpjūtį. Pirmą mėnesio dekadą mirė poetas, publicistas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas. Tai – irgi vienas didžiausių praradimų šiemet. Netekome ne tik poeto, bet ir literatūros kritiko, puikiai pažinojusio šiuolaikinės kūrybos kontekstą, išmaniai siejusio su literatūros istorija, ir nuolatos rašiusio apžvalgas į kultūrinę spaudą. Valdemaro pasitraukimas iš literatūros kritikos, ko gero, paliks daugiau baltų dėmių literatūros proceso refleksijos žemėlapiuose, negu galima įsivaizduoti. Kaip kažkas liūdnai pajuokavo: „Netekote paskutinio skaitytojo“.

Galima guostis, kad yra galimybė patiems tapti atidesniems šio literatūros žmogaus kūrybos skaitytojais: nuo rugpjūčio išleistos dvi V. Kukulo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“ ir „Antausis sienai“.

Tarp svarbiausių įsteigtų atminimo ženklų Vilniuje galima paminėti S. Moniuškos skvere atidengtą skulptūrinę kompoziciją poetei Juditai Vaičiūnaitei. Tačiau pagerbti ką nors įsteigiant, yra dar ne viskas – ko gero, reikia dirbti to atminimo sargais ir prižiūrėtojais, nes kitaip atminimo vieta paverčiama užmaršties. Labai nesmagu, kad netoli tos mielos kompozicijos kaimynystėje reziduojanti kavinė sumetė kažkokį savo naudojamą sezoninį rekvizitą – toks pusiau šiukšlynas, pusiau sandėlis...

Tarp viltingų vasaros pabaigos įvykių – įgyvendinta graži poetų iniciatyva atkurti „Placdarmą“ – su skaitymais Juodojoje tvirtoje ir kareiviška koše.

Jurbarke įvyko literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Tarp jame skambėjusių pranešimų būta ir neįprastų, bet labai reikalingų balsų. Pavyzdžiui, redaktorės pasisakymas. Kartkartėmis vis kyla šurmulys, kai nepatenkinti kūrėjai jaučiasi apiplėšinėjami žiauriųjų kalbos tvarkytojų. Šie metai nebuvo išimtis – vėl atsirado burblenančių dėl prarastos kalbinės autonomijos.

Džiugia naujiena tapo pačių redaktorių dalyvavimas atremiant nepagrįstas autorių pretenzijas ir suteikiant nemokamas konsultacijas, kaip vertėtų suvokti raštingumą. Žinoma, jei kas iš tiesų mano, kad tai vertybė. Panašu, kad ginčai šia tema niekada nesibaigs, tačiau redaktorių vieši ir kompetetingi pasisakymai kuriam laikui pritildo aršiuosius beraščius. Literatūrai tokia tyla – tik į naudą.

Rugsėjis: vaižgantinės

Rugsėjį poetas ir eseistas Liudvikas Jakimavičius buvo apdovanotas Vaižganto premija už publicistiką. Vietinio kronikininko originaliai užfiksuoti apdovanojimų teikimai – retai bepasitaikantis įvykis. Dažniausiai, kaip jau minėta, štilis.

Spalis: jotvingiai ir kiti

 
Spalio pirmąją pusę kasmet vyksta tarptautinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Pasikinkę temą „O kas nėra poezija?“, poetai ir literatūros kritikai bandė atsakyti į šį klausimą diskutuodami, skaitydami rimtas ir nerimtas eiles, ar tiesiog būdami.

Jotvingių premiją šiemet gavo poetas, vertėjas, eseistas, dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius už knygą „Vėlyvieji tekstai“, o Jaunuoju jotvingiu tituluotas Marius Burokas.

Spalis buvo palankus ir anykštėnui Rimantui Vanagui – jam skirta Antano Baranausko premija. Apie Anykščių kraštą šis kūrėjas rašo tikrai daug, su enciklopedisto užmoju. Kiekviena žemė galėtų didžiuotis turėdama tokį metraštininką. Bet ne bet kuri tokį turi.

Juozą Erlicką prisiminė Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra. Jam už indėlį į lietuviškąją dainuojamąją poeziją festivalio „Tai – aš“ metu įteiktas „Aukso žvaigždės“ apdovanojimas.

Lapkritis: sėkmės ir staigmenos

 
Priešpaskutinis metų mėnuo įsidėmėtinas dėl kūrybinio rašymo dirbtuvių, kurias pasiūlė jauniesiems kūrėjams Laurynas Katkus (Kūrybinio rašymo dirbtuvės „Rašyk kaip K.“).

Turbūt jau ir Lietuvoje metas tokius seminarus organizuoti kuo plačiau. Ne todėl, kad taip išmokstama rašyti. Ko gero, kas nemokėjo, tas ir liks prie suskilusių raidžių. Bet tiems, kurie šį tą sugeba, yra puiki galimybė tobulintis ir keistis patirtimi. Anksčiau į „kūrybinių dirbtuvių“ terminą buvo žiūrima labai rezervuotai... Bet tai buvo anksčiau.

Keistas mėnesio fenomenas – Rūtos Šepetys knyga apie Sibirą, sulaukusi pasisekimo ne tik JAV, bet ir Europoje.

Bene smagiausia žinia – 2011 metų Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta rašytojui Henrikui Algiui Čigriejui, pasak komisijos, „už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“.

Iš malonių bibliografinių staigmenų skrynelės – prozininkas Andrius Jakučiūnas išleido apsakymų vainiką „Lalagė“, o poetas Antanas A. Jonynas – naują eilėraščių rinkinį „Kambarys“, kiek anksčiau išleista rašytojo Vytauto Martinkaus novelių knyga „Dvylika lieptų“.

Taigi, metų pabaigoje skaitymo – kaip visada daug. Bet juk tai – malonumas.

Gruodis: anonsas vietoj epilogo

 
Štai ir baigiasi metų inventorizacija. Dar šiek tiek liko iki jų pabaigos[1]. Su netektimis sunkiausia susitaikyti. Tačiau kas, jei ne ta pati išeinančiųjų literatūra to ir išmoko.

Nežinau, kaip viskas atrodys, tarkim, po 40 metų, tačiau šiandien manau, kad tarp šių literatūrinių įvykių, faktų, kontūrų yra įmanoma susiorientuoti, aptikti mėgstamą knygą ir ja mėgautis. Nes kam gi dar ta literatūra, jei ne skaitymui?..

Kitais metais minėsime Maironio 150-ąsias, o rašytojo Albino Žukausko – 100-ąsias gimimo metines. Bet tai bus kitais metais... O dabar užverčiam 2011-ųjų literatūros įvykių konspektą.

Juk svarbiausi dalykai visada lieka už eilučių.

_________________________________

[1] straipnis internetiniame tinklalapyje bernardinai.lt  publikuotas 2011-12-21 



Antanas Šimkus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą